Šiemet kaip ir dvigubas jubiliejus susijęs su Laurynu Ivinskiu (1810-1881). Tai jo gimimo 210 – osios metinės ir 60 metų kai buvo pastatytas paminklas jam Kuršėnų miesto centre. Sukaktys gražios, todėl verta keletą pastebėjimų pasakyti apie tai ir „Kuršėnų krašto žinių“ skaitytojams.
Kuklumas
Apie Lauryną Ivinskį, kuriam paminklas jau 60 metų stūkso pačiame Kuršėnų miesto centre yra parašyta, papasakota nemažai. Jau, net ir paties L. Ivinskio rinktiniai raštai kada yra išleisti.
Prieš tris metus jį aikštės restauruotojai „pastūmė“ labiau į pašalį, kad „netrukdytų“ švenčių švęsti. Visai kaip jo gyvenime ne kartą buvo nutikę, o dabar taip ir su atvaizdu, bet čia autorius leidžia sau pajuokauti, nes skveras per rekonstrukciją virsta į aikštę, todėl ir erdvė jos atitinkamai perdalijama, kad atitiktų naujas funkcijas ir realijas.
O L. Ivinskis kuklus, jis gyvenime viską iškentė ir nesiveržė į priekines eiles ir tuščiai neskambėjo, neskelbė savo tiesų, o tyliai dirbo tėvynei, Žemaitijai, Lietuvai, kokią jis ją tada suprato, matė. Dirbo taip, kad ir šiandien mažai kas tiek per savo gyvenimą padaro. Turėdamas aiškią kultūrinę programą, be kalendorių paprastiems žmonėms, norėjo laikraščio, tačiau norams ne visada buvo lemta išsipildyti.
Protėviai
Naujausi istorijos tyrimai rodo, L. Ivinskio protėvius į Lietuvą atkeliavusius iš Lenkijos. Istorikai bando suskaičiuoti kiek giminių iš įvairių Lenkijos vietų buvo atviliota Lietuvos ir Žemaitijos didikų į LDK žemes. XVI amžiuje LDK, Žemaitijoje, labai trūko išsilavinusių, aukštesnės kultūros bajorų, tarnybai didikų dvaruose. Tyrimai rodo, kad nemažai garsių pavardžių tokiu būdu atsirado mūsų krašte – Gruževskiai – juos atsikvietė M. Radvila Juodasis, globojo jo sūnus M. Radvila-Našlaitėlis. Gorskiai, Nagurskiai, kitos daugiau mažiau girdėtos ar negirdėtos pavardės, jų tarpe ir Ivinskiai. Tiesa, buvo bandymų sulietuvinti Lauryno Ivinskio pavardę ir kildinti iš gražaus medžio – Ievos – Ievinskiu perkrikštyti, bet ši versija nepasitvirtino.
Žemaitijoje L. Ivinskio protėviai aptinkami nuo 1710 metų. Smulkūs bajorai turėję Lodzia – Valties herbą.
Biografija ir darbas
Kaip jau minėta apie L. Ivinskį yra parašyta daug, jo biografiniai faktai yra žinomi, klaidingi pataisyti. 1810 metų rugpjūčio 15 dieną gimęs, Šilalės rajone laisvų žemių nuomotojų bajorų Augustino ir Kristinos Ivinskių šeimoje, baigęs Kolainių mokyklą ir t. t..
Pirmą sykį Kuršėnų krašte gyvenęs Milvyduose 1840-42 metais, nors yra kalbančių, kad šiose apylinkėse jis mokytojavo ir 1832-39 metais, pas dvarininkus Ilinčius.
Dar yra minima, kad jis po 1863 metų sukilimo mokino ir Lapkasių dvarininko Tomo Janavičiaus vaikus, bent jau sūnus Kazimierą ir Liudviką. Tačiau ši informacija nėra tikra, yra tik tyrinėtojų teiginiai.
Priskaičiavus paskutinius du gyvenimo metus, 1879-1881 metus, išeitų apie dešimt metų Kuršėnų apylinkėse iš nugyventų septyniasdešimt, nors faktais kol kas patvirtintų išeina apie penki.
Nemažai, gal dėl to ir Kuršėnuose yra tiek atminimo pėdsakų susijusių su jo vardu – paminklas centre jam pastatytas, ir Mariaus Tamošaičio bareljefas L. Ivinskio gimnazijoje yra. Yra ir kapas senosiose Kuršėnų miesto kapinėse, yra ir Milvydų dvaras išlikęs. Kalendorių muziejus.
Kuršėnuose brošiūrėlę buvo išleidusi kraštotyrininkė Sigita Lukienė, knygą Vytautas Kirkutis, todėl nieko naujo apie jubiliatą nepasakysi, nebent pasižiūrėjus kiek „kitu kampu“.
Autorius leis sau 210-ųjų gimimo metinių proga paklausti, o kaip save suvokė ir kokią misiją visą savo gyvenimą vykdė Laurynas Ivinskis. Pabandyti atsakyti į tą klausimą padės žvilgsnis į jo kūrybą ir kūrybinius projektus.
Svajonės
1842 metais jis imasi versti iš lenkų kalbos, sutrumpintą „Robinzoną Kruzą“.
Tame kūrinyje yra personažas „Penktadienis“, kurį kaip visi gerai žinome R. Kruzas imasi vesti iš laukinės būklės, nes jis yra iš žmogėdrų giminės – šviesdamas, supažindindamas su žemdirbyste, religija, amatais, ginklais ir kitais civilizacijos pasiekimais.
Mes pažiūrėkime į „Metskaitlių“ turinį ir ypač į sumanyto laikraščio „Aitvaras“ planą.
Laikraščio turinys pagal jo sumanytoją turėjo būti toks: be vyriausybės įsakymų, sprendimų ir kitų nurodymų ūkininkams, jis planavo dėti tokią informaciją, kuri verstų žmogų keistis, atvestų žmogų „ant gero gyvenimo ir pakeltų norą prie pagirtinų darbų“. Taigi, labai svarbi didaktinė, auklėjamoji, per pavyzdžius, per istoriją, tautosakinę medžiagą funkcija.
Lietuvos vietų ir jų istorijos aprašymai, ūkio ir technikos naujovės, išradimai, medicina, orai, o taip pat žymių ir dorų žmonių nekrologai. Būtent pabrėžiama, dorų žmonių nekrologai.
Taigi, „Aitvaras“ turėjo būti kažkuo panašus į kalendorių, tik dažnesnis, informacine prasme išsamesnis, ir įdomesnis.
Dabar, pafantazuokime, kad, gal būt L. Ivinskis visą gyvenimą nugyvenęs vienas, be šeimos, jautėsi tokiu va „Robinzonu Kruzu“ ir jo „penktadienis“ buvo žemaičiai-lietuviai, kuriuos norėjo šviesti, daryti geresniais, doresniais.
Veiklos
Pažiūrėkim į jo veiklas. Jis rengia žodynus, daro augmenijos, grybų atlasus, užrašydamas pavadinimus keliomis kalbomis tame tarpe ir lietuvių, kuria terminologiją. Rašo medicinine tematika, tyrinėja gamtą, vabalus visokius ir taip toliau ir panašiai. Jis tarsi kokią negyvenamą salą bando mums visiems atrasti Lietuvą.
Plius dar išbando save kaip išradėju – sukonstruoja geležinkelio stabdį, kurio nepavyksta pristatyti pasauliui Vienoje parodoje, nes pakeliui į parodą jis, tas svarbus, eksponatas dingsta.
Jam, kaip ir Robinzonui Kruzui labai svarbu tikėjimas ir dora, todėl jis rašo kūrinį „Gailystė, arba karšta pakūta“, kuriame kaip koks lietuviškas ar žemaitiškas Dantė vedžioja žemaitį po Skaistyklą ir Pragarą piešdamas vaizdus ne blogesnius nei garsusis italas. Bet galų gale žudikas jo pasakojime atgailavęs, išnyksta, tuo tarsi autorius įspėja skaitytojus, parodydamas kas laukia tokių pakelės plėšikų ir žmogžudžių.
Kaip matome, galima ir taip pasižiūrėti į L. Ivinskį ir pavadinti jį mūsų tautinio atgimimo vienišu Robinzonu Kruzu, apie kurio reikšmę mes leisime kitiems autoriams pasakyti žemiau.
Kitų nuomonė
Prieš baigiant straipsnį, norisi skaitytojui dar ir žmogiškos charakteristikos garbiam žemaičiui.
Grigas Valančius dvitomyje „Žemaičių didysis tarp rinktinių“ L. Ivinskį apibūdino taikliausiais žodžiais mano muziejininkas ir istorikas iš Varnių Antanas Ivinskis, taigi, cituojame minėtą autorių: „ramaus, rimto ir malonaus būdo, vienuoliškai nuolankus ir dideliai pamaldus žmogus. Skrupulingai lojalus valdžiai, kol nelietė jo jautrios sąžinės gelmių, bet atkaklus kovotojas pertempus stygą“.
Taikli charakteristika atitinkanti mūsų pasiūlytą R. Kruzo įvaizdį.
Pabaigai straipsnio reikia būtinai pasakyti kelis žodžius apie tos vietos „kaltininką“ Lauryną Ivinskį (1810-1881), apie jo reikšmę, ir dėl tų 18 išleistų kalendorių – „Metskaitlių“.
J. Gabrys, praėjusio amžiaus pradžioje išleistoje „Lietuvių literatūros apžvalgoje“, be kita ko parašo apie jį: „Visas didumas L. Ivinskio nuopelno yra tame, jog tai baudžiavos metu, kuomet mūsų liaudis dar tūnojo tamsoje, įleido į jos tarpą šviesos spindulį“.
Žinome, kad Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ lietuvių skaitytoją pasiekė iš jo kalendoriaus.
O V. Kavolis tarsi deda tašką toje reikšmių paieškoje: „Pirmą kartą naujoji lietuvių kultūra – nebe kelių žmonių reikalas. Keliaujantys (visada etiškai rimti) literatūriniai personažai – kartu su L. Ivinskio kalendoriais 1846-1863 – pradeda formuoti būsimąją nelegalios literatūros ir laikraščių skaitytojų masinę auditoriją“.
Pastebėjimai
Vien už tai yra vertas paminklo ir kitokio įamžinimo šis vyras, kuriam biustas ir pastatytas šiandien Kuršėnuose buvusioje turgaus, o nuo 1960 metų jo vardu pavadintoje aikštėje. Tačiau patys Kuršėnai per menkai naudojasi jo simboline ir realia reikšme, tiksliau neišnaudoja, kaip galima būtų tai padaryti, kadangi asmenybė ir jo darbai yra nepraradę aktualumo ir niekada nepraras.
Lieka tikėtis, kad L. Ivinskis sulauks ir didesnių šlovės akimirkų mūsų mieste.
Galų gale Kuršėnuose stovi paminklas Mokytojui!
Juk visų pirma jis buvo mokytojas, iš to pragyveno. Ar daug Lietuvoje yra miestų, kuriuose stovėtų paminklas mokytojui?
Vertinkime taip L. Ivinskį ir tai bus lengviau suvokti jo reikšmę mums. O jo veikla kaip minėta buvo nevienareikšmė. Kaip pavyzdį, manau, galima pateikti laišką Irenijui Oginskiui rašytą iš Joniškėlio 1862 m. lapkričio 21 d. Kuo rūpinasi mokytojas L. Ivinskis:
„Maloningasis pone!
Keletas pamaldžių Joniškėlio miestelio žmonių linkę užsisakyti Kristaus, nešančio ant pečių kryžių, statulą. Paties kryžiaus nereikia, nes jis bus padarytas iš medžio ir apkaltas juoda skarda arba cinku. Jeigu Vilniuje galima gauti iš bronzos minėtą statulą, kokia yra Šnipiškėse Vilniuje, tai norintieji įsigyti teiraujasi, kiek kainuotų 1 uoliekties ir kiek 2 uolekčių aukščio, kad galėtų iš kalno atsiųsti pinigus. Jeigu Vilniuje nėra, tai prašytume pranešti, kur galima gauti, ir ar Maloningasis ponas gali užsakyti minėtą Viešpaties statulą. Šia proga prašo Berlinskio elementoriaus 1 egz. lenkų kalbos skaitymo mokslui – pinigus aš atsiųsiu kitu paštu. Laukdamas lamonaus atsakymo, turiu didžios garbės pasirašyti.
Abiejų Maloniųjų Ponų žemiausias tarnas
L. Ivinskis“.
Štai jums skaitytojai pavyzdys žmogaus, mokytojo, kuris rūpinasi bendruomenės tikėjimo reikalais, nepamiršta savo mokytojo pareigų. Ir tokių laiškų jis parašęs buvo daugybę, juose gali jausti žmogų kuris bet kurį darbą dirbdamas jam atiduoda visas savo jėgas ir tikslo siekdamas išnaudoja visas įmanomas galimybes. Ir tokio didelio žmogaus 210-ąsias gimimo metines mes minime.
Mūsų kuršėniškis, poetas V. Kirkutis vienu posmu įprasmina L. Ivinskio reikšmę žodžiais:
„…Sukalbėti darbai, iškalbėti,
Įrašyti į Metų skaitlių,
Byra laikas pro retą rėtį –
Kas belieka – lieka tik skaičiai“.
Jonas KIRILIAUSKAS
Redakcijos archyvo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
