Mūsų krašto istorinės atminties spragos arba apie vieną, svarbią, nepaminėtą šimto metų sukaktį

Šių metų vasario 13 dieną sukako lygiai 100 metų kai į pirmą posėdį susirinko demokratiškai išrinkta Kuršėnų valsčiaus savivaldybės taryba, tai yra tikros Lietuvos savivaldos diena mūsų krašte, kurią verta ne tik paminėti, bet gal būt įamžinti ir kitokiomis formomis negu istoriko komentaras. Tačiau geriau toks istorinių spragų užkaišymas, negu jokio.

Rinko valsčiaus valdžią

Prieš šimtą metų naujai susikūrusi Lietuvos valstybė išgyveno rimtą išbandymą – mokėsi rinkti savo vietos valdžią, kuri įvairiomis formomis egzistavo nuo 1918 metų, bet tai buvo daugiau spontaniški atskirų aktyvių piliečių veiksmai. Paprastai pasakius – saviveikla.

Tačiau 1919 metų spalio 28 d. Laikinosios Vyriausybės žinios paskelbė labai reikalingą – Savivaldybių įstatymą (1, 1-6).

Pagal jį buvo numatyta, kad visi savivaldybių rinkimai įvyktų iki 1919 metų gruodžio 15 dienos, o kadencija buvo numatyti du metai. Tačiau dėl visų nepatogumų karo trukdžių kadencija pirmųjų vietos savivaldybių buvo numatyta iki 1920-12-30 (ten pat, 3).

Kaip gi atrodė tas valsčius pagal naująjį įstatymą? Buvo sakoma, kad „visi miesteliai turį gyventojų mažiau kaip tris tūkstančius, dedasi išvien su aplinkiniais sodžiais į bendrą valsčių“ (ten pat, 1), tačiau toliau 12 str. dar papildomai paaiškinama, kad Apskrities taryba pritariant Savivaldybių departamentui galutinai tvirtina valsčiaus savivaldybę – ji turi būti apie 5000 gyventojų skaičiaus ir „ ploto radiusas apie 15 varstų“ (1066,8 m. apie 16 km. – aut. J. K.) (ten pat, 2).

Valsčiaus kompetencijų, už kurias jis turėjo būti atsakingas, buvo išvardyta net 19, tame tarpe švietimo, ugniagesybos, sveikatos apsaugos organizavimas, valstybinių mokesčių rinkimas, žemdirbystės, pramonės ir prekybos rėmimas, kelių priežiūra, na, ir įdomesnės, tai – darbo nuo išnaudojimo apsaugojimas, visuomenės tvarkos ir ramybės saugojimas, bei galimybė apdėti gyventojus savo sugalvotais mokesčiais, tik besivadovaujant mokesčių įstatymu, ir t. t. (ten pat).

Savaime suprantama, kad valsčiaus savivaldybės efektyviai veiktų buvo nustatyta kokios įstaigos turi būti valsčiuje. O pirmiausia, tai Taryba – vyriausioji valsčiaus įstaiga, nuo 300 gyventojų buvo renkamas vienas atstovas. Valsčiaus taryba renka – valdybą ir skiria algas. Valsčiaus valdybai vadovavo pirmininkas – vadinamas Viršaičiu, jis turėjo padėjėją (pavaduotoją) ir iždininką. Viršaičiu ir valdybos nariais galėjo būti ne jaunesni 24 metų amžiaus, mokantys rašyti ir galintys būti tarybos nariai, dviejų metų kadencijai (ten pat, 4).

Į valsčiaus tarybą buvo galima būti išrinktam nuo 24 metų (ten pat, 3), tačiau 37 str. to įstatymo, sekančiam žinių numeryje buvo pataisytas nes rinkimų teisė ankstesniam variante buvo nurodyta 20 metų, o čia pataisyta į 21 metus (2, 2).

Dar buvo renkama Revizijos komisija – valsčiaus savivaldybės darbams tikrinti ir prižiūrėti.

Tačiau pats rinkimas buvo toks panašus į Senovė Graikijos, nes balsavimų dieną rinkėjai turėjo „balsuoti“ už kiekvieną iškeltą ir sutikusį būti renkamu kandidatą, mesdami į dėžutes akmenukus, kaip įstatyme rašoma – kamuoliukus. Juodi reiškė prieš kandidatą, balti už. Balsuoti buvo galima ir už kelis kandidatus, bet reikėjo turėti „įrangos“- dėžių ir kamuoliukų. Buvo leidžiama balsuoti ne vieną dieną jei rinkėjai nespėja išrinkti reikiamo kiekio. Jei du ar daugiau kandidatai gaudavo po lygiai balsų tada buvo traukiami burtai, tai vėlgi priminė senovės graikų poliuose – miestuose-valstybėse vykdavusius rinkimus.

Rinkimams valsčius būdavo suskirstomas į „apskretėlius“, kaip dabar sakytume rinkimų apylinkes (1, 3).

Pats valsčius administraciškai dar buvo skirstomas į seniūnijas (šaltišystes), ją turėjo sudaryti ne mažiau kaip 100 žmonių. Seniūnijoje reikalai tvarkomi „krivulėje“. Joje turi dalyvauti visi seniūnijos gyventojai. Seniūnas turėjo pavaduotoją ir gaudavo paskirtą algą, bei turėjo  bent 7 pareigas, bet turėjo ir privilegiją – galėjo nevykdyti natūrinių prievolių – tai yra kelių priežiūros, tiltų remonto ir pan. (ten pat, 6). Kuršėnų valsčiuje buvo suformuota 13 įvairaus dydžio seniūnijų, pagal plotą mažiausia buvo Kuršėnų – 242 ha, bet daugiausia gyventojų – 2900, didžiausia buvo Pakubelių – 3232 ha ir gyveno joje 975 žmonės (3, 53).

Rinkimai Kuršėnų krašte

Žmonėms ta nauja tvarka buvo keista ir įdomi. Gali būti, kad keistai atrodė demokratinė tvarka, siūliusi naujas galimybes. Tradiciškai nusiteikusiam vyrui ausį rėžiančiai, matyt, skambėjo moterims suteikta teisė balsuoti ir politikuoti. Tai turėjo atrodyti daugiau negu keista. Ir tai dar ne viskas! Suteikta rinkimų laisvė buvo irgi nelengvai aprėpiama protu. Gali rinkti, ką nori?! Gali balsuoti, už ką nori?! Tik klausykis, ką kalba! Ir balsuok! Spręsk!

Ne vienas gal ir pajuto tikėtiną pasididžiavimą savo valstybe –  ne ponų, kaip buvo anksčiau. Kai kurie 1919 metais renkami pareigūnai buvo savi, artimi – iš savo kaimo, su kuriais per vestuves ir krikštynas kartu buvo lenkiamas alaus bokalas, šnekučiuojamasi. O dabar, žiūrėk, kaimynas –  jau ir valdžia!

Gaila, neišliko aprašymų, kaip rinkimai vyko Kuršėnuose. Tačiau turime nenuilstančio mūsų krašto metraštininko kunigo K. Pakalniškio aprašymą apie tuos naujus – demokratiškus rinkimus gretimame mums Raudėnų valsčiuje.

„Savivaldybių rinkimai Raudėnuose praėjo maždaug taip: Raudėnų valsčių paskirstė į 4 apskritelius: 1) Raudėnų 2) Piešų 3) Pamockės 4) Pakepštinės. Ne visai taip rinkta, kaip kad buvo rašyta (krikščionių-demokratų laikraščiuose) ir kaip privalėjo rinkti, t. y. nuo 300 žmonių betarpiai rinkti įgaliotinius į tarybą ir rinko ne kamuoliukais, bet kaip kam patiko. Antrą Kalėdų dieną kiekviena soda nuo 20 žmonių išrinko po vieną rinkiką į apskritelį. Tie rinkikai suėjo 3-ią dieną Kalėdų į apskritelius ir čia rinko įgaliotinius. Raudėnų apskritelį rašė kiekvienas savo pavardę ant kortelės ir metė į dėžę to kandidato, kurs jam labjaus tiko: čia išrinkti keturi įgaliotiniai: milic. Pronckaitis ukin. (20 d. š.) Kairys ukin (40 d.), Vincas Tabanas (greičiausiai Šabanas  aut. J. K.) ukin. Stasiulis Alek. medinčius ir ukin. Piešų apskr. buvo renkami kamuoliukais, čia išėjo taip pat nesusipratimų: pasodino iš vienos pusės stalo ukin. St. Iš kitos pusės Moc. ir sako: vyrai kas nori kandidatu Jurgį išrinkti į įgaliotinius meskit kamuoliukus, kas nenorit meskit Moc.; bet jiems bešnekant apsisuko nevienam galva ir pradėjo mesti atbulai ir paskui sakyti: ne, aš apsirikau, mečiau St., o ne Moc. ir t. t. išrinkti Kasperavičius ukin. Buvę virš. Juodis ukin. Ir iš Piešų dvaro darbininkas. Kadangi išėjo apskritimų norėta iš naujo balsuoti, bet nutarė galų gale palikti ir užtvirtinti išrinktuosius.

Kaip Raudėnuose, taip ir kitur ne visi dalyvavo rinkimuose. Pav Raudėnuose 1-ą kartą susirinko keletas ir išrinko iš savo tarpo rinkikus, kiti atidavė savo balsus dėdėms, žinokitės, girdi, už ką paduosit balsą už tą.

Gaila, kad nesiteikta žmonėms viešai apskelbti apie rinkimų dieną. Duokim aš pats tik iš pašalių netikėtai sužinojau, kuomet bus rinkimai. Turėtų būti pranešta visiems viešai. Ir kam paskubėjo rinkti įgaliotinius, reikėjo viešai palipdyti kandidatus, ar jie visiems tiks ar ne“, – rašė kunigas. (4, 23).

Kaip matyti iš cituoto teksto, Raudėnuose buvo renkami „įvairūs“ žmonės. Užsimenama apie informacijos stoką, apie kandidatų parinkimą ir kitus svarbius dalykus. Panaši situacija turėjo būti ir Kuršėnuose, nes patirties buvo mažai pas žmones, visgi pirmi laisvi rinkimai.

Pirmoji taryba

Pirmoji demokratiškai išrinkta Kuršėnų valsčiaus savivaldybės taryba ir valdyba pirmajam savo posėdžiui 1920 metų vasario 13 dieną rinkosi buvusio banko pastate, tada dar Stoties  (dabar – Vytauto – aut. J .K.) gatvėje. Kokia buvo ta taryba?

Išrinkti vien vyrai. Vyriausiajam – Hiršonui Prusui, pirkliui, namų mokslo (kaip ir savamoksliui – aut. J. K.), turėjusiam mūrinius namus Kuršėnuose, – 61-eri. Jauniausiajam – ūkininkui Kaziui Makarovui iš Gogiškių kaimo, irgi namų mokslo, turinčiam 40 dešimtinių žemės, bet gyvenančiam dar su tėvu ar, kaip parašyta dokumente, „prie tėvo“ – 25 metai.

Iš visų išrinktų savivaldybės tarybos narių tik keturi buvo baigę „rusų liaudies mokyklą“, t. y. turintys pradinį išsilavinimą: Kazys Liniauskas iš Strugaičių kaimo (45 metų), Jurgis Hermanas iš Nugarių kaimo (46 metų), Antanas Leliukas iš Kuršėnų (38 metų) ir Stasys Simonavičius iš Tulkinčių kaimo (45 metų).

Dvi gimnazijos klases buvo baigęs 30 metų „medinčius“ (miško sargas, girininkas – aut. J. K.) Benas Gedaminskas iš Minkštakių, o Kuršėnų dvaro savininkas Jurgis Gruževskis, dokumente vadinamas „dvarponiu“, buvo baigęs universitetą ir dar ne bet kokį, o Kembridžo Anglijoje. Jis vienintelis toks iš dvarininkų ir, ko gero, iš bajorų. Konfliktas su Lenkija į paribį nustūmė smulkiuosius krašto dvarininkus, kurie tokie aktyvūs buvo1918–1919 metais.

Vienintelis taryboje beraštis – Domas Jokubauskas iš Timinskynės kaimo, 30 metų vyras. Kiti gi visi „namų mokslo“, taigi, tokie pat beraščiai, tik gal mokantys truputį paskaityti iš maldaknygės ir pasirašyti, o ne dėti tris kryžius, kaip įprasta nemokantiems rašto tada buvo.

Pagal profesijas savivaldybės tarybos nariai taip pasiskirstė: 16 ūkininkų, o pridėjus J. Gruževskį susidarytų visas septyniolika, 3 pirkliai, 2 mūrininkai, 1 kalvis, siuvėjas, batsiuvys (liūdnai pagarsėjusios komunistės Kuršėnuose Šeinės Mankovaitės tėvas Š. Mankovas) (5, 47–49).

Valsčiaus viršaičiu išrinktas Povilas Koviera iš Kuršėnų, 29 metų, baigęs liaudies mokyklą, nuolatinis darbas – raštininko, neturintis jokio turto,  už  einamas pareigas gavęs 550 auksinų algą.

Jo padėjėjas Kazys Liniauskis, valdęs 6 dešimtines žemės, jo alga buvusi 550 auksinų.

Iždininku tapo Benas Šemiotas, 51 metų, baigęs 3 gimnazijos klases, krautuvininkas, Kuršėnuose turėjęs namus „su pliaciumi“ (priesodybiniu sklypu). Jo alga – 440 auksinų.

Raštvedys – 41 metų Juozas Jurevičius, baigęs rusų liaudies mokyklą, nuolatinis darbas raštininko, neturįs jokio turto, alga 600 auksinų.

Na, ir vienintelė moteris valsčiaus valdyboje – raštininkė Morta Leščiauskaitė, 22 metų, baigusi rusų liaudies mokyklą, įsigijusi raštininkės profesiją, atlyginimo jau gaudavo 400 auksinų.

Sargas Jonas Olišauskas, 73 metų, beraštis, 300 auksinų alga (ten pat, 49).

Valsčiaus tarybą, be keturių žydų ir vieno lenko, sudarė lietuviai. Valdyba grynai lietuviška. Žydų atstovų vietos Kuršėnų savivaldoje procentas buvo antras pagal dydį visoje Šiaulių apskrityje ir sudarė 13,3%. Nors daugiausia žydų, 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, buvo Žagarėje – 40%, ten išrinkti 3 žydai sudarė 20% deputatų (6, 79).

Valsčiui priskirti darbai

Tačiau tokia vietos savivaldos sudėtis Kuršėnų krašte ir Lietuvoje neturėtų stebinti. Ypač gavus visuotinę rinkimų teisę. Dominuojanti masė rinkėjų valdžią norėjo matyti „iš savo tarpo“, nes atkuriamuoju laikotarpiu, 1918–1919 metais, bent jau Kuršėnų apskrityje dominavo „gerieji“, t. y. turtingieji žmonės, buvo piktinamasi lenkų kalba ir panašiai. Todėl rinkimų rezultatas su vienu dvarponiu buvo optimalus. Paskui, po rinkimų jau susitvėrus partijų skyriams, į Steigiamąjį seimą buvo renkami vietos veikėjai, labiau susisaistę su politinėmis partijomis.

Beje, devintas Savivaldybių įstatymo straipsnis nurodė, kad „Visose savivaldybės įstaigose rašomasis darbas atliekamas valstybine lietuvių kalba. Greta valstybinės lietuvių kalbos leidžiama vartoti ir kitos kalbos“ (1, 2).

Naujai išrinktos valsčiaus savivaldybės tarybos 1920 metų veikla buvo nukreipta į tas problemas, kurias primetė to meto sąlygos, ir kurias apibrėžė Savivaldybių įstatymas. Pirmiausia reikėjo neutralizuoti karo pasekmes, sureguliuoti savivaldybės pajamas, nes tai pinigų reikėjo apibrėžtoms funkcijoms vykdyti. Po to tradiciniai vietos savivaldos sopuliai – keliai, tiltai, nepasiturintys gyventojai, vaikai ir t. t. Tačiau vienas pirmųjų darbų, liečiantis visus valsčiaus gyventojus, –  tai sprendimas,  populistinis ar idealistinis, būtent, degtinės pardavinėjimas Kuršėnuose visai paliuosuoti ir, atradus slaptai ją pardavinėjant, skaudžiausiai nubausti (7, 109). Na, čia galima įžvelgti dar ir tam tikrų verslo šakų protegavimą – juk, veikė traktieriai, aludės, kuriems nelegalių prekeivių konkurencija buvo nereikalinga. Tačiau, kalbant pragmatiškai, labai greitai atsirado „degtinės sandėlis, mažmenomis išsinešimui ir jį laikė pati savivaldybė. Sandėlis 1923 metais davė valsčiui apie 15000 litų gryno pelno“ (8, 2). Taigi…

Šaltiniai:

1. Savivaldybės įstatymas // Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919. Nr. 14. P. 1-6.

2. Įstatymas apie savivaldybių įstatymo 37 str. pakeitimą // Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919. Nr. 15. P. 2.

3. Skirius J. Kuršėnų miestas ir valsčius 1918-1940 metais // Kuršėnams 420 metų. Kuršėnai. 2001. P. 53.

  • Raudėnai // Vienybė 1920. Nr. 3. P. 23.
  • Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. Ap. B. L. 47–49.                                                                       6. Morkūnaitė-Lazauskienė A. Šiaulių apskrities savivaldybių charakteristika 1918–1920 m. (savivaldybių nariai ir tarnautojai). Šiaulių apskrities istorijos raida. Šiauliai. 2004. P. 79.

7.  Skirius J. Kuršėnų miestas ir valsčius 1918–1940 metais // Kuršėnai. Klaipėda. 2003. P. 109.

8.  Kuršėnai // Lietuva. 1924. Nr. 28. P. 2.

Jonas KIRILIAUSKAS     

Asmeninio albumo nuotr.

Total
0
Dalinasi
Related Posts