Šių metų pradžioje paminėjome 130-ąsias generolo Povilo Plechavičiaus gimimo metines. Prisiminkime jo gyvenimą ir veiklą, kuri buvo susijusi su kariuomene, jos kūrimu.
Pasirinko karininko profesiją
Povilas Plechavičius gimė 1890 metų vasario 1 dieną Bukončių kaime, Židikų valsčiuje (dabartinis Mažeikių rajonas ), ūkininkų šeimoje. Ši šeima, pagal žmonos giminę, priklausė bajorų luomui. Būsimasis generolas buvo antras šios gausios šeimos vaikas, nes be jo čia dar augo penki broliai ir šešios seserys.
Pradėjęs mokytis gimtajame krašte, 1908 metais Maskvoje P. Plechavičius baigė gimnaziją. Siekdamas aukštesnio išsilavinimo, jis 1911 metais baigė Maskvos komercijos institutą, o 1914-ųjų gegužės 13 dieną – Orenburgo kavalerijos karo mokyklą.
Kaip tik tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuriame teko dalyvauti ir P. Plechavičiui. Karo metu jam teko tarnauti carinės Rusijos armijos 5-jame kavalerijos dalinyje. Kovoti teko su vokiečiais, austrais, vengrais ir turkais. Tarnybą baigė turėdamas poručiko laipsnį.
Organizavo partizanų būrius
1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Tarybai paskelbus, jog atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, lietuvių kilmės karininkai, tarp kurių buvo ir P. Plechavičius, gerai suprato, jog beatsikuriančiai valstybei bus reikalinga ir sava kariuomenė. Tad tų pačių metų liepos 25 dieną, drauge su broliu Aleksandru, irgi karininku, slapčia parvyko į Tėvynę ir apsigyvenęs netoli tėviškės, pradėjo organizuoti savanorių partizanų būrius kovai prieš raudonarmiečius ir bermontininkus. 1918 metų lapkričio 15 dieną Valstybės Taryba P. Plechavičių paskyrė Sedos apskrities apsaugos vadu. Dabar P. Plechavičius savo suburtus partizanų būrius pertvarkė į savanorišką kariuomenę: sudarė pusantros kuopos pėstininkų ir pusę eskadrono kavalerijos. Šis, palyginti nedidelis kariuomenės dalinys, vadovaujamas drąsaus ir sumanaus savo vado, stojo į atvirą kovo prieš „laisvę ant durtuvų“ nešusią bolševikų kariuomenę.
Kovos su bolševikais
Štai keletas tos kovos pavyzdžių: 1919 metų sausio 4 dienos vakare, per bolševikų revoliucinio komiteto posėdį, su trejetu savo karių, P. Plechavičius įsiveržė į Židikus (dabartinis Mažeikių rajonas) ir čia sumušė raudonarmiečius bei vietos ginkluotus bolševikus, kurių tarpe buvo 28 asmenys. Buvo 3 nukauti ir 24 sužeisti. 1919 m. sausio 23 d. įsiveržė į Renavą (dabartinis Mažeikių rajonas) ir sumušė pusę raudonarmiečių kuopos, bet turėjo atsitraukti. Bolševikai negalėjo pakęsti P. Plechavičiaus ir jo vadovaujamo dalinio veiksmų, tad nutarė P. Plechavičių nužudyti. Tam tikslui 1919 m. sausio 24 d. jie išplatino atsišaukimą, kuriame siūlyta, jei kas nušaus bei pristatys P. Plechavičių, tam bus sumokėta 300 tūkstančių aukso rublių. Tai sužinojęs, 1919 m. vasario 25-27 dienomis, su savo kariais P. Plechavičius įsiveržė į Sedą (dabartinis Mažeikių rajonas), kur tuo metu buvo pusantro raudonarmiečių pulko. Kautynių metu žuvo apie 15 atėjūnų ir žymiai daugiau jų buvo sužeistų. Tuo pat metu 15 P. Plechavičiaus vadovaujamų karių įsiveržė į Žemalę (dabartinis Mažeikių rajonas), kur išvaikė ten buvusias dvi raudonarmiečių kuopas.
Ne visada P. Plechavičiaus vadovaujamus karius lydėjo sėkmė. Štai 1919m. sausio 28 d. raudonarmiečiai vėl puolė Sedą, iš kurios buvo priversti pasitraukti P. Plechavičius su savo kariais, palikę 8 savo žuvusius karius. Apie 1919 m. sausio 29-30 d. trisdešimt P. Plechavičiaus vadovaujamų karių įsiveržė į Tirkšlius (dabartinis Mažeikių rajonas) ir iš miestelio išvijo raudonarmiečius, bet netrukus ir patys buvo priversti trauktis, nes iš Mažeikių atvyko du latvių batalionai. Tačiau neužilgo, gavus iš Liepojoje buvusio Vokietijos kariuomenės dalinio vado paramą, P. Plechavičiaus vadovaujami kariai išmušė raudonarmiečius iš Mažeikių ir juos su savo 30 karių išvijo Viekšnių (dabartinis Mažeikių rajonas), Akmenės (dabartinis Akmenės rajonas) ir Kuršėnų (dabartinis Šiaulių rajonas) link. Vėlesniu laikotarpiu P. Plechavičiaus vadovaujami kariai sėkmingai šiuose kraštuose kovojo su bermontininkais, šiems atėjūnams neleisdami išplisti po Žemaitiją.
1919 m. vasario 18 d. P. Plechavičius buvo paskirtas Sedos, prijungiant ir Mažeikius, komendantu, o 1919 m. lapkričio 11 d. ir Mažeikių miesto bei apskrities komendantu.
Kerštas už laisvės kovas
Pasibaigus laisvės kovoms, ir tada bolševikai negalėjo už patirtus karo metu nuostolius su buvusia padėtimi susitaikyti. Buvo siekiama per savo bendrininkus Lietuvos Socialdemokratų Partijos gretose, P. Plechavičių nuteisti ir nubausti, girdi už per daug žiaurų priešų naikinimą. Teisme kaltinimą palaikė Seimo narė socialdemokratė Liuda Purėnienė. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“. Kaltinamasis buvo išteisintas.
Karinė karjera
Išvijus iš Žemaitijos raudonarmiečius ir bermontininkus, 1920 m. sausio 17 d. P. Plechavičius buvo perkeltas į Lietuvos kariuomenės 5-ąjį pėstininkų pulką 7-osios kuopos vadu. 1920 m. vasario 13 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. P. Plechavičiui su savo vadovaujamais kariais 1920 metais nepriklausomybės kovose dar teko kovoti su lenkais ties Seinais, Augustavu, Varėna ir kitur.
1920 m.spalio 18 d. P. Plechavičius buvo perkeltas į ulanų pulką, o tų pačių metų lapkričio 6 d. – į 2-ąjį ulanų pulką I-ojo eskadrono vadu.
1921 m. kovo 30 d. P. Plechavičius su savo vadovaujamu eskadronu dalyvavo iškilmėse, perimant iš latvių Palangą.
1920 m. gegužės 17 d. P. Plechavičius buvo paskirtas eiti I-ojo raitelių (nuo 1922 m. balandžio 1 d. – I husarų pulkas) pulko vado pareigas, 1922 m. kovo 31 d. buvo patvirtintas pulko vadu. 1922 m. rugsėjo 1 d. P. Plechavičiui buvo suteiktas majoro laipsnis.
Mokslai užsienyje
P. Plechavičiui, kaip ir kitiems karininkams, teko nuolatos tobulintis, gilinant savo profesines žinias. 1923 metais jis porą kartų buvo komandiruotas į Daniją. 1924 m. rugpjūčio 15 d. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune.
1924 m. spalio 15 d. buvo komandiruojamas į Karo akademiją Čekoslovakijoje. 1926 m. rugsėjo 1 d. jis baigė Generalinio štabo akademiją „Škala valečna“ Prahoje. Ją baigus, P. Plechavičius buvo paskirtas Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų lektoriumi.
Perversmo vadovas
Kada Lietuvai grėsė pavojus prarasti savo nepriklausomybę demokratinio parlamentarizmo priedangoje ir kada iškilo būtinybė Lietuvoje valdžią keisti kariniu perversmu, 1926 m. gruodžio 17 d. P. Plechavičius buvo prisiėmęs sunkiausias pareigas – vadovavo perversmui, kuris mūsų Tėvynę tąkart išgelbėjo nuo bolševizmo grėsmės.
Po perversmo, 1926 m. gruodžio 31 d. P. Plechavičius buvo paskirtas Vyr. kariuomenės štabo kavalerijos inspektoriumi, o po keturių dienų pradėjo eiti dar ir Generalinio štabo valdybos viršininko pareigas.
1927 m. vasario 28 d. jam buvo suteiktas generalinio štabo pulkininko leitenanto laipsnis, o tų pačių metų rugpjūčio mėnesio 1 dieną buvo paskirtas generalinio štabo pulkininko laipsnis. 1927 m. kovo mėnesio pabaigoje P. Plechavičius buvo išrinktas į Lietuvos karininkų Ramovės seniūnų tarybą ir į prezidiumą. 1927 m. liepos 5 d. jis buvo paskirtas kariuomenės kavalerijos viršininku. Tačiau 1927 m. rugpjūčio 31 d. P. Plechavičius buvo atleistas nuo vadovavimo generaliniam štabui, paliekant tik kavalerijos pulko viršininku.
1929 m. vasario 10 d. P. Plechavičiui buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis (1936 m. gruodžio 28 d. laipsnis pakeistas į brigados generolo) ir pačiam prašant paleistas į atsargą.
Vadovėlių kariams kūrėjas
Tobulindamasis ir dirbdamas kariuomenėje praktiko darbą, mokėdamas lenkų, čekų, rusų, vokiečių bei latvių kalbas, nuolatos P. Plechavičius domėjosi užsienio šalių kariniais pasiekimais ir tai norėjo jei ne įgyvendinti, tai bent pritaikyti Lietuvos kariuomenėje. Tam tikslui jis parengė ir 1928 metais išleido praktikams skirtą vadovėlį „ Jojų tarnyba, divizijos eskadronas ir mišri žvalgomoji rinktinė’’.
Vilmantas KRIŠTAPONIS
(Tęsinys kitame numeryje)
Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
V. MAŽELIO nuotr.
Knygos „Gen. Povilas Plechavičius“ nuotr.
