Kiekviena lazda turi du galus. Tas pagalys, kurį lietuviai vadina TIESA – irgi. Pasaulį valdo žiniasklaida. Kuri, nupirkta už pinigus, užsakytą melą perdirbinėja į tiesą, ir pateikia kaip produktyvų, perspektyvų ir pažangų reiškinį. Ne kaip botagą, o kaip pyragą. Ne kaip skausmingą genocido pavidalo klizmą, o kaip panacėją nuo tikrų ir išgalvotų ligų. Ypač, nuo žmonijos dauginimosi kontroliavimo – ne karinio susinaikinimo principu. Geno modifikuotas jovalas („maistas“) ir 5G technologijos – idealus variantas.
Kai neturi savo galvos, tiki tuo, ką kalba svetimos. O svetimos sako: „Lietuvių tauta – jaunėja“. Nei iš šio, nei iš to, ima ir pradeda jaunėti – reproduktyvaus amžiaus lietuvių tautos jauniems atstovams, išvažiavus save pardavinėti į užsienį. Gimstamumui sumažėjus iki minimumo, mokyklų klasėse mokinių skaičiui sumažėjus iki minimumo, tauta staiga pradėjo jaunėti… Žinant, kad bočiai ir pensininkai gimdo tik kalbas ir apkalbas, širdį džiuginančios naujienos priežastis – po truputį pradeda ryškėti. Tauta jaunėja – fiziškai mažinant senolių skaičių. Neišeikvojus nei vieno šovinio, nušaunami du zuikiai! Statistinis ir realus. Vienas iš jų – netikras. Bet mes: nuolankūs, pagirioti ir patiklūs. Konstituciškai gavę į vieną baudžiauninko žandą – lenktyniaujame, – kas greičiau rezervato gyventojus kontroliuojančiai valdžiai atsuks antrą!
Kas tai yra, ir kam iš tikrųjų reikalinga pandemijos širma? Pirmiausiai, nesugebantiems atsirinkti kas yra kas – kvailinimui. Paskui – tikintiems viskuo, kas sumaniai afišuojama Corona 19 vitrinose. Konkrečioje situacijoje taip yra patogiau. Stručio sindromas – labai naudingas dabartinių, tinginčių savarankiškai (be išmaniųjų telefonų sufleravimo) mąstyti, lietuvių tarpe. Galvas į smėlį, snukius į degtinę, problemas į rytdieną. O ji – praskolinta užsienio bankams. Todėl, lietuviams, saulės patekėjimo vakarų pusėje – niekas nežada. Praktiškai yra taip, bet teoriškai… Tautos kanopų atmetimo modelis – pačiame įsibėgėjime. Ant surūšiuotos ir suskaldytos į partijas tautos, dar uždedamos ir komercinės, nuo nieko neapsaugančios kaukės. Tylintis nupieštas dievas, internetu išrinkta administracija, balti daktarų chalatai ir juodos teisėjų mantijos – geriau viską žino ir išmano. O kas lieka draugui-ponui-lietuviui? Mirksėti, tylėti ir nesikišti į „planetos atmatų“ mažinimo politiką. Erdvės išvalymas taikiu būdu – tausojamoji procedūra. Pasimeldei, pašėrei, pagirdei, paspinduliavai – ir eini miegoti. O rytojaus rytas, kaip nekeista, išaus pats. Aš, už valstybei nepatogių sąmonių viešinimą, žinoma, gausiu per burną. (Per koją, KUL – jau gavau). Kaip Vytautas Petkevičius, kaip Pranciškus Šliužas, kaip visi lipę ir lipantys ant padėto grėblio aštrių pojūčių mėgėjai… Tačiau ir jūs, labai nesidžiaukite. Perdirbtos istorijos vaikai – irgi gaus per kupras: atrankos skiepais ir kontrolės čipais.
Kai pasiilgstu sąlyginai gryno oro, važiuoju į vis labiau keičiančią savo veido grimasą provinciją. Į to kaimo, kuris buvo prieš trisdešimt metų, rugių laukus ir cukrinių runkelių normas. Kurias, rankose suspaustais kauptukais, kartu su draugais, uždarbiaudamas, ravėjau mokyklinių vasaros atostogų metu. Kapitalizmui nepatogūs tautos išminties perlai: „Kas nedirba mielas vaike – tam ir duonos duot nereikia“, „Kas nesėja – tas nepjauna“ – atgyveno. Tol kol gyvi paskutiniai LTSR žemdirbiai, o ne dabartiniai vakaruose užkoduoti programiniai komersantai – propaguojantys herbicidą ROUNDUP – nors ir be skalpų, nors ir užlopytomis sėdynėmis, tauta dar gyva. Tik čia, praradę paskutinę viltį, nematantys perspektyvos, susirietę nuo valdžios smūgių žemiau juostos visiškame agro-klimakse, kaimo likučių „poniškoji parodija“ dar egzistuoja. Apgautame, sužalotame, nustekentame, chemikalais užterštame, lietuviškame kaime, tautos dvasios trupiniai dar gyvi. Matant, radiju ir televizija tikintį, valdžios patogumui įbaugintą kaimietį – savo kieme vaikštantį su vergišku antsnukiu – paima tokia gėda… Kad kaimynas kaimynu, giminė gimine, draugas draugu nebepasitikėtų ir bijotų bendrauti – buvo išrastas pandeminis gripas – Covid 19. Alternatyva tarybiniam vėžiui. Nei ano, nei to įrodinėti nereikia. Atrinko kontingentą, nustatė ligą, paskyrė nugydymą, konsiliumiškai pasirašė ir „Sudie mano vasara žalia…“ Labas, – smėlėtas kryžių kalne.
O aš važiuoju į vis labiau kapitalizmu dvokiantį kaimą. Ieškoti vakarykštės dienos. Kuri – jau norvegiškai lietuviška. Jeigu bulvių keras mažesnis negu vienas kibiras – norvegas žino ką daryti… Ir lietuvius „gero gyvenimo“ jau baigia išmokinti. O tie „proto bokštai“ – džiaugiasi. Patikėję, kad ne ant šūdo, o ant chemikalų, galima užauginti ekologišką grūdą. Galutinį rezultatą – patys valgo, ir dar šeria savo vaikus. Ūkininkai, negailėdami „to gero“, rudenį, perrinkinėjant bulves ir kitas daržoves, jų dalį – už dyką – atiduoda darbininkams. Tie laimingi ir dėkingi. Šeria savo gyvulius, kurių mėsą patys ir suvalgo. Ką valgome – tas ir esame, tuo ir sergame. Daniškos bulvės ir daniška kiauliena, kartu su lietuviškomis nuolaidomis – lietuvių tyko prekybos centruose. Kaip netikėsi tručo ekologiškumu, kai ant etiketės parašyta: „Produktas atitinka Europos standartus“. Faktas tas, kad Lietuvoje užauginta chemikaka ir lieka suvartoti afro lietuviškiems asilams. Tos, ir panašios informacijos tarpusavyje platinimą, savo valdžios savo piliečiams – blokuoja sumaniai paspęsti globalistiniai spąstai. Jie vadinami vienu žodžiu „KARANTINAS“. Nori problemų – šok ant ragų.
Teisybės nerasi, o kažkuriame, ne pirmos jaunystės organizmo kampe, aptiktas piktybinis navikas – džiaugsmo nepridės. Sveikatos apsaugos ministerija – viena. Visi: daktarai, seselės ir laborantai – meldžiasi tam pačiam ministrui. Kas pinigus moka, tas ir „laboratorinę muziką“ užsako. Perpasitikrinti diagnozę, švogeriškoje Lietuvoje, kai garantuojamas paciento duomenų ligos istorijoje internetinis pasiekiamumas – kraupiai problematiška. O kai KARANTINAS?! O kai savivaldybė paskelbta raudonoje zonoje? Kai įvažiavimą ir išvažiavimą iš vienos savivaldybės į kitą kontroliuoja: įstatymų leidėjai, užkardos, patruliai? Bandyti „ieškoti kaulo“, puikiai žinant kur jis yra – visiška savižudybė. Bet, sutikti su tuo, kad sergi tuo kuo nesergi, iš anksto susidedant rankas ant krūtinės – dar neįdomiau.
Antanas STUGYS
