Pribrendom. Kuo toliau, tuo labiau daromės aklesni. Gal čia nuo to E prieduoto „kombikormo“ antrarūšiams? Gal nuo 5G decibelinių antenų, spinduliuojančių taiką ir ramybę? O gal nuo perdėto savęs reklamavimo, įtikėjimo ir karaokinimo, kad didvyriais esame mes gimę… Lenktyniaudami vieni su kitais, sukiojamės į visas puses, o ypač į tą pusę, į kurią liepia pasisukti radijo imtuvas. Jokių nuosavų, argumentuotų minčių ir sprendimų. Jokių nuosavų žinių ir patyrimų – tik paklusnumas ir vykdymas. Liepto galas jau nebe toli.
Karantinas. Blokas – apsaugantis ne nuo užkrato, o nuo bendravimo vienų su kitais. Tiesiog suspaustoje erdvėje valstybės uždėtas ant žmonių grabo dangtis. Nei pabėgsi, nei prarėksi. Puolėme blaškytis, piktintis, pirštais „žaginti“ kompiuterių klaviatūras, bet labiausiai… – melstis. Pensijinio amžiaus sulaukusiems, prasigėrusiems, bet dar nepasikorusiems, daugiau nėra ką veikti. Graibai maldaknygei už padalkų ir liurlini: „Dieve mūsų, leidęs pabėgti nuo rusų…“ Dar šitam dievui nepabaigėme poteriauti, o „geroji valdžia“ mums jau kiša kitą. Dar galingesnį, amerikoniškesnį, dar krutesnį ir globalesnį.
Užsakytą – daržovėms-fruktams-vegetablėms. Be ragų ir be nagų, bet su labai dideliais komercinių ambicijų dantimis. Kas neįdomiausia – tą šventašiknį mums, LR (Lietuvos rezervato gyventojams), bruka – per… jau ne vieną kartą išprievartautą prievartą. Kol kas dar tiktai atviru tekstu, bet, kai tiktai kalendorius peršoks į kitus metus, va tada jau žadama panaudoti ir fizinę saviveiklą. O ba-na… Su griausmais, žaibais ir perkūnais. Surišimais, tramdomų marškinių užvilkimais, už rankų laikymais, elektro šoko panaudojimais, atskiru atveju net šaunamojo ginklo pagal tiesioginę paskirtį pavartojimais! Ir tai vadinasi ne prievarta, ne Konstitucijoje išvardintų teisių ir laisvių pažeidimas, o rūpestis. Piliečių sveikata. Tam, kad negalėtų apkrėsti, galimai „savyje nešiojantys dar nenustatytą, dar besimptomį, užkratą“. „Neatsakingiems“, nenorintiems vakcinuotis nuo išgalvoto gripo, individams – priverstiniai skiepai! Jokių atsisakymų skiepytis būti negali. Jeigu nuspręstą planetos žmonių skaičių sumažinti be jokio karo, vadinasi, ruošk užpakalį arbą petį užkratui. Ateis MP „Under command“ ir sudirbs kaip šlapią vilną. Kai buvome mokyklinio amžiaus vaikai, patys rikiuodavomės į eilę prie seselės kabineto ir patikliai tiesėme rankas skiepams. Jokių ginčų, jokių neskaidrumų, bet jokių ir komplikacijų. Tuo ir skiriasi socialistinė medicina nuo kapitalistinės. Tarybiniais laikais net tarybinė milicija su mumis nenčijosi. Girtus, purvinus, apsivėmusius į blaivyklą nuo gatvės grindinio rankiodavo… Taikaus kapitalizmo laikmečiu su dabartine karo policija nebepajuokausi.
Pasistoja klausimėlis: „O kodėl ne paprasti policininkai? Kodėl ne savo miesto?.. Kodėl, galų gale, ne visuomeniniai draugovininkai?.. Ne! MP Militaristinis patrulis! Viskas turi būti iš NATO arklidžių. Nesvarbu, kokios veido spalvos ir kokia kalba jie kalbės su būsima auka. Kurios bute, kaip buvo pranešta žodiniame anoniminiame pranešime, galimai vyksta galimai neteisėti, galimai valstybei pavojingi galimumai. Jo ma-jo. O kuo apsiginti gali vargšas-ponas-draugas lietuvis, prieš jam agresyviai taikomą valstybės smurtinę politiką? Ašaromis, tylėjimu, paklusnumu, paslaugumu, nurodymu vykdymu ir laukimu, kad tik nebūtų dar blogiau?..
Dievas vienas – kapitalizmas. Lygiavimas – tik į jį. Lietuviai jau seniai stovi išsirikiavę ir pirmais antrais išsiskaičiavę, laukdami mesijo. Beliko nuolankiai priklaupti, atkišti parapijinius liežuvius ir sulaukti porcijos natur-produkto – metaforinės apgaulės. Tokios taisyklės, tokia tvarka, toks žaidimas. Vieniems – poligonai, kitiems – pandemija. Treti meldžiasi komercijai. Ketvirti į rožančių įsikibę, todėl, kad apskritai yra madinga prieš kažką pritupinėti. Penktieji – tiki-netiki neskaidria vakcina. Šešti – kaip jums patogiau, kad tiktai karo nebūtų… Atėję liberalūs septinti per prievartą žada skiepyti ir tuos, ir anuos. Ir savus, ir svetimus. Viskas kas kvėpuoja, mirksi ir juda – skiepijimui tinka. Vienintelis ir pagrindinis prievartos Covidiotams tikslas – kuo greičiau išgaudyti ir išnaikinti nenaudingą valstybei-ėms balastinį kontingentą.
Dievas – opiumas liaudžiai. Dalykas patogus ir naudingas. Bet jis visais laikais buvo paperkamas ir priklausomas nuo jį nupiešusių ir pritaikiusių savo reikmėms vietininkų žemėje. Žemė apvali. Sukasi kartu su dabartiniais lietuviais į vieną pusę. Kad nuo jos nenukristi, reikia laikytis įsikibus į didelę partiją arba į ilgą dolerį. Kaip sako rytų išmintis: ‚Blogas tas karys, kuris mūšio metu stengiasi išgyventi“…
Antanas Stugys
