Dar balandžio pabaigoje laikraščiai ir naujienų portalai dalinosi žinia, kad Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Pirmojo veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja Sandra Jakė atleista iš pareigų.
Tokį sprendimą priėmė Lietuvos policijos departamento Imuniteto valdybos Šiaulių apygardos skyrius. Buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir prieita išvados, kad minėta darbuotoja pažemino policijos pareigūnės vardą.
Teigiama, kad tarnybos metu ir vilkėdama uniformą, ji elgėsi ne pagal visuomenei priimtas elgesio normas, nors trumpame vaizdo įraše matyti, kad pareigūnė gurkšteli iš dviejų butelių ir nueina. Kas buvo buteliuose, taip ir liko neaišku. Panašu į pokštą policijos vadovybė pažiūrėjo rimtai. Iki tol puikiai vertinta pareigūnė jokių rimtesnių pastabų dėl darbo ar elgesio po jo sulaukusi nebuvo. Be veiklos S. Jakė ilgai nenuobodžiavo. Praėjus keletui dienų, pasirodė informacija, kad ji jau turi naują darbą ir imsis veiklos, šiuo tuo panašios į buvusią. Tik jau be uniformos. Apie tai – trumpame interviu su S. Jake.
– Ką tik nuskambėjo istorija, kad buvote pašalinta iš tarnybos policijoje, tačiau netrukus sužinojome ir gerų naujienų. Kada spėjote susirasti kitą darbą? Dalyvavote konkurse?
– Istorija dėl atleidimo iš vidaus tarnybos privertė stabtelėti. Tas sustojimas realiai buvo vienos dienos. Keistai skamba, bet tai tiesa, kadangi ketvirtadienis (2023-04-20) buvo paskutinė mano darbo diena policijoje, o 2023-04-22 turėjau pokalbį dėl naujo darbo. Neįtikėtina?! Buvo šeštadienis, kuomet iš tada visai nepažįstamo žmogaus išgirdau žodžius: „Jei policija nevertina, bus kas vertina”. Pirmadienį jau sėdėjau priešais tą žmogų bei kalbėjausi apie naują darbą. Konkurse nedalyvavau. Tiesiog buvau tas žmogus, kuris turbūt tinkamu laiku neteko darbo ir buvo pastebėtas kito žmogaus. Turbūt viskas, kas vyksta šiame gyvenime, vyksta dėl kažkokios priežasties ir, kaip rašė daugelis mane palaikančių žmonių, „kai užsidaro durys, atsidaro langas“.
– Kokia tai veikla ir kuo ji Jums artima?
– Taigi, šiuo metu esu jaunimo darbuotoja darbui su NEET jaunimu ir dirbu VšĮ „Septynios akimirkos“. Turbūt kyla klausimas, koks tai jaunimas. NEET sąvoka kilo iš apibrėžimo, reiškiančio niekur nedirbantį ir nesimokantį jaunimą (angliškai „Not in Education, Employment or Training“). VšĮ „Septynios akimirkos“ įgyvendina jaunimo praktinių įgūdžių ugdymo projektą „Pabandom kitaip”, kur projekto partneriu yra VšĮ Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biuras. Jaunimo praktinių įgūdžių ugdymo projektą įgyvendiname Šiaulių mieste, Šiaulių rajone, Kelmėje, Akmenėje, Joniškyje, Radviliškyje ir Pakruojyje. Taigi, intensyviai ieškau jaunuolių, kuriems šiuo metu nesinori nieko, kurie ieško savęs ar dar neatrado, kuriems galėčiau padėti, atsižvelgdama į neaktyvaus jauno žmogaus individualius poreikius. Dalyvaudamas viename projekte, jaunas žmogus gali dalyvauti ir kituose, ir taip įgyti daugiau galimybių: įvairūs mokymai, konsultacijos, siauros srities specialistų pagalba, grupiniai užsiėmimai, savanorystė.
Kuo tai artima? Tai kaip ir tas pats, ką dariau visuomet, nes man visada rūpėjo kiekvienas žmogus, o ypatingai jaunimas. Bandysiu įtraukti kuo daugiau jaunų žmonių tiek į „Pabandom kitaip“ projektą, tiek į veiklas, kurias organizuoja VšĮ Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biuras, į kitus projektus, juk tai taip svarbu. Visada matydavau, kuo mūsų jaunimas gyvena, stengdavausi motyvuoti keistis, ieškoti sprendimų, nors kai vilki uniformą, esi kitaip sutinkamas, nei dabar. Dabar iš Kuršėnų jaunuolių tenka išgirsti, kad keista mane matyti be uniformos, nes kai kas be jos iki šiol manęs net nebuvo matęs, tačiau dabar taip paprasta rasti kalbą su tais pačiais jaunuoliais. Štai sėdim prie Pakumulšių tvenkinio, geriam karamelinę kavą, kalbam apie gyvenimą, iššūkius, ateitį ir, atrodo, kaip keista, kad kiek iki tol institucijų bandė padėti tam jaunam žmogui, deja, nepavyko. Gal man pavyks. Tikiu, kad nėra neįmanomų dalykų, kai labai nori ir sieki. O man taip norisi, kad tas jaunas žmogus, turintis tiek gražių svajonių, jas įgyvendintų ir bent maža dalimi prisidėti prie tų svajonių įgyvendinimo.
– Jeigu būtų nuspręsta, kad pagrindo atleisti iš pareigų policijoje nebuvo, ar grįžtumėte atgal?
– Klausiate, ar grįžčiau atgal? Šiandien jaučiuosi išduota ir pažeminta, kadangi tiek širdies atiduota, kad įgyčiau visų pasitikėjimą, kad kiekvienas mano gyventojas (jie dar ilgai liks mano, per daug visi man rūpi) bet kada galėtų kreiptis, o tie reportažai, informacijos pateikimas, noras parodyti mane ne tokią, kokia aš esu, nes tie, kurie mane pažįsta, žino, kokia aš, tikrai privertė susimąstyti apie daug ką. Tai tikrai paveikė tiek mane pačią, tiek mano artimuosius, ypatingai vaikus. Ar buvo kam įdomu, kaip jie jaučiasi ar jausis, kai apie jų mamą šitaip kalbama? Net nusikaltimus padariusių žmonių šitaip ir tiek daug neviešina. Taigi, šiandien pikta ir skaudu. Kaip bus rytoj, aš nežinau.
– Kaip radote savyje stiprybės sunkiu laikotarpiu ieškoti darbo ir dargi iš karto jį rasti? Kas Jums padėjo?
– Iš kur ta stiprybė? Aš toks žmogus. Kategoriškas, tvirtas, užsispyręs, savikritiškas. Man nebuvo kada mąstyti, ką daryti toliau, nuleisti rankas, verkti ar liūdėti. Tiesiog nemoku aš taip. Visada manęs buvo visur pilna ir toliau taip bus. O kai dar tiek palaikymo iš šalies… Žinot, galiu pasakyti, kad visi socialiniai partneriai, su kuriais buvo betarpiškas ir glaudus bendradarbiavimas, dirbant pareigūne, man dabar taip pat be galo svarbūs. Dabar galiu pasinaudoti tuo, ką per tiek metų pavyko sukurti, t.y. draugyste su kiekvienu, ryšiais ir dirbti su jaunimu, jaunimui ir dėl jaunimo, į tai įtraukiant ir kitas institucijas.
– Kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate?
– Optimistiškai žiūriu į priekį, į naują darbą, veiklas. Kiekviena diena man yra ypatinga, o gyvenimas – tik vienas ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip jį nugyvensim. Svarbu matyti prasmę tame, ką darai ir kuo gyveni. Padėti jaunam žmogui – didžiulis neįkainojamas darbas, o kai dar matai, kad gali „užkabinti“, padėti atrasti save, tai tikrai motyvuoja.
Beje, sprendimas dėl atleidimo iš darbo bus skundžiamas teismui ir dar nežinia, ką jis nuspręs….
Rita Grigalienė
