Į J. Basanavičiaus gatvę Kuršėnuose grįžtame jau po karo. Pažiūrėkime, kas joje pasikeitė sovietmečiu. Kaip keitėsi miesto centro veidas vėliau.
Sovietmečio palikimas
Gatvės pabaigoje prie Vytauto gatvės yra visas „chruščiovkų“ kvartalas, tai pirmi penkiaaukščiai daugiabučiai Kuršėnuose 7-ajame dešimtmetyje.
Šalia jų buvo 1960 metais buvo pastatytas stacionarus kino teatras „Venta“, rodęs kuršėniškiams kiną iki sovietmečio pabaigos, o paskui pralaimėjęs videokasetėms ir jų nuomotojams, bei patapęs Šiaulių rajono Kultūros centro sale, kol galiausiai privatizuotas, o jį įsigijusi protestantiška bendruomenė čia įrengė dienos centrą ir ateityje, matyt, įrengs savo maldos namus.
Greta kino teatro prie minėto istorinio pastato buvo „prilipdytas“ dar vienas, neskaitant kino teatro pramogų objektas – šaudykla.
Čia buvo galima gerokai papramogauti sovietine prasme – pažiūrėti filmą ir pašaudyti.
Prie kino teatro buvo įrengta autobusų stotelė, čia sustodavo miestiniai autobusai, vėliau ji nukeliavo į vietą kur ir šiandien yra, priešais L. Ivinskio gatvę.
Toje pačioje gatvės pusėje, pačioje pabaigoje, stovėjo trečiasis spaudos kioskas Kuršėnuose, nunykęs sovietmečio pabaigoje.
Kitoje gatvės pusėje, vietoj medinių namų sovietmečiu buvo pastatyti du dviaukščiai gyvenami namai, o vėliau dar ir poliklinika su priestatais.
Prie Tarybų rūmų kairėje pastatytas didžiulis trijų aukštų gyvenamas namas, pabaigęs formuoti gatvę, pagal sovietmečio architektų sumanymą.
O dabar grįžkime J. Basanavičiaus gatve atgal iki S. Dariaus ir S. Girėno gatvės bei ženkime dar kelis žingsnius į priekį ir atsidursime dabartinėje Lauryno Ivinskio aikštėje. Ir vėl nusikelkime į praeitį.
L. Ivinskio aikštės tolima istorija
L. Ivinskio aikštė mieste yra dar viena vieta, kur dėl savo vietos ir formos turi būti dėkinga Lietuvos valdovams, kadangi jų siųsti matininkai suformavo ją tokią, kokią mes matome ir šiandien. Taigi, kokias istorijos paslaptis mums atveria buvusios turgaus, o dabar L. Ivinskio vardo aikštės istorija.
Kuršėnų miesto inventorius atidžiai išanalizavęs istorikas P. Spurgevičius rašė, kad 1563 metų inventorius yra 1561 metų nuorašas, tačiau paties tų metų inventoriaus archyve nėra rasta.
Taigi, ką mes randame tame 1563 metų dvaro inventoriuje apie turgaus aikštę?
Jis teigia, kad žemdirbiškame miestelyje šalia bažnyčios, o jei buvo ši institucija reiškia buvo ir gyventojų skaičius atitinkamas, ir greičiausiai įsteigta parapija ar kokia filija pradžioje buvusi. Bet sudarytos sąlygos augti gamybinės ir prekybinės paskirties sferai, kurios centru tapo turgaus aikštė.
Ji buvo suformuota ten kur ir šiandien yra L. Ivinskio aikštė.
Apie ją buvo suformuota 16 sklypų.
Po reformos pasikeitė miestelio vaizdas, dabar viskas koncentravosi praktiškai vienoje vietoje – prie bažnyčios ir šalia jos esančios turgaus aikštės.
Iš to paties inventoriaus turime ir pirmųjų Kuršėnų gyventojų pavardes. Apie Turgaus aikštę gyveno: Stanislovas Stackeliavičius, Vaitiekus Jonavičius – katechetas (jis buvo protestantų tikėjimo – aut. J. K.), Motiejus Šaulys, Steponas Jonavičius, Stasys Ragaitis ir Čepas Stašaitis turėjo vieną sklypą, Stasys Narbutaitis, Lukas Bernotaitis, Laurynas Ivoškis, Jonas ir Petras Švelaičiai, Petras Augustaitis.
Matas Šaulys ir Motiejus Jankaitis turėjo vieną sklypą. Visi turėjo mokėti po 4 grašius už sklypą mokesčių.
Jurgis Janavičius, Gediminas Janulaitis Jasius Petrilaitis, Paulius Martinaitis ir vaitas Steponas Jasavičius tai metais sudegė. Vienas sklypas prie turgaus aiškės buvo laisvas. Visi aukščiau išvardyti žmonės gyveno sklypuose apie turgaus aikštę.
Viso miesteliui tuo metu priklausė 34 valakai žemės, 2-3 šeimos dalijosi vieną valaką tik Stanislovas Stackeliavičius turėjo du valakus žemės.
1581 metų inventorius yra tik 1563 metų nuorašas, nelabai skiriasi ir 1640 metų, šis jau 1581 metų nukopijuotas.
Vėlesnių inventorių, jeigu jie yra daryti nerandame, nes gali būti sudegė per „tvano“ laikotarpį, be to 1709-1711 siautė maras, išnaikinęs didžiąją dalį miestelio gyventojų. Dar didesnė nelaimė buvo 1781 metų gaisras, po kurio 3 metams visi likę gyventojai buvo atleisti nuo mokesčių.
Aikštė XIX amžiuje
Pagal 1813 metų inventorių turgaus aikštę juosė 14 sklypų ir dydis 94 ant 94 metrų nepasikeitė.
XIX amžiaus pradžioje apie turgaus aikštę gyveno ir prekyba užsiiminėjo žydai K. ir J. Leibovičiai, Leiba, B. Nachumovičius, Berukas. Be jų įvardyti dar J. Minkštokas, J. Borisevičius, S. Slavikas, S. Rainis, J. Martusevičius, Eismontas, J. Žemeikienė ir dešimtininkas M. Barzelis.
Pirmo pasaulinio karo metais kai nemažai žydų pasitraukė iš miestelio situacija ir centre kiek pasikeitė, tačiau tautine prasme nelabai.
Per visą devynioliktą amžių apie turgaus aikštę daugėjo žydų prekybininkų skaičius, o į Ventos pusę toje aikštės dalyje buvo nedidelės parduotuvės po vienu stogu. Vaizdas, matyt, jų buvo visai ne koks, nes aikštės tos pusės nuotraukų nepavyko aptikti, dažniausiai mėgstamas fotografų žiūros kampas buvo nuo Ventos.
Miestelio turgūs
XIX amžiaus antroje pusėje miestelyje turgūs nusistovėjo antradieniais ir penktadieniais, didesni turgūs, kaip rašė V. Juzumas „mugės – kartą per metus Šv. Jono Krikštytojo dieną, o kermošius – Švč. (Mergelės Marijos) Rožančinės dieną“. Tačiau apie 1885 metus minimi trys dideli metiniai turgūs – birželio 24, liepos 19 ir rugsėjo 29 dienomis.
Nepriklausomybę atkūrus, didžiųjų turgaus dienų, arba kaip tada juos imta vadinti „prekymečių“ nepadaugėja, išlieka prieš Pirmą pasaulinį karą nusistovėjęs skaičius, kuris buvo jau didesnis, nes be tų minėtų aukščiau penkių prisideda dar kiekvieno mėnesio pirmas antradienis. Tokiu būdu turgaus aikštė kaip matome tampa vienu iš gyvybingiausių miestelio vietų. Du kart per savaitę turgus į kurį privažiuoja aplinkinių kaimų valstiečiai, kiekvieną mėnesį prekymetis. Kuršėnai garsėjo gyvulių prekymečiais. Na ir penkis mėnesius per metus vykdavo po du prekymečius į mėnesį.
Kalbant apie turgaus aikštę negalima nepaminėti dar kelių jos funkcijų, nesusijusių su tiesiogine – prekyba.
Kita aikštės paskirtis
Tai buvo vieta kur būdavo skelbiami svarbūs dokumentai, jei nepakakdavo bažnyčios. Atkūrus nepriklausomybę, turgaus dienomis čia vykdavo ir rinkimų agitacija, net sąvoka buvo atsiradusi „ant bačkos“ kalbėti. Žmonės, norintys tapti politikais, skelbdavo apie savo pažadus, apie partijos pažadus rinkėjams. Taigi, tapdavo savotišku forumu – politine arena.
SSRS 1940 metų birželyje okupavus Lietuvą rinkimų į taip vadinamą Liaudies seimą agitacijos metu agitacinis mitingas buvo šaukiamas turgaus aikštėje, liepos 9 dieną (antradienį) 15 valandą. Taigi, besibaigiant turgui. Įdomu, ar G. Paleckienė ir kiti 14 kandidatų buvo atvykę pasirodyti rinkėjams, P. Zibertas, atrodo, kad buvo, ir rėžė kalbą.
Kita „netradicinė“ funkcija – bausmės vieta. Kadangi erdvės daug, žiūrovų, kuriems prevenciškai ir skiriamas ši vaizdinys, kad atgrasytų nuo panašių veiksmų, galėjo susirinkti, ar buvo suvaroma daug. Iš viduramžių duomenų apie bausmes nėra išlikę, bet iš 1863 metų sukilimo yra. Lapkričio viduryje, turgaus aikštėje caro kariuomenės baudžiamasis būrys pakorė kelis sukilėlius.
Vėliau, beveik po šimto metų, sovietų okupacinės valdžios sukarintos struktūros turgaus aikštėje sumesdavo nukautų partizanų kūnus, įvykdydami, tarsi simboliškai viešą egzekuciją, kad ir jau žuvusiam žmogui. Su panašiais tikslais, tik dar turėdami norą sekti ar nepravirks koks žmogus pamatęs savo artimą, kad galėtų suimti ir nustatyti partizano tapatybę, o gimines ištremti į Sibirą.
Prie „netradicinių renginių“ galima paminėti 1905 metų revoliucijos lapkričio 25 dieną vykusį mitingą prieš caro valdžią, po dviejų dienų dar gausesnis mitingas kurio metu buvo nuspręsta „daryti revoliuciją“. Ir ji buvo padaryta, nuimtas caro valdžiai atstovavęs valsčiaus viršaitis Juozas Simonavičius, išrenkamas naujas. Uždaromas degtinės monopolis, išvejamas liaudies mokyklos mokytojas rusas.
Revoliucija truko dvi savaites, paskui atvyko caro kariuomenės baudžiamasi būrys, miesteliui uždėjo 500 rublių kontribuciją, suėmė 22 smarkiausius revoliucionierius ir iš turgaus aikštės išsivarė į Šiaulių kalėjimą.
Kad tais metais žmonės buvo įsiaudrinę yra fiksuotas net toks nutikimas turgaus aikštėje. Čia per Šv. Jono prekymetį, vienai merginai ištraukė 15 rublių, ji pradėjo šaukti pagalbos ir parodė kad juos pavogė greta stovintis jaunas žydukas. Minia įniršusių žmonių puolė mušti įtariamąjį, o kai užmušė tada iškratė kišenes ir pinigų nerado.
Lauryno Ivinskio aikštės istoriją tęsime rugpjūčio 21 dienos numeryje, nes kitą savaitę prisiminsime patį Lauryną Ivinskį, kurio 210-ąjį jubiliejų švęsime rugpjūčio 15-ąją.
Jonas KIRILIAUSKAS
Sauliaus JUŠKEVIČIAUS nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
