Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė organizavo nuotolinę paskaitą apie Lietuvos žydų indėlį Nepriklausomybės kovose. Žurnalistas ir istorijos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas pristatė plačiajai visuomenei mažai žinomus istorinius faktus apie žydų tautybės savanorius, kurie prieš šimtą metų aktyviai dalyvavo jaunos Lietuvos valstybės kovoje už nepriklausomybę.
„Tai nepelnytai užmiršta istorija, kurią šiandien norime papasakoti visiems. Žydai 1918 metais sąmoningai pasirinko būti besikuriančios nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiais, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, atnešė daug ir svarbių inovacijų. Visa tai dabar užmiršta. Mūsų tikslas yra priminti jų istorijas ir vardus – asmeniškai tikiuosi, kad tai ves prie to, kad baigsis kalbėjimas apie žydus kaip apie svetimus, kitus. Mes buvome ir esame Lietuvos istorijas bendrakūrėjai“, – sako diskusiją inicijavusios Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Jai pritaria žurnalistas, knygų autorius Vilius Kavaliauskas, kuris aktyviai domisi Nepriklausomybės kovų laikotarpiu ir dalinasi sukaupta informacija ir atradimais: „Tyrinėjant Lietuvos savanorių, pirmosios respublikos laikais apdovanotų už nuopelnus Lietuvos valstybei, sąrašus, randu daug žydiškų pavardžių. Kai kuriose yra ir gimimo, ir mirties data, o kiti išgyveno ir prisidėjo prie Lietuvos gerovės kūrimo vėliau. Žydų istorijos ypač įdomios, nes jie buvo ir mūsų kariuomenės tiekėjai, ir medikai, ir organizatoriai – tai rodo, kad savanoriška Lietuvos kariuomenė buvo gerai organizuota, joje tarnavo aukštos kvalifikacijos žmonės. Tai ypač svarbu įsisavinti – Lietuva visada vertino kompetencijas ir žinias“. Pasak žinovo, Lietuvos žydų atstovai buvo siunčiami į įvairias diplomatines misijas, nes jų tarpe buvo puikių teisininkų, advokatų, jie turėdavo pažinčių ir buvo įtraukiami įvairias diplomatines misijas, kad padėtų siekti tarptautinio Lietuvos pripažinimo. Vilius Kavaliauskas dalinasi įdomiausiomis ir netikėčiausiomis istorijomis, nutikusiomis permainingu kovų už Nepriklausomybę laikotarpiu 1918-1920 metais.
Ginklų sandėlininkas
„Kai kūrėsi Lietuvos kariuomenė, daug ko trūko. Nebuvo užtektinai kareivių, todėl į savanorius siūlėsi daug karininkų, ypač reikėjo ginklų.“, – primena Vilius Kavaliauskas. Keli žmonės ėmėsi iniciatyvos supirkinėti ginklus iš vokiečių dalinių, kurie karo pabaigoje buvo likę Lietuvos teritorijoje. Vienas iš tokių ginklų supirkinėtojų buvo Hermanas Aronsonas – turtingas verslininkas, iš vokiečių ginklus pirkęs oficialiai ir įsteigęs net du ginklų sandėlius. Tokiu būdu jis galėjo tiekti ginklus ir Lietuvos kariuomenei. „Įdomus faktas – Hermanas Aronsonas turėjo savo dvarą ir jame maitino Lietuvos kariuomenę, o po kovų buvo pristatytas Vyties kryžiui – šiuo apdovanojimu buvo pagerbiami Lietuvos kariuomenei nusipelnę asmenys.“ , – pasakoja V. Kavaliauskas.
Pristatytas Vyties kryžiaus apdovanojimui buvo ir Ilijošus Zizle, profesionalus policininkas, buvęs Kauno milicijos vado pavaduotojas. 1918 m., mieste dar esant vokiečių kareiviams, Zizlė atliko svarbų darbą: sprendė konfliktus, patruliavo ir ėmėsi priemonių, kad vokiečiai negaudytų lietuvių kareivių. Abi šios asmenybės žydų bendruomenėms buvo pavyzdžiai, jie vertinami savo amžininkų, tačiau abu žuvo Holokausto metu. „Dabar šių žmonių net nuotraukų neturime, o savo laiku jie prisidėjo prie Lietuvos valstybės stiprinimo“, – sako V. Kavaliauskas.
Nuo batsiuvio iš Balbieriškio iki gydytojo iš Šveicarijos
Žydai, taip pat kaip ir lietuviai, noriai ėjo į savanorių pajėgas, todėl dabar Lietuvos miesteliuose atidengiamose savanorių atminimo lentelėse neretai galima rasti žydų pavardžių. „Žydai užėmė labai įvairias pozicijas, kartais jiems tekdavo ypatingos užduotys. Pavyzdžiui Isakas Kantaravičius buvo karo valdininkas. Kilęs iš labai įtakingos, turtingos šeimos, pirmiausiai tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Ten jam teko užduotis spręsti konfliktines situacijas su vokiečiais, jis taip pat padėjo išnarplioti Prano Eimučio nužudymo bylą. Eimutis buvo vienas pirmųjų žuvusių savanorių – jį, saugantį Kauno „Metropolio“ viešbutyje apsistojusią JAV Maitinimo komisiją, nušovė vokiečių kareiviai. Po mirties praėjus ketveriems metams, Isakas Kantaravičius 1924 m. buvo paskelbtas Lietuvos savanoriu, o po to apdovanotas ir Vyties kryžiumi.“
Šalia išsilavinusių, pasaulio mačiusiu žydų į savanorių gretas stojo ir paprasti bendruomenės nariai. Chaimas Silkinelis tarnavo Baltgudžių batalione (jame tarnavo daug žydų), kuris veikė Baltarusijos teritorijoje, bet buvo Lietuvos kariuomenės dalimi ir taip pat kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau, lenkams batalioną nuginklavus, Silkinelis kažkaip nusigavo iki Kauno, kur kovą tęsė. Po Nepriklausomybės kovų jis garsėjo kaip graveris. Kitas savanoris Volfas Kaganas buvo beraštis batsiuvys iš Balbieriškio. Kariuomenėje išmoko skaityti, rašyti, tapo puskarininkiu. Pirmą Vyties kryžių gavo už kovas su bolševikais, antrąjį – už kovas su bermontininkais. „Paskutinėje kovoje buvo sužeistas, bet karo lauke pasiliko iki pergalingo mūšio pabaigos. Po to buvo išvestas į ligoninę ir ten jo pėdsakai dingsta. Šio savanorio vėlesnis likimas mažai žinomas, deja, atrodo, kad jis taip pat žuvo holokauste“ , – sako V. Kavaliauskas.
Ypač įdomi asmenybė – Vyčio kryžiaus kavalierius Berelis Strasburgas, kilęs iš Ariogalos, baigęs Berno universitetą Šveicarijoje. Savanoriu stojęs į Lietuvos kariuomenę, jis tarnavo kaip karo gydytojas. „Vyčio kryžių gavo su kardais, nes mūšyje šliaužiojo nuo vieno sužeisto prie kito ir, skraidant kulkoms, perrišinėjo sužeistuosius. Dirbo Karo ligoninėje, vėliau civilinėje ligoninėje Kaune, buvo žinomas, vertinamas gydytojas. Jo istorija baigėsi 1944 m. Dachau koncentracijos stovykloje.“, – pasakoja V. Kavaliauskas, primindamas, kad žydų karo gydytojų Lietuvos karinėse pajėgose buvo daugiau. Vienas žymiausių – Mošė Bermanas, vienu metu buvęs visos Lietuvos karo ligoninės vadovas, o II Pasaulinio karo metais – Kauno geto ligoninės vadovas. 1940 m. Mošė Bermanas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu – jis buvo paskutinis Lietuvos pilietis apdovanotas šiuo ordinu.
Būtina paminėti ir Širvintų verslininkę Libą Mednikienę, daug padėjusią Lietuvos žvalgybai. Ji tapo vienintele žyde moterimi, pagerbta Vyties kryžiumi. Neseniai jai atminti Širvintose Lietuvos šviesuolių ir Lietuvos žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklą. O nužudyta ši narsi moteris buvo Holokausto metu Pivonijos miške prie Ukmergės.
Paskutinis žuvęs savanoris – žydas
„Nedaug kas žino ir tai, kad žydai buvo vieni iš paskutinių nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių. 1923 m. nusistovėjus paliauboms su Lenkija buvo nustatyta neutrali zona, kurią abi pusės kartais pažeidinėjo. Netoli Leipalingio 5 vyrai poste saugojo teritoriją, kai netikėtai juos užpuolė ir kardais sukapojo lenkų kareiviai. Tai buvo paskutinės aukos, lyg ir užbaigimas visų tų nepriklausomybės kovų. Tarp tų 5 vyrų buvo du žydai Motelis Kancas ir Abraomas Štromas. Po įvykio visi 5 gavo Vyčio kryžius ir buvo paskelbti didvyriais. Žydai buvo palaidoti senose Alytaus žydų kapinėse.“, – primena V. Kavaliauskas.
Tačiau, pasak V. Kavaliausko, visai Lietuvai verta sužinoti Aleksandro Bero istoriją: „Baigęs karo mokyklą gavo leitenanto laipsnį ir buvo pasiųstas su savo kareiviais likviduoti Varviškės Respubliką, kurią buvo užėmę Lenkijos karininkai ir, pasiskelbę atskirą pavietą, jau buvo pradėję leisti pašto ženklus, puldinėjo gretimo Leipalingio žmones. Kartu su būriu Beras išspyrė juos iš ten, bet pats žuvo. Aleksandras Beras yra paskutinis mūsų nepriklausomybės kovų žuvęs karys.“
Tikėjimas jaunos valstybės ateitimi
V. Kavaliauskas apgailestauja, kad daugelis šių istorijų yra užmirštos, o įvedus šias Lietuvai nusipelniusių žmonių pavardes į paieškos sistemą nerasite nei nuotraukų, nei biografijų. „Atrodo, kad pamirštame, kokia svarbi žydų bendruomenė buvo tarpukario Lietuvoje. 1918 m. Vyriausybėje vienas ministro portfelis net buvo skirtas žydų reikalams, jis atiteko Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkui Jakovui Vygodskiui. Šitas portfelis buvo labai svarbus ir egzistavo iki Smetonos perversmo 1926 m.“.
„Jei šių istorijų kam nors atrodo mažai, amžininkų atsiminimai rodo, kad Lietuvos žydų bendruomenėje nuo pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo vyravo stiprus patriotinis požiūris į Lietuvos valstybingumą ir tikėjimas, kad laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje geriau vystysis ir kursis demokratija. Tikėta, kad ir žydams gyvens šioje valstybėje bus gera, todėl jie dėl jos ir kovojo. Nepamirškime to“ , – apibendrina F. Kukliansky.
Michail Segal,
mob.tel. 8 650 75939,
el. paštas: michails@sc.lzb.lt
