Mano svarstymai dalyvauti 2019 m. pavasarį Panevėžio miesto mero rinkimuose sukėlė prieštaringą reakciją – sunerimo ne tik kritikai. Kai kam tai buvo lyg griausmas iš giedro dangaus.
Daugiau nei prieš trejus metus Panevėžio miesto žmonės savivaldos tarybos rinkimuose didžiausią pasitikėjimą išreiškė sąrašo KARTU atstovams, tarp jų – ir dabartiniam merui Ryčiui Mykolui Račkauskui. Tie panevėžiečiai, kurie rinkosi mus, patikėjo, jog pažadinsime miestą iš sąstingio ir atversime savivaldą žmonėms.
Naujai išrinktas meras su sudaryta nauja dauguma įdėjo nemažai pastangų prikelti miestą iš komos būsenos. Bet… Kai kuriais atvejais buvo per daug susikoncentruota į architektūrinius sprendimus miesto sutvarkymui, o opios socialinės problemos tarsi iškrito iš prioritetų sąrašo. Taip pat į paraštę buvo nustumti prieš rinkimus duoti pažadai sustiprinti bendruomeniškumą mieste.
Liko mažiau nei vieneri metai iki naujų mero ir miesto savivaldos tarybos rinkimų. Manau, pats laikas įsivertinti ne tik stipriąsias, bet ir silpnąsias savo puses. Turime išdrįsti atsakyti į tris pagrindinius klausimus: kiek žmonės pajuto esmines permainas mieste? Kiek savivaldos administracinė valdžia tapo jautresnė žmonių skauduliams? Kiek sumažėjo biurokratinių užkardų verslui ir bendruomenėms?
Būtent dėl šių atsakymų prieš penkerius metus Panevėžyje susibūrė pilietinis judėjimas KARTU. Būtent dėl jų daugiau nei prieš trejus metus susitelkėme į visuomeninį rinkimų komitetą „Povilas Urbšys už sąrašą KARTU“.
Su šio sąrašo pergale ir su mano pavarde savo lūkesčius susiejo ne tik dalis panevėžiečių, bet ir nemaža dalis Lietuvos. Suteikėme viltį, kad savivalda gali ir turi tapti žmonių, o ne vien politikų veikimo erdve. Nuo to momento tapau atsakingas už šiuos lūkesčius ir viltis ir tai tapo mano didžiausiu įsipareigojimu.
Dėl paminėtų priežasčių pasiūliau apsvarstyti mano ketinimą dalyvauti būsimuosiuose mero rinkimuose – nenoriu, kad savivaldos tarybos ir mero rinkimų kampanija virstų eilinėmis administracinių partinių galių varžytuvėmis. Siekiu, kad politinės jėgos rungtųsi dėl pačios esmės – kaip sustiprinti žmonių galias savivaldoje.
Jei po šių batalijų ir politikai įsisąmonins, jog savivalda – tai ne vien administracinės procedūros, o visų pirma valdžios dialogas su žmonėmis, manau, laimėsime mes visi. Žinoma, jei mes, politikai, išties norime ne valdyti, o tarnauti.
Todėl miesto politikus, suskubusius neigiamai vertinti mano ketinimus dalyvauti mero rinkimuose, kviečiu peržengti savo asmeniškumus ir pradėti rimtai svarstyti, kaip sustiprinti panevėžiečių tikėjimą, jog ne mes, politikai, o jie yra šio miesto šeimininkai.
O savo bendražygiams norėčiau priminti ne kartą mus telkusią mintį: „Geriau pralaimėti negu nuvilti“. Ir tai visų pirma taikau sau.
Ir dar – galutinį sprendimą dėl dalyvavimo miesto mero rinkimuose priimsiu rudenį, įvertinęs visas aplinkybes ir įsiklausęs į nesurežisuotą žmonių nuomonę.
Taigi kviečiu svarstyti ne asmenis, o jų idėjas. Išdrįskime galų gale pasidalyti valdžios galiomis su žmonėmis, kad ir jie pasijustų lygiaverčiais savivaldos kūrėjais.
Ir tai, manau, svarbu ne tik Panevėžiui, bet ir Lietuvai, jei savivaldą suvokiame kaip demokratinės santvarkos pagrindą. Suprantu, jog šiuo metu daugeliui ne iki šio pagrindo, kai viešai rengiami selektyvaus skaidrumo striptizo seansai.
Apskritai mūsų homosovietinėje sąmonėje vakarietiška žmonių savivalda labiau siejama su chaosu, o ne su demokratija.
Žmonių įgalinimo blizgučiai reikalingi tik rinkiminiams karnavalams pablizginti. Tada žmonės kviečiame eiti iš paskos šaukiant: Tiesa yra jėga. Įsiropščius į valdžios krėslą ir pajutus valdžios galią „praregima“: Ne tiesa yra jėga, o jėga yra tiesa.
Todėl nuolatos pas mus žydi tik narcizai ir tulpės, kurias kai kada apuosto koks užklydęs skalikas.