Esu ne kartą gavusi pasiūlymų parašyti knygą. Vis atsisakinėdavau, bet galvoju, atėjo laikas.
Taigi, šiandien atlieku pirmą bandymą ir pristatau pirmą knygos puslapį. Štai jis:
„….Ėjo 2024-ieji metai. Taip ir būtų nepastebimai praėję, jei ne niūrią lapkričio dieną visą pasaulį sukrėtę įvykiai Lietuvoje.
Iš pradžių ta diena nieko baisaus lyg ir nežadėjo. Visos gyvos ir negyvos Lietuvos būtybės sukosi barsuko dienos ritmu: vėjas nuo medžių plėšė paskutinius lapus, aptingę katinai kaupė hormonų atsargas ateinančio morčiaus linksmybėms, o Jolantos kaimynė Zosė, vis priliesdama smilių prie drėgno liežuvio galiuko, vartė praėjusios savaitės Stiliaus žurnalą – moteris desperatiškai ieškojo naujų žinių apie jos, ups, Lietuvos anūko atostogas Graikijos viloje.
Ir staiga pyst….Garsas buvo toks baisus, kad atrodė, jog ant Lietuvos nukrito meteoritas. Bet gi ne, o boža, tai nebuvo meteoritas. Tai buvo iš už jūrų marių atsitusi baisi žinia: kažkoks diedukas iš kažkokio užatlantinio senato pasipiktino naujai formuojamos Lietuvos vyriausybės sudėtimi. Lietuva paniro į nevilties tamsą. Tiesa, kažkas dar bandė tautai įkvėpti optimizmo, pasidalindamas įtarimais, kad šitą kipšą tiesiog suorganizavo Kubos mafijos atstovas Žygis, kuris visada kažką suorganizuoja, kad palinksminti morčiaus belaukiančius katinus ir tam tikrose palatose įsikūrusius jų šeimininkus.
Deja, optimizmo šioje situacijoje buvo mažai….
Vienas iš trijų Lietuvos zelenskių ir vienas nežinia iš kelių ekspertų konstatavo, kad R. Žemaitaičio partijos atėjimas į valdančiąją koaliciją yra baisus pavojus šalies nacionaliniam saugumui. Ir visa Lietuva susigūžė: nūū, jeigu jau vienas iš trijų Lietuvos zelenskių taip sakė, nūū tai reiškia reikia ant galvos visiems dėtis kibirus ir dar su užrašu „pypec“.
Viena iš Lietuvos influencerių, vardu Fausta, pasiklydo egzistenciniuose pasirinkimuose. Moteris, tarsi tas vėjo blaškomas ir vietos nutūpti nerandantis rudens lapas, nežinojo kurį variantą rinktis: ar prie Seimo uždegti žvakę ar tiesiog…. prišikti. Moteris vis tik pasirinko žvakę. Matyt pagalvojo, kad prišikti tai visada suspės. Nesvarbu kur: ar prie Seimo ar R. Žemaitaičiui į dūšią.
Kita Lietuvos influencerė, kaip ne keista, taip pat vardu Fausta, išsiaiškino, kad žodis „Aušra“ ir tuo pačiu partijos „Nemuno aušra“ pavadinimas reiškia…. fašizmą.
Šioje vietoje Jolanta negalėjo nuslėpti tylaus džiaugsmo: kokia vis tik likimo dovana yra turėti kaimynę, kurios vardas Zosė, o ne kokia nors Aušra….
Ir galiausiai į areną išjojo ne, ne kokie nors smėlį barstantys užjūrio senato karžygiai, o vietiniai….podpisantai, lietuviškai tariant – parašų raitytojai. Podpisantų parašai buvo skirti auksinei žuvelei, t.y. socialdemokratų partijai, kuri turėtų įvykdyti tris podpisantų norus – t.y. tris kartus nepriimti R. Žemaitaičio partijos į valdančiąją koaliciją.
Taigi, optimizmo šiandien Lietuvoje buvo mažai. Ir iš kur jo bus, jei šiandien krenta ne tik paskutiniai medžių lapai, bet ir ilgus metus įvairiais podpisantais ramstytos valdžios kėdės. O jei dar pažvelgtume nežinančios „ar prie Seimo degti žvakę ar prišikti“ influencerės dvasines kančias…..
Belieka tik pavydėti katinams, laukiantiems ateinančio morčiaus. Jie bent jau žino, kad morčius tikrai ateis. O štai podpisantai, Kubos mafijos atstovai ir žvakutes deginančios influencerės gyvena nežinioje: ar jų svajonės nematyti valdžioje Žemaitaičio išsipildys ar vis tik bus nuneštos vėjo nežinoma kryptimi – taip, kaip šiuo metu tas vėjas nešioja paskutinius rudens lapus?
Betgi, kaip sakoma, kiekvienam sava karma.
Jolanta Blažytė
