1941-ųjų birželio 14-18 dienomis iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), iš jų – 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.
Pajuto „klasikinį požiūrį“
Šiemet birželio 14 dieną sukanka 79 metai, kai Lietuva praktiškai pažino ir pamatė, kas yra per valstybė SSRS ir koks pas ją yra tas „klasinis požiūris“ į okupuoto krašto žmones.
Tuos įvykius besidominantys istorija žino jau nuo atgimimo metų, kai pasirodė pirmieji tremtinių prisiminimai.
Žinome ir tai, kad operaciją vietose vykdė vietiniai kolaborantai – partinis-visuomeninis aktyvas – komunistai, komjaunuoliai padedamai NKVD kariuomenės.
Trėmimai prasidėjo šeštadienio naktį 1941 m. birželio 14-ąją ir truko iki birželio 18 dienos.
Kuršėnų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje viskas buvo vykdoma pagal tą pačią schemą ir norisi priminti skaitytojams, kad tremiami buvo anaiptol, ne vien tik turtingi ir buožės, kaip vadino sovietų valdžia pasiturinčius ūkininkus.
Dabar dar yra žmonių, kurie pasakoja, taip kaip sovietmečiu tai buvo daroma, o taip pat yra dar tokių, kurie bando skaičiuoti, kiek pokariu per partizaninį karą nuo partizanų rankų žuvo vaikų, nebandydami suskaičiuoti kiek vaikų žuvo per trėmimus. Kitaip sakant yra ieškoma krislelio svetimoje akyje, savoje nematant viso rąsto.
Kas tie „santvarkos priešai“?
Taigi, kokie tokie ypač priešiški sovietinei santvarkai žmonės buvo tremiami Kuršėnų krašte 1941 metų birželio 14-18 dienomis?
Skaitytojams pavardinsiu keletą pavardžių:
Antanas Gaušas, kaimo pradžios mokyklos mokytojas – į Altajaus kraštą;
Petras Jankūnas (32 metų) su žmona Jadvyga (22 m.) – tarnautojai iš Kuršėnų ištremti į Jakutiją;
Juozas Janušauskas (56 m.) – tarnautojas iš Kuršėnų žuvo lageryje 1941 m;
Benediktas Karinavičius (26 m.) – darbininkas iš Kuršėnų;
Gausi Kisiliauskų šeimyna iš Raudėnų – darbininkai;
Aleksandras Krištopavičius (35 m.) – tarnautojas iš Pavenčių, kuris 1942-09-19 lageryje buvo sušaudytas;
Juozas Mačius (43 m.) – tarnautojas, kuris buvo sušaudytas lageryje 1942-09-19;
Faustina Raščiuvienė Šleževičiūtė (29 m.) – tarnautoja;
Jonas Rimša (36 m.) – tarnautojas;
Vladas Rusteika (39 m.) – Pavenčių cukraus fabriko agronomas;
Pranas Skirius (40 m.) – tarnautojas;
Antanas Šidlinskas (30 m.) – miškininkas;
Stasys Šimkus (31 m.) – darbininkas;
Kamauskienė Ona (55 m.) – namų šeimininkė iš Raudėnų;
Morta Venckuvienė (66 m.) – namų šeimininkė iš Raudėnų.
Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Jame yra ir gausi ilgamečio Kuršėnų valsčiaus viršaičio Stasio Luinio šeimyna bei dar visa eilė tarnautojų. Sąraše yra ir vienas žydas Leiba Nachmanas Abramavičius iš viso valsčiaus. Tačiau sąraše „keistai“ atrodo patekusios namų šeimininkės, jau sulaukusios rimto amžiaus. Jos tai jau tikrai „kėlė mirtiną pavojų sovietinei santvarkai“?
Sąraše yra ir klasinio požiūrio į žmonės aukos – apylinkių dvarininkai iš Ketūnų, Lapkasių, Ringuvėnų, Zastarčių ir kitų dvarų. Dauguma jų lageriuose žuvo.
Iš pačių Kuršėnų miestelio, turėjusio apie 4000 žmonių kol kas nustatyta, kad ištremta buvo apie 54 gyventojai.
Dauguma valsčiaus tremiamų šeimų atsidūrė Altajaus krašte Kansko lageriuose. Vyrai buvo atskirti nuo moterų ir vaikų, išdraskytos šeimos.
Peržiūrint ištremtųjų sąrašus, krenta į akis, kad tremiamose šeimose, kartu buvo vežami ir vaikai, o jų būdavo po 3-4 ir daugiau, daugelis mažamečių, kūdikių, nemaža dalis jų žuvo dar pakeliui į tremtį gyvuliniuose vagonuose, nuo nežmoniškų sąlygų, nuo bado ir troškulio.
Vartant 1941 metų birželio 14-18 dienos Lietuvoje leistą spaudą, nė su žiburiu nerasi jokios žinutės apie tai kas tuo metu dėjosi čia, rašoma tik apie nacionalizuotose dvaruose įkurtus kolchozus, apie gamybinius pasiekimus, apie karą pasaulyje, apie partinę agitaciją.
Istorija sudėliojo visus taškus
Tačiau istorija sudėlioja visus taškus, kur jų trūksta ir šiandien yra gerai žinomi visi tie, kurie Kuršėnų krašte 1941 metais prisidėjo prie savo buvusių kaimynų trėmimo organizavimo, išvežtųjų turto dalybų. Juk ne be reikalo prasidėjus karui ir artėjant vokiečių kariuomenei, mūsų krašto sovietiniai aktyvistai, komunistai, komjaunuoliai, milicininkai, prieš tai kartu su sovietiniais kareiviais dar nužudę parapijos kleboną V. Dambrauską, spruko paskui kruvinąją raudonąją armiją į Rusijos gilumą, net pono Gruževskio seną karietą „pasiskolinę“. Bėgo visi tie, kas labiausiai buvo prisidėję prie trėmimų ir kitų darbų darbelių prisidarę. Šalia ištremtųjų pavardžių ir jų šviesaus atminimo, tokių, net rašyti nesinori.
1941 metų birželio 14-18 dienos yra iš tų pamokų, kurias mums pateikė istorija, aiškiai pasakydama, kad Tėvynę privalome ginti, rūpintis ja, būti atsakingais savo valstybės piliečiais, kad nereikėtų paskui, po laiko apgailestauti „dėl trūkusio vieno šūvio“, dėl kitų dalykų.
Tokios pamokos mus visus moko, kad būdami pilietiški, patriotiški patys, neturime žvalgytis į kitus, turime prisiminti tuos žmones, ir saugoti jų atminimą.
Tik išmokę istorijos pamokas, mes pasieksime, kad jos daugiau jokia forma nepasikartotų ir niekas niekada Lietuvos žmonių į jokius lagerius netremtų.
Jonas KIRILIAUSKAS
