Papilė, Akmenės rajono miestelis, prigludęs prie gražiosios Ventos, daug kuo pasižymi, daug kuo išsiskiria. Ir gamta, ir istorija.
Centre stovintis didingas Lietuvos žadintojo paminklas, sukurtas talentingojo Vinco Grybo, sako: „Čia Simono Daukanto būta“.
Iš tiesų būta, nors tik trejus metus – nuo 1861 m. pabaigos iki 1864 m. pabaigos.
Į Papilę jau suvargusį senelį iš Varnių pasikvietęs Papilės parapijos administratorius Ignotas Vaišvila pasiūlė jam pastogę ir duonos nepagailėjo. Įdomi istorija apie dvi skirtingas asmenybes, nusipelniusias Lietuvai.
Namas, kuriame savo paskutinius gyvenimo metus praleido S. Daukantas, tebestovi, jame veikia didžiojo lietuvio (žemaičiai sakytų žemaičio, nes pagal kilmę jis buvo žemaitis) muziejus. Namas senesnis už bažnyčią, rodos, seniausias Papilės pastatas. Šį namą dar XIX a. viduryje pasistatė Papilės parapijos administratorius Ignotas Vaišvila. Administratoriumi Žemaičių vyskupas jį paskyrė todėl, kad parapijos klebonas, susirgęs psichikos liga, atlikti savo pareigų negalėjo. Tačiau administratoriui jis visaip kenkė. Todėl, negalėdamas gyventi klebonijoje, I. Vaišvila šalia šventoriaus pasistatė savo namą. Dėl savo charakterio, noro prisitaikyti prie daugumai kunigų tuo metu būdingo gyvenimo stiliaus trūkumo – dvarų lankymo su pasisėdėjimais, vakarų klebonijose su preferansu, vynu ar alumi, taupumo – nebuvo mėgstamas dvarininkų, susilaukė bjaurių skundų.
Galima neabejoti, kad paskutinė pastogė S. Daukantui būtų buvusi maloni, nes abu vyrai gražiai bendravo, kalbėjosi kasdien lietuviškai (žemaitiškai), jeigu ne dvi nelaimės. Vos po mėnesio nuo apsigyvenimo Papilėje, eidamas plikšalos nuslidintu taku, jis parkrito ir labai skaudžiai susitrenkė. Kritimas pakenkė jau silpnam organizmui. Kita bėda – 1863 m. sukilimas, kai už sukilėlių manifesto perskaitymą bažnyčioje I. Vaišvila buvo suimtas ir pasodintas į Šiaulių senąjį, Baltąjį (naujasis – raudonas), kalėjimą.
Paleistas iš kalėjimo, I. Vaišvila netrukus palaidojo S. Daukantą Papilės I piliakalnyje įrengtose kapinėse: iš pradžių pastatė labai paprastą antkapio plokštę, o vėliau Rygoje užsakė pagaminti šlifuoto granito – tą, kuri tebežymi S. Daukanto kapą iki šiol. O pirmoji plokštė dabar guli prie jo buvusių namų.
Patiems šio kilnaus dvasininko paskutinė tarnystės vieta tapo Ubiškės filija, kurioje jis praleido paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį ir šventoriuje atgulė amžinojo poilsio. Neaišku, kur buvo gimęs I. Vaišvila. Labai gali būti, kad Ubiškėje ar netoli jos, todėl ir pasiprašė baigti tarnystę Ubiškės filijoje, kuri tuomet priklausė Luokės parapijai.
Savo testamentu 5000 rb. I. Vaišvila paliko stipendijai mokytis neturtingam lietuviui ir pradžios mokyklai išlaikyti. Namus Papilėje dovanojo mokyklai, kad tautiečiai neliktų tamsūs ir užguiti.
Jonas Sireika
