Lietuvoje pagal teisės aktus nepilnamečiai iki 16-kos metų privalo mokytis.
Kažin, ar yra mokykla, kuri galėtų pasigirti, kad nė vienas mokinys nepraleidinėja pamokų. Be pateisinamos priežasties sveikas vaikas nepasirodo pamokose dieną, dvi… Kai pagaliau pavyksta paklausti vaiko, kodėl jis nelanko mokyklos, jis dažniausiai tyli arba atsako ,,nenoriu“. Panašios problemos išliko ir karantino laikotarpiu – buvo vaikų, kurie vengė prisijungti prie nuotoliniu būdu vedamų pamokų. Vaiko teisių apsaugos specialistai, psichologai ir pedagogai sako, kad ši problema, kai kurių vaikų nenoras mokytis išlieka, nesvarbu, kokiu būdu vaikas mokomas – nuotoliniu ar įprastu būdu.
,,Šiaulių mieste karantino laikotarpiu gauti du pranešimai, jog vaikai neprisijungia prie nuotolinio mokymo. Mokytis vengė paaugliai. Tačiau tai buvo ne karantino sukeltos problemos. Šie vaikai ir esant įprastoms sąlygoms bėgo iš pamokų arba į mokyklą iš vis neateidavo po kelias dienas“, – sako Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) patarėja Erna Šimkutė.
Pasak Šiaulių apskrities VTAS mobiliosios komandos (MK) psichologės Neringos Jankauskaitės, verta panagrinėti priežastis, kodėl vaikai vengia mokytis, lankyti mokyklą, nes pasibaigus karantinui problemos niekur nedings.
Vaikų sprendimą nesimokyti lemia daugybė priežasčių
Psichologė sako, kad dirbdama su šeimomis, kur vaikai vengia mokytis, pastebėjo kelis dėsningumus.
,, Dažnai vaikai auga nepilnose šeimose ir jeigu nutinka taip, kad vienintelis iš tėvų daug dirba, tai jis negali vaiko auklėjimui skirti užtektinai dėmesio. Taip pat jai tėvai neturi socialinių įgūdžių, jiems sunku užtikrinti efektyvų vaiko ugdymą. Nutinka ir taip, kad dėl tėvų užimtumo ar kitų problemų, jie neturi laiko dalyvauti vaiko ugdymo procese, nebendrauja su mokytojais, nedalyvauja tėvų susirinkimuose. Ši tendencija pastebima tiek vykstant nuotoliniam mokymui, tiek tada, kai vaikai eina į mokyklą. Tokiu atveju tėvai dažnai nežino, kad vaikas susiduria su problemomis iki tol, kol mokytojas su jais nesusisiekia ir nepraneša“, – sako psichologė.
Vaikai jautrūs ir tėvų klaidoms
Mokyklos ir tėvų tarpusavio bendravimas turėtų būti efektyviausias būdas sprendžiant pamokų ne-lankymo problemą. Pastebėta, kad tėvų, sužinojusių, kad vaikas nedalyvauja pamokose, reakcijos gali būti labai netikėtos ir net žalingos: tėvai gali priešiškai vertinti mokytojų pastebėjimus apie vaiko elgesį bei neadekvačiai reaguoti, nes, jų pačių nuomone, šeimoje problemų nėra. Dažnai tokią reakciją iššaukia tėvų supratimas, jog įvardijus problemas šeimoje, teks pripažinti, kokias klaidas jie, kaip tėvai, padarė.
,,Bausmės skyrimas (pvz.: mėgstamos laisvalaikio veiklos ribojimas) gali būti taip pat nenaudinga auklėjimo priemonė, jei tėvai tai daro nenuosekliai. T.y. vieną kartą už nedalyvavimą pamokose savaitei laiko neleidžia vaikui žaisti su kompiuteriu, kitą kartą, susidūrus su ta pačia situacija, žaidimas su kompiuteriu neribojamas, bausmė neskiriama“, – pastebėjimais dalinasi psichologė.
Pasak psichologės, sužinoję, kad vaikas nelanko pamokų, tėvai gali imtis ir ne visai tinkamų būdų vaiką priversti mokytis. ,,Per griežta kontrolė, kaip pavyzdžiui lydėjimas iki mokyklos tam, kad įsitikintų, ar vaikas tikrai nuėjo į mokyklą, būna neveiksminga. Kartais, tai gali sukelti ir bendraamžių patyčias bei dar labiau apsunkinti situaciją“, – situaciją komentuoja psichologė.
Pabėgimas iš pamokų nėra tik išdaiga, iš kurios ,,išaugs“
Specialistai pastebi, kad kita priežastis, kodėl vaikas vengia mokytis – neigiama draugų įtaka, gal net paaugliškos ,,savęs paieškos“. Išeitų, kad vaikas lyg ir nenusiteikęs vengti mokslų, tačiau renkasi draugų bendriją, beje, ne pačią geriausią. Kur paauglių būrelis, ten ir paaugliški protestai. Gi taip malonu protestuoti prieš suaugusiųjų pasaulį ir nusistatyti savo, gal net marginalinės grupės taisykles. Ir tada, laiku nesustabdžius tokių dalykų, vaiko gyvenimas gali pradėti riedėti į pakalnę. Pabėgus iš mokyklos – pirma cigaretė, pirmas iš kažkur gauto alkoholio gurkšnis, pirma vagystė iš parduotuvės ar nugvelbta močiutės rankinė…. Gyvenimas ,,pagal savas taisykles“ paaugliui gali pridaryti daug problemų, todėl suaugusieji ir vieną vienintelį pabėgimo iš pamokų atvejį turi vertinti rimtai.
Tik bendromis jėgomis reikia ieškoti problemos sprendimo būdų
Kaip pastebėta, vengti pamokų gali paskatinti ir per sunkios užduotys pamokų metu, kontrolinių darbų, atsiskaitymų baimė bei bendravimo sunkumai su mokytojais. Tėvams svarbu skirti dėmesį vaikų namų darbų ruošai. Tėvų atidumas gali padėti nustatyti pagrindinę mokyklos nelankymo priežastį ir atitinkamai pasirinkti veiksmingą sprendimo būdą.
,,Šiuo atveju vėlgi labai svarbus mokytojų ir tėvų bendradarbiavimas. Tiek tėvai, tiek mokytojai turėtų atvirai ir nuoširdžiai, neskatinant priešiškumo, pasikalbėti su vaiku. Šiltas ir atviras kontaktas, parodyta empatija gali turėti įtakos vaiko motyvacijai lankyti mokyklą bei dirbti su sunkumais, nulemiančiais pamokų praleidinėjimą. Jei patiems tėvams sunku atrasti būdą, kuris būtų veiksmingas sprendžiant mokyklos nelankymo problemą, reikėtų kreiptis pagalbos į socialinius pedagogus arba psichologus. Renkantis psichologą svarbu atkreipti dėmesį į tai kaip pats vaikas vertina bendravimą su šiuo specialistu. Gali nutikti taip, kad vaiko reakcija bus priešiška, ypatingai tada, kai siūloma bendrauti su mokykloje esančiu psichologu. Dažnai vaikai bijo neigiamos bendraamžių reakcijos. Dėl to būtų naudinga pagalvoti apie galimybę gauti reikiamą psichologinę pagalbą už mokyklos ribų.“, – sprendimo būdus siūlo psichologė.
Mokyklos aplinka ir bendruomenė – tai vieta, kur vaikui turi būti saugu
Pasak specialistų, kalbant šia tema, svarbu atkreipti dėmesį ir į mokyklos mikroklimatą ir su juo susijusį saugumo jausmą. Jei vaikas mokykloje patiria nuolat pasikartojančias patyčias, nepritapimą, tai tikėtina, kad motyvacija lankyti mokyklą stipriai žemės.
,,Vaikai vengia lankyti mokyklą siekdami nesusidurti su asmenimis, kurie tyčiojasi iš jų. Patyčios gali būti įvairių formų: prasivardžiavimas, stumdymas, apkalbinėjimas, grasinimai, mušimas, atskyrimas nuo grupės, daiktų gadinimas, daiktų ar pinigų atiminėjimas. Nuolatinės bendraamžių priekabiavimas, tyčiojimasis vaikus slegia, žemina, kelia įtampą ir stiprina bejėgiškumo pojūtį. Svarbu atkreipti dėmesį, kad neretai šie vaikai susiduria ir su mintimis apie savęs žalojimą ar savižudybę. Dėl to tėvams ir mokytojams labai svarbu ne tik kalbėtis su vaiku, bet ir jį girdėti, atkreipti dėmesį į smulkiausias pokalbio detales, tikslingai reaguoti. Patyčias patiriantis vaikas gali sulaukti pagalbos tik tada, jeigu kam nors apie tai pasipasakos“, – pataria psichologė.
Pasak pašnekovės, siekiant išsiaiškinti dėl ko vaikas nelanko mokyklos, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ką jis veikia tuo metu, kai turėtų būti mokykloje. Pamokų metu vaikas gali leisti laiką su draugais, pvz.: prekybos centruose, kur aplinka yra labiau patraukli, siūlanti nemažai pramogų. Vaikai yra linkę pasiduoti draugų įtakai, burtis į grupes, ypatingai tie, kurie patiria sunkumų šeimoje ar mokykloje. Kartais vaikai laiką leidžia ir namie: žiūri televizorių, žaidžia kompiuteriu, prižiūri jaunesnius brolius ar seseris ir padeda tėvams nudirbti įvairius ūkio darbus.
Apibendrinant galima teigti, kad siekiant paskatinti vaiką lankyti mokyklą svarbiausia yra surasti priežastį, dėl ko jis nenori to daryti, kokie veiksniai tai nulemia.
Pagalba šeimoms visada yra
Visas šias situacijas tenka apžvelgti Vaiko teisių specialistams. Vaikas iki 16-kos metų privalo mokytis. Taigi, pirma užduotis – sužinoti, kodėl vaikas nenori mokytis. Kaip rasti kelią į vaiko širdutę? Pirmiausia empatija. Matyti vaiko akis, kai jam užduodamas klausimas, kodėl nelankai mokyklos. O tada jau darbas su tėvais. Tėvams rekomenduojama užmegzti ryšį su vaiku, nepavykus, rekomenduoti pozityvios tėvystės kursus, sudėtingesniais atvejais skiriamas atvejo vadybininkas, kai situacija nagrinėjama itin išsamiai, sudaromas situacijos valdymo planas pagal šeimos aplinkybes. Jame turi dalyvauti visa šeima. Galima psichologo konsultacija tiek visai šeimai, tiek pačiam vaikui. Bet kokiu atveju, vaikui atsisakant lankyti mokyklą, verta pasitarti su Vaiko teisių specialistais, psichologais, mokytojais.
