Artėja Kalėdos. Ne viena šeima, draugai ar močiutė jau iš anksto pasidavė darželinuko ar pradinuko ,,zyzimui“: ,,Noriu šuniuko, kačiuko, na, nors jūrų kiaulytės’’. Ir jau dairosi pirkinio – kokio mielo ir pūkuoti keturkojo.
Nereikėtų dovanoti gyvūnų
Galbūt tokio, kaip Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre mokinukai džiaugiasi gyvojo kampelio gyventojais: triušiukais, jūrų kiaulytėmis, peliukais. Pradinukas Edilijus sako susižavėjęs ir Kalėdoms norėtų namų zoologijos kampelį papildyti tokiu mielu pūkuotuku: ,,Labai norėčiau, nes jie man labai mieli, jie viską gali daryti, lakstyti‘‘. Tačiau gamtininkų centro pedagogė Edilijaus ir kitų vaikų tėvams pirmiausia turi kitokį patarimą. Inga, išgirdusi klausimą, ar galima mažiesiems dovanoti gyvūną, surimtėja: ,,Kalėdos – stebuklų metas, gerumo ir dovanų metas. Ir norim pasakyt, kad nereikėtų dovanoti gyvūnėlių kaip dovanų – tai gali būti labai toli nuo gerumo‘‘.
Čia pat pradinukas Edilijus gamtininkų būrelio mokytojai pritaria, kodėl gyvūnas namie – ne žaislas.
Gyvūnai namuose kelia problemų
Berniukas pasakoja įspūdžius, kad namie jau laikomas žiurkėnas tikrai ne žaislas ir kelia nemažai problemų: „Rytą miega, o naktį atsibunda ir sau nešasi maistą, naktį bėgimo ratu sukasi ir trukdo miegoti, o kai nori žaisti, tai naktį cypia“.
Edilijus ant savo žiurkėno nepyksta, tačiau gyvūnijos pažinimo būrelio vadovė Ilona pasakoja daug kur kas blogesnių istorijų. Ypač jų padaugėja praėjus kelioms savaitėms po Kalėdų: „Dalis gyvūnų, kai vaikai atsidžiaugia, o tėvams lieka rūpesčiai, kur atsiduria? Gyvūnai atnešami mums, į gamtininkų centrą, žmonės prašo juos priglausti. Aišku, ne paslaptis, kad dažnai gyvūnai išmetami, atsiduria prieglaudose. Tai labai liūdna – po švenčių gyvūnai keliauja į nežinią“.
Po švenčių atsikratoma gyvomis dovanomis
O po švenčių dažniausiai atsikratoma tokiomis dovanomis – mat jos pragraužia dėžutes, pabėga, nugraužia laidus. Arba išsenka kantrybė, kai kas rytą ir kas vakarą, skubant ruoštis namuose, dar tenka vaikytis keturkojį nenuoramą. Tada jie, pūkuoti, mieli ir gražūs, tampa problema ir yra pakuojami į tas pačias dovanų dėžutes, kurios lyg sniego pusnys sausio rytais išdygsta ant gyvūnų prieglaudos laiptų.
Gamtininkų centro darbuotoja Inga tokių dėželių, kurių turinys juda ir verkia, atėjusi į darbą rado ne kartą – visos jos pokalėdinės. Ir tada paaiškėja, kad ko tik nepridovanota vaikams, pasidavus jų prašymams: „Dažniausiai dėželėse atkeliauja graužikai, tai jūrų kiaulytės, triušiukai, iš roplių dažnai atkeliauja vėžliukai. Kol maži būna, gerai, o kai užauga, dažnas sako, kad neturi didesnio akvariumo“.
Rūpesčiai gyvūnais dažnai atitenka tėvams
Vaikai, jau laikantys namie kokį smulkų gyvūną, žino, kad būna ne tik džiaugsmo. Jie atvirauja, kad ne visada malonu žiurkėno ar kačiuko „dovanas“ servetėle valyti, vėdinti namus, kad nesmirdėtų. Dažniausiai ir jau nemaži vaikai prisipažįsta, kad rūpintis gyvūnu tenka tėvams: jie ir valo, ir slaugo, kai suserga, ir maitina, ir sugadintus daiktus taiso.
Padovanojus vaikui gyvūnėlį, išvalyti narvą gali būti menkiausia bėda, su kuria susidurs vaikas ir visa šeima. Tai, kad rasite nugraužtas mylimas ir metų metais puoselėtas gėles, kompiuterio laidus bei telefonų kroviklius – keturkojis beveik garantuoja. Štai kasdienis vaizdelis iš kačių gyvenimo- pažiūrėkite nuotraukas. Katinas net nesidrovėdamas lyg koks veršiukas skabo ant palangės pasodintą gėlę ir nesijaučia kaltu – jam tai tiesiog dar vienas žaislas.
Vaikus reikia mokyti rūpintis gyvūnais
Jaunųjų gamtininkų centre surengtas edukacinis užsiėmimas ir skirtas tam, kad vaikai suprastų, jog gyvūnas – žaislas, jo negalima gniaužyti, gąsdinti arba dar blogiau – įkišus į narvą užmiršti kelioms dienoms ar savaitėms.
Pasak gamtininkų, vaikus mokyti meilės gamtai geriausia tokiuose edukaciniuose užsiėmimuose, kur galima akivaizdžiai pamatyti, kaip iš tikro elgiasi gyvūnas ir kaip juo reikia rūpintis. Net tokiuose užsiėmimuose pažaidus su pelytėmis ir triušiukais retas vaikas nori valyti gyvūnėlio palikta „turtelį“ – mažieji labai nenoriai ėmė servetėles ir šluostė grindis, dažniau šaukė mokytoją, kad pelytė padarė „sisiuką“.
Gamtininkai pataria, kad vaikui, norinčiam kuo nors rūpintis, reikia dovanoti ne žiurkėną ar kačiuką, o iš pradžių išmokyti auginti gėles, nes augalai – irgi ne žaislas. Nors augalai nekelia triukšmo ir negraužia baldų, tačiau rūpesčio jiems reikia ne mažiau nei katei ar šuniukui. Taigi, Kalėdinė dovana mokinukui gal geriau žalia ir žydinti nei bėgiojanti. Tuomet ir šeimoje bus mažiau streso, ir vaikas atsakomybės pasimokys, ir prieglaudos po Kalėdų nebus perpildytos gyvūnais.
Eleonora URMONAITĖ
