Dirstelėkime atidžiau į B. Grombčevskį – savotišką fenomeną Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos istorijoje.

Kunigaikštis Ksaveras Dluckis-Liubeckis savo Užvenčio dvarui valdyti iš Mazovijos (Lenkija) pasikvietė bajorą Liudviką Grombčevskį. Šis, atsidūręs Žemaitijoje, įsimylėjo ir 1849 m. Šaukėnų bažnyčioje susituokė su bajoraite Emilija iš Bogušų giminės. Lenkas Kacper Kmieciak savo straipsnyje „Lenkas generolas ir Azijos atradėjas“ Emilijos kilmę apibūdina žodžiais „szczera Litwinka“, t. y. tikra lietuvė.

L. Grombčevskis (lenkai jo pavardę rašo Grąbczewski) vėliau persikėlė į Kaunatavą ir dirbo Kauneckių dvaro valdytoju. 1855 m. sausio 15 d. gimusio sūnaus krikštatėviu tapo dvaro savininkas Elegijus Kauneckis.

Vėliau Liudvikas Grombčevskis įsigijo Krėpštų dvarą, netoli Telšių–Varnių kelio, kuriame sūnus Bronislovas augo iki 11 metų. 1863–1864 m. sukilimas, lenkų vadinamas Sausio sukilimu, laimingą Grombčevskių gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Už dalyvavimą sukilime Liudvikas buvo suimtas ir ištremtas į Rusiją, o žmona buvo priversta pusdykiai parduoti dvarą ir su šešiais vaikais kraustytis į Lenkiją, iš kurios buvo kilęs jos vyras.

Apsigyvenusi Varšuvoje, šeima vertėsi sunkiai. Bronislavas baigė gimnaziją, trumpai studijavo Peterburgo kalnakasybos institute, o paskui stojo… savanoriu į Rusijos Leibgvardijos elitinį pulką, stovėjusį Varšuvoje. Sukilėlio sūnus stojo į tėvo ir dėdės, dalyvavusių sukilime, mirtino priešo kariuomenę – ir buvo priimtas. Beveik neįtikėtina. Viename lenkiškame tekste toks jaunuolio poelgis aiškinamas gana paprastai – karininkai gaudavo gerus atlyginimus.

Išlaikęs karininko egzaminus, B. Grombčevskis pasiprašė tarnauti į tolimą imperijos pakraštį – Turkestaną Vidurinėje Azijoje. Taip toli nusibeldė todėl, kad tėvas jį dar Krėpštuose buvo prisaikdinęs jokiu būdu niekada nepakelti ginklo prieš lenkus.

Atvykęs į Turkestaną, B. Grombčevskis atsidūrė Rusijos ir Britanijos imperijų kovos dėl Vidurinės Azijos, dar neužgrobtų žemių kontrolės, sūkuryje – vadinamajame „Didžiajame žaidime“. Dalyvavo mūšiuose, bet labiausiai iškilo kaip karinis žvalgas, surengęs daugybę ekspedicijų kraštams tarp rusų ir britų kontroliuojamų teritorijų ištirti.

Jis pirmasis sudarė tų kraštų, įskaitant dalį Pamyro ir Tianšanio, žemėlapius, nustatė galimus Rusijos kariuomenės judėjimo į Indiją maršrutus, aprašė ten gyvenusių tautų kultūrą ir papročius, išmoko vietinių kalbų. Buvo talentingas, apsukrus, sumanus, greitai iškilo karo tarnyboje, vėliau – civilinėje administracijoje. Jam atsivėrė net caro rūmų durys, o Geografijos draugija jo nuopelnus įvertino dviem ordinais – sidabro ir aukso – bei skyrė 1000 rb premiją.

1902 m. caras Nikolajus II B. Grombčevskį – lenką kataliką, maištininko sūnų, jau generolą majorą – paskyrė Astrachanės generalgubernatoriumi ir Astrachanės kazokų stačiatikių atamanu (vadu). Regis, tai buvo vienintelis toks atvejis Rusijoje. Kitais metais jam suteiktas dar aukštesnis generolo leitenanto laipsnis.

Per Rusijos pilietinį karą B. Grombčevskis iš bolševikų nelaisvės Sibire pabėgo į Japoniją ir per Britaniją 1920 m. atvyko į Varšuvą, kur praleido paskutinius gyvenimo metus, dirbo meteorologijos stotyje.

Asmeninis šio žymaus, prieštaringo likimo žmogaus – pagal kraują pusiau lietuvio – gyvenimas susiklostė nepalankiai. Tibeto ekspedicijoje jis vos nežuvo, prarado sveikatą. Taškente turėjo nesantuokinių ryšių su kirgizų gražuole Fatima Bibi-Alijeva, susilaukė dukters, kurią, motinai anksti mirus, atidavė į prieglaudą Peterburge ir ja rūpinosi. Po revoliucijos duktė persikėlė į Varšuvą. 1903 m., jau būdamas prastos sveikatos, B. Grombčevskis vedė Verą Kompaniejcevą.

Varšuvoje B. Grombčevskis išleido kelias knygas apie savo keliones, dėstė karinę geografiją karo mokyklose. Gyvenimą baigė vienišas, be draugų – matyt, tautiečiai jam negalėjo atleisti tarnybos Lenkijos priešui. Mirė 1926 m.

Lenkijoje B. Grombčevskis (Grąbczewski) žinomas gana gerai, ypač dėl rašytojo Maxo Cegelskio knygos „Didysis žaidimas. Nuo Žemaitijos į pasaulio stogą – Pamyrą“, parašytos B. Grombčevskio maršrutais, nuo Žemaitijos iki Afganistano nukeliaujant tūkstančius kilometrų. Veikia ir B. Grombčevskio fondas, internete gausu straipsnių apie jį kaip keliautoją.

Panašu, kad tai paskatino lietuvių rašytoją Regimantą Dimą parašyti romaną apie Lietuvoje mažai kam žinomą, bet nepaprastą asmenybę. Siekdamas populiarumo, R. Dima knygos paantraštėje parašė: „Neįtikėtini žemaičio nuotykiai dviejų imperijų ‘Didžiajame žaidime’“. Tačiau gerokai pastudijavus B. Grombčevskio asmenybę ir veiklą, aiškaus žemaitiškumo aptikti nepavyko, nors žemaitiškų genų jis turėjo.

Gal jie reiškėsi šio bajoro, generolo ir neformalaus mokslininko charakteryje – beribiame smalsume pažinti svetimą pasaulį ir, svarbiausia, laikytis savo tautybės bei tikėjimo? R. Dima rašo, kad gali būti tiesa: G. Grombčevskis, jau būdamas pulkininkas, atvyko į Vilnių pas generalgubernatorių, norėdamas paveldėti du iš motinos pusės giminaičių dvarus netoli Kražių. Gubernatorius iškėlė sąlygą – priimti stačiatikių tikėjimą. Pulkininkas, čia jau kaip tikras žemaitis, kategoriškai atsisakė, trenkė durimis ir liko be dvarų Lietuvoje, bet neprarado garbės ir orumo.

Jonas Sireika

  O patys Telšiai yra ten kažkur toli toli už Dargienės kalvos, ir tai yra, kaip suaugusieji sakydavo, toks miestas, kur „veini mūrā“ – didelis mūrinis! Taip, o man visą tai savo akimis pasisekė pamatyti tą rudenį, kai mūsų avinas užaugo didelis, ir tėvai nutarę jį Telšių žydams parduoti. Turėjom mes tokį dideliais lenktais ragais aviną, kuris labai badėsi; suaugusiųjų jis neliesdavo, bet vos tik pasirodydavo vaikas, tai nepamatysi iš kur tik atlėks, ir tik bac į subinę, o pats atokiau atsistojęs žiūri, tarsi klausdamas, ar dar norėtum? Taip darydavo toks Šimkaus Danis iš kaimyninio Paežerės kaimo: kai tik kur nors jaunimo šokiai, tai tas Danis ten atėjęs iš pasalų tik bac su kokiu kuolu per kuprą, nežiūrint kaltas tu ar nekaltas, o paskui stovi tokią keistą miną nutaisęs, tarsi klaustų: no, vo kap, a užteko? Tas mūsų avinas lygiai toks pats buvo, todėl mes jį Daniu ir praminę buvome. O man tą žilabarzdį Danių dažnai tekdavo pievoje pririštą kilnoti; pasilenkti kuolo ištraukti, kad galėtum jį pavesti kur daugiau žolės, rodos, neblogą dalyką jam nori padaryti, rodos, ir ožys Danius tai supranta kuo puikiausiai, bet vos pasilenki kuolo ištraukti… Oi, varge varge!

  Tą įsimintiną sekmadienio, o gal šeštadienio rytą, ko gerai nebeprisimenu, tai jau nebeprisimenu, tik  dabar manau, kad tai buvo turgaus dieną, kai patėvis į vienkinkį vežimą pasikinkė kolūkio tokią rudą kumelę, į gardis prisikrovė vogtų kolūkio šiaudų, sau po šikna, vietoje sėdynės, pasikišo kokią didelę rezginę su šienu arkliui pašerti, kol turguje turgavos. Į vežimo galą įkėlė tą aviną surištą ir mane, tik aš buvau nesurištas, nes į miestą važiavau savo noru pasižiūrėti, kaip tie Telšiai atrodo, o avinui visą tai juk mažiausiai rūpėjo. Mama patėviui mane įtaisė dar ir todėl, kad vaikui esant iš turgaus grįš gal ne visus pinigus pragėręs. Parvažiuos. Dar palydint mama patėviui prisakė mieste man „šakarmaroženo“ nupirkti. Kas tai? Patėvis paniekinančiai atsakė, kad tai toks „šūdukas ant pagaliuko“. Čia tai bent! Šitaip mūsų kraštuose vadino valgomuosius ledus. Kas irgi labai man keista, juk tų visokių ledinių varveklių pavasariop, kai prasideda polaidis, visur pilna, tik imk ir čiulpk, ir jokio pinigo nereikia, nu bet miestas yra miestas – pilnas visokių keistenybių.

  Žemaitijos vieškeliai visiems gerai žinomi: kalnas ant kalno, o ant to kalno dar maži kalneliai, o tų mūrų kaip nematytu, taip nematyti. Už tokių kažkokių ruskapių pasirodė pirmieji pavieniai mediniai namai, ir visai ne vien mūrai, nors kai kurie iš jų jau dviejų aukštų su mediniais šaligatviais prie jų. Toliau važiuojant pasirodė ir mūrinukų eilė, vieškelis jau baigėsi, prasidėjo akmenimis grįstas kelias, kurį patėvis bruku pavadino. Juo važiuojant vežimas tarškėjo ir barškėjo, net avinas kantrybę praradęs pradėjo bliauti, o man patėvis įsakė sėdėti užsičiaupus, kad dantis neišbarstyčiau – kaip babūnė išbarstė, todėl dabar ji prie pečiaus sėdėdama siūlus verpia, ir savo bedante burna duonos plutas čiulpia kaip kokius saldainius.

  Štai to akmeninio kelio abiejuose pusėse tarp medinių šaligatvių kažkokie stulpai atsirado laidų prikarkliuoti. Patėvis pasakė, kad juose ta elektra ir teka, kaip vanduo Šventupyje mūsų, o kitoje gatvės pusėje, kur stulpai su trimis kryžmomis viršūnėse, tarp tu stulpų, neva, žmonių „pokalbiai vaikšto“. Atvirai pasakysiu, tai – grynų gryniausia apgaulė, nes aš labai atidžiai žiūrėjau galvą net atkraginęs, vos kepurę nepamečiau, bet jokių vaikščiojančių pokalbių nemačiau. Na bet štai ir turgus pačiame miesto centre, o kiek čia žmonių, kiek vežimų vienkinkių ir dvikinkių, visų vežimų ienos aukštyn sukeltos, tarp tų ienų arkliai prieš vežimus sustatyti. Vežimuose ne tik avinai ar avys, bet ir teliukai bliauna, kitur vištos pintinėse, paršiukai garduose, tarp gardžių žąsinai savo ilgus kaklus tampo, kalakutai kažkuo nepatenkinti burbuliuoja. Antai stalai riestainiais nukrauti, prekeiviai juos beigeliais vadina, tolėliau eilė visokio dydžio klumpių, gėlytėmis bei paukščiukais „pazalatinti“ – apipiešti, šalimais sėdi kubilius, savo išrikiuotus kubilus visa gerkle girdamas, sėdi ir puodžius su savo „uzbonais“ storapilviais. O žmonių žmonių, o lašinių palčių storumas, kvapnumas, seilės pačios tiesiog tįsta, tik tįsta. Tarp žmonių vaikšto toks senis su tokia keista „burka“ apsivilkęs, visokius bulvių „skuteklius“, adatas bei žvejybos „kobinukus“ pardavinėdamas, ir visiems aiškindamas, kad kitą sekmadienį kažkokiame stadione kažkokia „putbolininkų“ komanda kažkokiai kitai komandai „į kaktą duos“ – būtinai ateikite pasigrožėti, bilietai nebrangūs. Kažkur armoniką kažkas virkdo, kažkas dainuoja, kiti juokiasi, treti barasi ar esamą santvarką garsiai keikia – piktinasi, kad parduotuvėse duonos nėra, o mes pirkėjo laukiam. Priėjęs kas nors pasiteirauja: tėvai, o kiek už šį aviną prašai? Klausia apie aviną, o rodo į mane. Išgirdęs kainą nueina. Vėl ateina, vėl pasiteirauja. Vėl nueina. Paskui vienas priėjęs sako: gerai, tėvai, duosiu tiek, kiek prašai ir dar pridėsiu, bet turėsim magaryčias kartu aplaistyti. Patėvis apsidžiaugia, sumuša rankomis, gautą sumą pinigų įsikiša į vidinę švarko užsegamą kišenę, mane palikę vežimo saugoti, abu nueina į artimiausia restoraną tų magaryčių laistyti, o pirkėjo draugas užsimetęs ant pečių aviną kažkur nusineša.

  Tuo metu pokariniame Telšių mieste buvo restoranas „Pergalė“, tais laikais beveik kiekviename didesniame miestelyje būdavo restoranai tokiu pavadinimu, kur visokio plauko žmonės „iki pergalės“ prisilakdavo. Tėvas su avino pirkėjų irgi ten, o aš sėdžiu vežime ir laukiu, turgus ištuštėjo, liko tik gatvės pilki žvirbliai po arklių „griūšes“ čirškėdami dėl rasto avižos grūdelio. Jau sutemo, jau stulpuose šviesa įsižiebė. Ale tikrai, koks grožis ta elektros šviesa tuose stulpuose!.. Štai du vyrai už pažastų atvilkę mano patėvį, ji į ratus vietoje avino įverčia. Pakinkę kumelę pasiteirauja, ar aš žinau kelia namo? Atsakau žinąs, nors nelabai žinojau, bet juk žinojau, kad sena kumelė geriau už mane namus žino. Ir taip, vadelės rankose, vežimas bruku dirdir-dardar nuo kalno į pakalnę… Kai atsirandam savame kieme, jau buvo visai tamsu, ir patėvis prasiblaivė, mama jo pasiteiravo, o kur pinigai? Tėvas manęs to paties paklausė, paskui čiupt čiupt po savo visas kišenes, pasikniso ir vežimo šiauduose, mama viską supratusi liūdnai palingavo galvą pirštu į patėvį rodydama: du avinai parduoti, o pinigų nėra… Nu jo, avino nėra, pinigų nėra, to „šūduko ant pagaliuko“ neragauta, bet nugi ir kas čia tokio, dabar aš juk pirmą kartą pamačiau tikrą miestą, kur vieni mūrai ir kur vakarais gatvėse elektra šviečia.

Rimantas Petrikas

Diskusijos tema – ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo problematika, ikimokyklinio ugdymo programų įgyvendinimas ir dermė su kitomis ugdymo pakopomis.

Diskusijoje aptartas savivaldybės ir ugdymo institucijų bendradarbiavimas užtikrinant vaikų gerovę, iššūkiai, su kuriais susiduriama įgyvendinant įtraukųjį ugdymą. Diskutuota apie tėvų ir mokytojų bendradarbiavimo gerinimo galimybes stiprinant pedagogų ekspertinį balsą, rekomenduojant tėvams kreiptis į pedagoginę psichologinę tarnybą vaiko ugdymosi poreikiams įvertinti. Aptarti darbo su elgesio ir emocinių sunkumų turinčiais vaikais klausimai, taip pat vaikų, turinčių fizinių ir sveikatos sutrikimų, ugdymas.

Kalbėta apie psichologinės pagalbos teikimą pedagogams, tėvų konsultacijas, aptarti vaikų sveikatinimo, fizinio aktyvumo skatinimo klausimai, diskutuota apie vietų ugdymo institucijose paklausą, priėmimo sistemos tobulinimą, ugdymo kokybės užtikrinimą, nuo šių metų rugsėjo pirmos įsigalėjusį visuotinį ikimokyklinį ugdymą vaikams nuo dvejų metų.

„Esu aplankiusi tikrai daug ugdymo įstaigų regionuose ir kaskart džiaugiuosi matydama, jog jose dirba išties kompetentingi žmonės, profesionalai, kurie dėl vaikų gerovės pasirengę atiduoti visas jėgas. Todėl sakau, jog esate mūsų valstybės atrama, neleidžianti jai susvyruoti ir sugriūti“, – sakė D. Nausėdienė.

Pirmosios ponios teigimu, ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigų pedagogus drąsiai galima vadinti pedagoginiu ir kultūriniu elitu, kuris eina koja kojon su laiku, atliepia besikeičiančias aktualijas, o bene svarbiausia – geba planuoti, žiūrėti į ateitį ir ruoštis dar tik laukiantiems iššūkiams.

„Džiaugiuosi, jog esate iniciatyvūs, turite begalę idėjų ir drąsiai jas įgyvendinate. Visuomet likite stiprūs, tikėkite tuo, ką darote, nes jūsų darbai yra nepamainomi ir reikalingi visiems: vaikams, tėvams, bendruomenei ir valstybei“, – kalbėjo D. Nausėdienė.

Kuršėnų lopšelis-darželis „Nykštukas“ yra aktyvus Lietuvos mažųjų žaidynių – nacionalinio fizinio aktyvumo projekto vaikams nuo 3 iki 7 metų, kuriame dalyvauja visos šalies ikimokyklinio ugdymo įstaigos, dalyvis. Šį projektą organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas kartu su Respublikine ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija, jį globoja pirmoji šalies ponia D. Nausėdienė.

„BNS” pranešimas žiniasklaidai

Pradžia

Pradžiai – amžina tiesa. Žmogus, kuriam jaučiatės pagelbėjęs, niekada nesijaus Jums dėkingas. Priešingai. Ar Jums to reikia? Bet įdomiais žmonėmis žemė puošiasi. Štai perskaičiau, kad kažkas iš parduotuvės „nušvilpė“ per penkiasdešimt dešinės kojos batų. Kur kairiuosius dės parduotuvės šeimininkas, jei ne juokdarys? Dabar sugrįžtu prie pradinės temos. O ji apie socialinį darbą, tarkime, galimai, Vilniaus universitetas ruošia geriausius soc. darbuotojus, pagal klasikines šio darbo dogmas. Mane, Vytauto Didžiojo universitete, Kaune, mokė laisvo nuo dogmų mąstymo. Arba dirbk savo galva, prisilaikydamas Respublikos įstatymų, arba, jei nori, būk dogmatikas. Dabar brėžiu liniją. Suprimintyvintą. Kartą, Šiauliuose, kol dar nebuvau pensininkas, mokymus vedė Vilniaus universiteto parengta specialistė ir turėjau galimybę palyginti mokymus. Lyginti neetiška ir ne mano kompetencija (kurios aukštosios mokyklos specialistai geresni), bet Jūs turite galimybę pagalvoti. Kiekvienas soc. darbuotojas turi nematomą medalioną. Vienoje pusėje įrašas: „Aš jums galiu padėti, kitoje – „atleiskite, bet aš Jums padėti negaliu.“ Ir dabar uždavinys skaitytojui. Ar galima lyginti soc. darbuotojų padėjėjus su socialinio darbo magistrais (ir nesvarbu, kur jie mokės). Galima, bet klausimo esmė visai ne čia. Klausimas paprastas: ar galima primygtinai siūlyti pagalbą žmogui, kuris problemas sprendžia ir gali išspręsti pats, be jokios pagalbos? Jei kreipiasi, žinant kad genys yra margas, o pasaulis dar margesnis, o „gyvos garbanos, frazeologijos žodyne“ labai menkas, liesas (P. 210), kažo gero tikėtis tikrai neverta. Ten, išskyrus politikų bezdalų maišus (kalbų) nieko konkretaus nėra, nebuvo ir nebus. Tik tuščios kalbos, jau minėti politinių bezdalų maišai.

Tikėjimas

Apie tikėjimą žmonių padorumu aš išgirdau eilėje. Esą kažkas kapinėse „nušvilpė“ padoriai brangoką kapo krepšelį. Nekeista. Naujose miesto kapinėse šaltuoju metų laiku užklysta stirnos… Apgraužia žalumynus ir kaip dovaną palieka – savo spyras. Tai vėlgi visiškai suprantama. Paaiškinimo net neverta kreiptis į Radviliškio soc. paslaugų centro vadovę P. Vilimaitę. Vietoj to mano išversta iš rusų kalbos miniatiūra – ne miniatiūra. Autorius A. Kotliarovas. Pavadinimas „Autostopu“. Ir iškart įspėju, kai ką iš savo knygelės, kurios neišleido Radviliškio Viešoji biblioteka – panaudosiu dar kartą. Ačiū poniai Šukaitienei, bet tai išimta iš knygelės konteksto (turinio). „Vyras, apie kurį kalbėsiu, buvo darbštus ir gabus. Juo didžiavosi tėvai“ (deja jų nebeturiu, tik galiu pridurti, jog tėvas buvo partizanas „Šiaudas“, politinis kalinys ir tremtinys). Bet pratęskime: „Jį vertino darbdaviai. Apie jį svajojo panelės (man tai negalioja). Jis turėjo svajonę. Vyras daug dirbo ir pagaliau nusipirko naują, galingą automobilį. Automobilis stovėjo saulėkaitoje, blizgėdamas chromuotomis detalėmis. Vyras įsėdo į jį pasimėgaudamas ir įkvėpdamas naujo automobilio salono kvapu. Tik išvažiavęs į autostradą pajuto, jog automobilis tapo jo dalimi. Automobilis lengvai pakluso, dovanodamas greičio ir jėgos pojūtį. Vyras buvo laimingas. Mergina stovėjo šalikelėje, tingiai kramtydama „Orbit“. Jos ranka buvo ištiesta ir rodė autostopo ženklą. Jis eilinį kartą važiavo autostrados žiedu. Jo sieloje jau pjovėsi katės. Jam atsibodo mašina. Jis nežinojo, ko nori. Nenaudojama gaudė jo vidinė jėga. Jis nedvejodamas pasodino merginą į priekinę sėdynę. Ji visada žinojo, kur jai reikia ir ko ji nori. Ji pasiekė tikslą. Mergina vardu „Noriu“ visada pasiekia savo, padedama vyruko vardu „Galiu“. Tai iš mano knygelės „Apie socialinio darbo meną ir demonus“. Aš nežinau, kodėl naujoji Viešosios bibliotekos direktorė „sušiko“ šį mano opusą. Ir tai visai, nesvarbu. Tačiau prisimenu „Mūsų“ – atsiprašau „Radviliškio krašto“ leidėjo G .Lipnevičiaus suteiktą galimybę šį kūrinį išspausdinti laikraščio puslapiuose. Tuom ir pasinaudosiu. Gal per vėlai, bet geriau nei niekada. Ir dar kartą ačiū V. Šukaitienei, šiandienos bibliotekos direktorei. Užbaigęs eilinį savo skilties skyrelį, kažkodėl pagalvojau „čiučiundros“ ir Afrikoje „čiučiundros“. Tik, gink Viešpatie, to netaikau bibliotekos direktorei.

Netaikymas

Jis be taikiklio. Vienądien vienai gydytojai pasiūliau išrašyti piliulių, kurios grąžintų mane, bent keturiasdešimt metų atgalios, kad ji galėtų pagimdyti minimum trynukus. Gydytoja nusišypsojo, net jos rūsčios išvaizdos seselė netgi šyptelėjo. Suprantu, stebuklų nebūna, bet labai norėtųsi. Juo labiau, jog daktarė ne džiūsna, skeletas ar pan., bet atitinka mano moteriškumo grožio supratimą. Suprantu – fantazija. Tačiau galime fantazuoti toliau. Fantazijų vieškeliai beribiai. Prieš kelias dienas gavęs penktąjį „piršlybos“ atmetimą supratau, čia reikalinga pasaka. Iš tų, kurias numarino Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė. Nors ji nenorėjo, kad mano knygelė išvystų dienos šviesą, aš pateiksiu eilinę pasaką iš šio rinkinio. Ir pažadu, skaitytojams skolingas tikrai neliksiu. Palengva pateiksiu kai ką iš savo opuso. Palengva pateiksiu jį visą. Direktorei – mirusieji neprisikelia, o į politiką nebenoriu, nors, kaip Heraklis, turėčiau išmėžti karaliaus Augėjo tvarus ir atlikti kitus Antikos herojaus darbus. Na, aš pernelyg silpnakinkis. Tad vietoje Heraklio žygių, pateiksiu „Šiurpes“.

„Viename dideliame name. Gyveno mažos šiurpės. Jos buvo tokios baikščios, kad niekada nevaikščiojo dieną. Šiurpės, atėjus nakčiai, kai tik visi gyventojai nueidavo miegoti išlįsdavo iš savo slėptuvių ir prasiskverbdavo į vaikų kambarius, kad galėtų pažaisti su žaislais. Jos stengdavosi būti tylios. Pasiklausydavo į garsus. Jeigu kambaryje pasigirsdavo koks nors šnaresys, jos pasiruošusios sprukti bet kurią minutę.“ Palyginkite su mūsų politikais! Bet laikas judėti į skilties pabaigą.

Pabaiga

Gerbiami skaitytojai, aš nesiruošiu Jūsų pribaigti savo kūryba ar jos skoliniais. Tiesiog dar vienas pasakojimas iš neišleistos knygelės, kuri Radviliškio viešosios bibliotekos direktorės dėka neišvydo dienos šviesos. Beje, ar atkreipėte dėmesį, jog ji (biblioteka) neturi „vardo“. Raseiniuose pvz., tai M. Martinaičio poeto, intelektualinio chuligano vardą turinti. Mūsų pašlemėkai galėtų ją pavadinti šalia gyvenusio, garsaus Lietuvos veikėjo „Tėvo Stanislovo“, kurį pasirinkau eilinės skilties pabaigai (vadinasi „Pasirinkimas“). Tai iš sufijų kūrybos. Sufijai – musulmonų vienuoliai, dar vadinami dervišais.Tačiau negaiškime laiko. Sufijus Abu Bakras po mirties sapne pasirodė vienam iš savo bičiulių. „Kaip Dievas pasielgė su tavimi?“ – „Kai aš stojau prieš Jo sostą, Jis paklausė manęs: „Žinai, kodėl aš tau atleidžiu?“ – „Dėl mano gerų darbų?“ Ir Dievas pasakė: „Ne.“ Tada aš Dievo paklausiau: „Už mano nuoširdžią pagarbą? Dėl piligrimystės, ieškant žinių?“ Ir Dievas atsakė: „Ne už tai.“ Tada aš paklausiau Viešpaties: „Kodėl Tu man atleidai?“ Ir šis atsakė: „Tu atsimeni šaltą dieną, kai vaikščiojai Bagdado gatvėmis ir pamatei kačiuką, kuris ieškojo apsaugos nuo ledinio vėjo, ir tu jo pasigailėjai bei parsinešei namo?“ Aš atsakiau: „Taip, Viešpatie, atsimenu.“ Ir Dievas tarė: „Kadangi tu buvai geras tam kačiukui, Abu Bakrai, aš tau atleidžiu.“

Na, o man dar anksti prašyti atleidimo. Nežinau ir nespėlioju, kuo prieš Aukščiausiojo sostą teisinsis mūsų Valdžiažmogiai, bet jam as esu dėkingas, kad leido pradėti 68-ius gyvenimo metus. Sveikata jau…, bet kol galiu rašinėsiu ir padėsiu eilinės skilties tašką.

2025-08-09

Vytautas Mikalauskis

Ugnis prasideda nuo kibirkšties

„Iš vaikystės dienų prisimenu tą sodrią, gražią kaimo kalbą, kuria kalbėjo pas tėtuką į kalvę atvykę žmonės. Gal tai ir buvo ta mažytė kibirkštėlė, kuri įžiebė didžiulę meilę lietuviškam žodžiui ir lėmė mano likimą?“

Taip savo prisiminimuose rašė buvusi mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, profesorė Vida Simonaitytė-Rudaitienė. Ji mokė mūsų klasę Grinkiškio vidurinėje mokykloje 19681–971 metais.

Vida Simonaitytė-Rudaitienėg. 1944-01-02 Saugoniai (Vilkaviškio raj., Alvito vlsč.) – lietuvių filologė, kalbininkė, pedagogė. Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė. Baigusi Vilniaus pedagoginį institutą (lietuvių kalbą ir literatūrą), 1968–1973 mokytojavo Grinkiškio vidurinėje mokykloje. 1973–1977 studijavo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (nuo 1990 Lietuvių kalbos institutas) aspirantūroje, 1977–1994 dirbo šiame institute. 1993–2003 dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, nuo 2004 – Mykolo Romerio universitete; profesorė (2011).

Mokslinių darbų pagrindinės sritys: leksikologija, sociolingvistika, naujoji lietuvių kalbos leksika, administracinė kalba. Paskelbė daugiau kaip 70 mokslinių, daugiau kaip 30 mokslo populiarinamųjų straipsnių leksikos, sociolingvistikos, kalbos kultūros klausimais.

Publikavo mokslinių darbų užsienyje – Ispanijos, Kanados, Vokietijos, Australijos kalbos leidiniuose. Svarbiausi išleisti veikalai: „Vakarų kalbų naujieji skoliniai“ (su V.  Vitkausku, 1998), „Leksikos skoliniai administracinėje kalboje“ (2008). „Antanas Šmulkštys Paparonis“ (su kitais, 1997). (Kunigas, rašytojas ir politikas A. Šmulkštys buvo V. Simonaitytės -Rudaitienės kraštietis. – F.Ž.).

„Vida, tu pasakyk“

O dabar apie buvusios mūsų mokytojos gyvenimą jos pačios žodžiais. „Gimiau Saugonių kaime. (Saugoniai – buvęs kaimas Vilkaviškio rajone, Virbalio seniūnijoje, 3 km nuo Alvito miestelio ir beveik tiek pat nuo Alvito ežero. V. Simonaitytės jaunystėje tame kaime gyveno apie 100 gyventojų, dabar šio kaimo nebėra – F.Ž.).

Augome keturi vaikai.Be manęs – sesuo Emilija, broliai Eduardas ir Raimondas.Su sesute Emilija Simonaityte (Stasaitiene) (1945–1995) kartu pradėjome lankyti Švitrūnų pradinę mokyklą, nes ji nenorėjo likti namie, o su manimi kartu mokytis. Verkdama bėgo paskui mane į mokyklą jau rugsėjo pirmąją. Mokytojas Ignas Vasiliauskas priėmė ir pasakė, kad į mokinių sąrašą ją įrašys tik tada, jei gerai mokysis. Ir tai padarė po pusės metų, nes ji kaip ir aš mokėsi labai gerai.

Vėliau iš Bijotų kaimo (šis kaimas taip pat Virbalio seniūnijoje, 4 km į šiaurės rytus nuo Saugonių. Šiek tiek didesnis. – F.Ž.) kartu su ja kelis kilometrus kasdien ėjome pažliugusiais speiguotais keliais, paskui save tempdamos dviračius į Alvito septynmetę mokyklą. Sunkios gyvenimosąlygos pakirto jos sveikatą, todėl Kybartų K. Donelaičio vidurinę mokyklą ji baigė dvejais metais vėliau negu aš. Nors gydytojai dėl įgyto širdies reumato jai nerekomendavo, netgi draudė mokytis, bet mokslo troškulys buvo toks galingas, kad ji baigė vidurinę mokyklą.

Toliau Emilija Kauno politechnikos institute (dabar Technologijos universitetas) studijavo cheminę technologiją. Sėkmingai baigus studijas, įsigijo mėsos pramonės inžinieriaus technologo specialybę. Nuo pat pradžių iki mirties dirbo Šiaulių mėsos fabriko kulinarijosskyriaus viršininke. 1995 m. eidama iš darbo sesuo suklupo ir išėjo amžinybėn. Ji buvo mano geriausia draugė. Paliko sūnų Saulių ir vos metukus atšventusį vaikaitį Gabrielių. Dideliame sielvarte likotėvai, broliai ir neatsakytas klausimas man: kodėl ji turėjo išeiti anksčiau negu aš? Tokia, matyt, Dievo valia.

Prisimenu alkaną vaikystę, skurdžią jaunystę. Iš vaikystės liko prisiminimai apie verkiantį kaimą. Tarsi šiandien girdžiu artimųjų ir kaimynų raudas ir tuos baisius žodžius: šiąnakt išvežė, ištrėmė… Iki šių dienų išliko baimė, lydėjusi vaikystę. Mes, vaikai, girdėdavome, kaip tėvai pašnabždomis kalbėjo apie tėvo tėvą, mūsų senelį Juozą Simonaitį – Lietuvos savanorį. Šio tėvuko (taip suvalkiečiai vadino tėvo tėvą) neteko matyti. Nežinau kur jo kauleliai duli…

Prisimenu vaikystės darželyježydinčius bijūnus, nuostabų jų kvapą, ypač tuos, kurie augo prie tėtuko (mamos tėvo) namo. O koks nuostabus buvo vyšniųar retkarčiais ištrauktų iš šieno kūgio tėtuko kriaušės ar obuolio skonis. Prisimenu tą kalvę (mamos tėvas Juozas Krutulaitis buvo geras Saugoniųkaimo kalvis), jos didžiulį slenkstį, į kurį tėtukas mums, mažiems vaikams, leido kalti uknolius (pasagų vinis).

Iš vaikystės dienų prisimenu tą sodrią, gražią kaimo kalbą, kuria kalbėjo pas tėtuką į kalvę atvykę žmonės. Gal tai ir buvo ta mažytė kibirkštėlė, kuri įžiebė didžiulę meilę lietuviškam žodžiui ir lėmė mano likimą?

Besimokydama Kybartų K. Donelaičio vidurinėje mokykloje rašiau eilėraščius. Juos dažnai dėdavo į mokyklos sienlaikraštį. Rašyti eilėraščius mane skatino anglų kalbos mokytojas Jaronimas Šalčiūnas. Jis buvo pirmasis mano eilėraščių vertintojas. J. Šalčiūnas pats buvo poetas, yra išleidęs jau ne vieną poezijos knygą.

Poete aš netapau, bet pasirinkau lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dabar universitetas). Mane labiau traukė lietuvių kalba, o ne literatūra. Gal dėl to, kad besimokydama Vilniaus pedagoginiame institute sutikau nuostabius kalbininkus, pedagogus: doc. dr. P. Bernadišienę (1910–1993), prof. dr. J. Budzinskį (1903–1986), doc. E. Mikalauskaitę (1899ę1970) ir kt. Šie mokslininkai labai vertino mane už gražią lietuvišką tartį, už lietuviškų balsių -ė, -o tarimą.

Dar ir šiandien tarsi girdžiu fonetikos mokslo specialistės doc. E. Mikalauskaitės žodžius: „Visi klystate, o tu, Simonaityte, tark, tark šiuos garsus, taip gražiai jų niekas neištaria, kaip tu, nes tu užaugai tame Lietuvos kampelyje, kur gražiai kalbama“. Per valstybinį lietuvių kalbos egzaminą aš vienintelė gavau penketą (tada buvo penkiabalė sistema).

Šiandien prisimenu nuostabią akcentologę doc. D. Bernadišienę ir dėl to, kad ji sugebėdavo pastebėti ne vieną alkaną studentą ir taip gražiai keliais rubliais paremti, kad galėtum bent tą dieną pavalgyti. Taip subtiliai ji tai sugebėdavo padaryti, kad nesijaustam nei sušelptas, nei pažemintas.

Vėliau, po dvidešimties metų, aš pati dirbau tame pačiame Pedagoginiame institute. Girdėjau priekaištų iš pavyduolių, kad siekiu prestižinės tarties (tai taisyklingoji tartis!), kad labai myliu suvalkiečių tarmę. Tikrai myliu savo gimtąją suvalkiečių tarmę, bet ir vertinu visas lietuvių kalbos tarmes!

Nepaprastai gaila, kad nyksta tie gyvieji lietuvių kalbos šaltinėliai, kartu nyksta ir lietuvių etinė kultūra. O kiek reikėjo pastangų, kad būsimieji pedagogai tartų LIETUVA, o ne LETUVA!Lietuvis, lietuvė, o ne letuvis ar letuvė, arba letuvys, -ė. Jau nekalbant apie lietuviškų balsių -ė, -o tarimą. Suprastėjo ne tik lietuviška tartis, bet ir lietuviškai kalbant ar rašant dažnai sakinyje nepaliekama vietos lietuviškam žodžiui, nes graibstomasi angliškų ar kitų svetimžodžių.

Įstojusi į aspirantūrą (dabar doktorantūra)sutikau filologijos ąžuolą akademiką K. Ulvydą (1910–1996). Jis buvo mano mokslinis vadovas, jo vadovaujama parašiau ir apsigyniau disertaciją. Apskritai akademikas Kazys Ulvydas buvo nepaprastos įžvalgos žmogus, jis taikliai nuspėdavo žmonių geras ir blogas savybes, jas apibūdindavo.

Dirbdama Mykolo Riomerio universitete, mokiau būsimuosius teisininkus ir gėrėjausi čia sutiktais didžiaisiaismokslininkais, puikiais vadovais ir žmonėmis – šio Universiteto rektoriumi, prof. Alvydu Pumpučiu, prof. Sigitu Plečkaičiu (taip pat suvalkiečiu) ir kitais dėstytojais“.

Šitaip pasakojo profesorė Vida Rudaitienė laikraštyje „Gintaro gimtinė“ 2017 metais, kai redakcija paprašė ją, to leidinio redkolegijos narę, parašyti apie save.

Šiame jos pasakojime nėra nei žodžio apie tuos keletą jos gyvenimo metų, kurie praėjo mažame Vidurio Lietuvos miestuke Grinkiškyje. Apie juos metus ir kalbuosi su buvusia mūsų mokytoja.

 Suodini Radviliškio žvirbliai

– Mokytoja, kaip po studijų atsidūrėte Grinkiškyje. Kitokių galimybių nebuvo?

– Toks buvo paskyrimas – pasirinkti negalėjau. Gal todėl, kad kažkas iškniso, jog mano senelis buvo Lietuvos savanoris. Išėjo jis savanoriauti iš Pajevonio į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, palikęs mano tėvą dar visai mažiuką.                            

Pedagoginį institutą baigiau 1968 metais. Jo kalbininkai tada buvo tokie ąžuolai – Mikalauskaitė, Bernadišienė, kiti. Vienintelė visame kurse gavau per valstybinį egzaminą penketą. Tada daug kas jo net neišlaikydavo – griežti reikalavimai buvo; neišlaikiusiems išduodavo pažymėjimą apie nebaigtą aukštąjį, kai kam leisdavo perlaikyti. O man pasisekė ir norėjau toliau gilintis į kalbos mokslą, tačiau – neturėjau blatų ir teko priimti paskyrimą. Kaip tik tuo metu iš Radviliškio rajono atėjo užsakymas skirti jiems lituanistę.

Bet pagalvojau – Radviliškio rajone nesu niekada buvus – gal bus ir įdomu? Šitaip raminau save.

Atvažiavau iš Vilniaus traukiniu į Radviliškį – miestelis suodinas, garvežių dūmais aprūkęs, net žvirbliai suodini… Apsiverkiau pamačiusi. Grinkiškio ūkvedys Kvedaras – jis buvo atvažiavęs mane į Grinkiškį parvežti – ramino. Atvažiavom į Grinkiškį, atėjom į mokytojų kambarį ir jis sako: „Va lietuvaitę atvežiau“. Bet kiti sutiko šaltai…

Galiu palyginti: kai po keleto metų atėjau į kitą kolektyvą – Lietuvių kalbos ir literatūros institutą – jame sutikimas buvo visiškai kitoks.

– Grįžkime dar į Grinkiškio laikus. Ką dar iš jų įsiminėte?               

– Skaičiau, Feliksai, ką esi parašęs apie Grinkiškio mokyklą. Anais laikais, kai ten mokeisi, pats ir tavo klasės draugai buvote jauni, mažai gyvenimo matę, tai daug ką ir matėte bei prisimenate gražiai. O jeigu būtumėte prieš tai gyvenę Vilniuje – visai kitoje kultūrinėje aplinkoje – ir atsidurtumėte provincijoje, gal būtų kitaip. Man toji Grinkiškio stotelė buvo tremtis. Jei ne tie jame praleisti metai, galėjau padaryti daugiau.

Dirbdama Grinkiškio mokykloje daugiau bendraudavau su tais, kurių dvasinį artumą jutau. Ypač – su mokytoja Elena Reutiene. Ji buvo labai įdomi ir kultūringa, domėjosi teatru ir kitais menais. Aš iš Grinkiškio važinėdavau į teatrus, koncertus, tai man grįžus iš jų Reutienė klausinėdavo, ką mačiau ir girdėjau, pati daug pasakojo apie meną ir senuosius Lietuvos inteligentus, šviesuolius. Vadindavo mane enciklopedija, o aš tą patį sakydavau apie ją. Mokinių gal ji ir negalėjo gerai išmokyti, nes buvo per daug geraširdė.

Bendraudavau ir su kolege Aurelija Kišonaite, nes ji mėgdavo deklamuoti atmintinai eilėraščius ir apskritai kalbėdavosi su manimi kaip lituanistė su lituaniste, nors buvo matematikė.

Iš tolo – artimai nebendravau – mačiau Vytauto Radavičiaus inteligenciją. Labai gera dalyko mokytoja buvo matematikė Eugenija Daukšytė. Ji dirbo tyliai, ramiai.

Savaitgaliais neretai išvažiuodavau iš Grinkiškio į Vilnių, o dar dažniau pas seserį, kuri tada gyveno Šiauliuose. Ten eidavau į teatro spektaklius, koncertus, nes mane traukė klasikinė muzika, menas. Todėl mokytojų kolektyvo gyvenime nedaug dalyvavau. Tiesą sakant, vengiau to. 

Iš vaikystės mūsų lobynas

– Pasibaigus paskyrimo į Grinkiškį laikui, iškart išvažiavote?   

– Visą laiką svajojau studijuoti aspirantūroje (dabar – doktorantūra), todėl skaičiavau metus, vėliau – mėnesius ir net dienas, kiek dar teks būti Grinkiškyje. Nedaug vietų sovietmečiu būdavo skiriama studijoms aspirantūroje, bet kalbininkai mane pažinojo ir davė rekomendacijų. Tik ištrūkti iš Grinkiškio nebuvo lengva, įvairių trukdymų buvo. 

Pirmoji mano darbo diena Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūroje buvo kitokia negu Grinkiškyje. Kalbininkai Antanas Lyberis, Jonas Kruopas, Kazys Ulvydas ir kiti kolegos pasitiko labai šiltai.

Mano mokslinio darbo vadovas K. Ulvydas šiaip jau buvo labai griežtas, nes manė, jog netinkamą mokslui daigelį reikia nugnybti laiku, kad jis pats nesikankintų ir kitų nekankintų. Turėjo tris aspirantus ir būdavo mums reiklus be galo, tačiau kartu ir teisingas, o prireikus – gindavo. Jis taip pat iš kažkur žinojo mano biografijos faktą apie senelį savanorį, tačiau nuo kitų tai slėpė, tik pasakė: niekam nesakyk, neprieštarauk, tylėk ir dirbk, studijuok. Tai ir dirbau.

Prisimenu, prieš ginant mokslų kandidato (dabar mokslų daktaro) disertaciją, reikėjo parašyti referatą. Pasirinkau temą „Bažnyčių menas“, nes jis mane domina. Bažnyčiose sukaupta daug meno, tai eidavau į jas, nors sovietmečiu už tai nepagirdavo.

Filosofiją tuo metu mums dėstęs ateistas Jokūbas Minkevičius prikibo: „Kodėl tokia tema?“ Bet K. Ulvydas atrėžė: „Mano aspirantė domisi menu, tai tegul rašo. O koks iš tavęs filosofas?“

– Skaičiau kai kuriuos jūsų straipsnius. Parašyti aiškiai, paprasta kalba. Ypač patiko studija apie kultūros vertybių nykimą.                              

– Aš įmantrybių nemėgstu. Savo lobyną atsinešame iš vaikystės ir turime iš jo gyventi, ar ne taip?

Aš dirbau, bet nesireklamavau. Daug mano mokslinių darbų išspausdinta Simonaitytės pavarde. Sykį tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, kurioje dalyvavau kaip Rudaitienė, vienas mokslininkas iš Italijos man ir sako: „Gal galėtumėte mane supažindinti su kalbininke Simonaityte?“

Išspausdinta ne viena dešimtis mano mokslo darbų. Ir kas dar man būdinga: aš knisu knisu faktus, todėl mano straipsniai ilgi. Kai kurie kolegos sakydavo: kokia tu kvaila, iš to vieno straipsnio padaryk du. Nedarydavau.

Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, man nereikėjo gėdytis savo darbų sovietmečiu – mano straipsniuose nebuvo rusų kalbos aukštinimo, kai ji buvo paversta politiniu įrankiu ir daug kas šlovino Leniną. Net ir mokytojaudama neraginau vaikų stoti į pionierius ar komjaunuolius. Man negėda savo praeities.

Slaugė susirgusį vyrą

– Prisimenu, Grinkiškyje pagirdavote mūsų literatūrinius rašinius, vežėtės keletą mūsų į dailiojo skaitymo konkursą Radviliškyje.                     

– Kas būdavo gerai – kaip galėjau nepagirti? Vėliau, jau per Atgimimą, buvau surengusi šalies moksleivių, kurie domėjosi tautosaka, literatūra ir kalba, stovyklą Vilkaviškio rajono Kybartų mokykloje, kurią pati kadaise baigiau. Buvo įdomus renginys. 

Smagu dirbti buvo ir su studentais. Kadangi esu tiesiakalbė, tai ir jiems į akis kalbėdavau, ką galvoju, o jie atsakydavo tuo pačiu. Sykį Pedagoginio universiteto studentai išklojo: „Mus mokote taisyklingai kalbėti, o kaip kalba patys dėstytojai? Labai daug klaidų daro“. „Užrašykit tas klaidas ir man pateikit“, – pasiūliau. Jie taip ir padarė, o aš, aišku, parodžiau kolegoms – kai kuriems nepatiko.

Aš niekam ir niekad nepataikavau. Vertinau kaip priklauso, dalykiškai, tai kai kas manęs net bijodavo; niekas manęs negalėjo paprašyt „Va tam rašyk recenziją gerą, o anam prastą“ – šito nebuvo.

Kadangi sakau visada į akis tiesą, tai susilaukdavau kartais visko, nebuvo gyvenimas sviestu pateptas.

Ankstesniais laikais buvo toks žurnalas „Gimtasis žodis“. Jame išspausdinau straipsnį apie tai, kaip sovietmečiu buvo rusų kalbai prioritetas, todėl faktiškai buvo dvikalbystė. Šį straipsnį išspausdino vienas mokslinis leidinys Kanadoje. Taip – tiesumo dėka – išėjau į platesnį pasaulį.

Ar jūs, Feliksai, liūdite anos Lietuvos? Dabar kai kurie liūdi sovietmečio. Tačiau tada buvo didelis griovimas. Pavyzdžiui, Lietuvos „diplominimas“. Juk ne visi gali aukštąjį mokslą studijuoti, bet – valdžia spausdavo, kad tik daugiau į aukštąsias stotų. Visokių žioplių priimdavo, o tie paskui paskaitų nelankydavo. Sakydavo: „Nereikia man žinių, dėstytoja, man reikia popieros“. Mokslo nuvertinimas buvo.

Tiesa, kai kas būta geriau. Pavyzdžiui, mano jaunystės laikais dėstytojui reikėjo aukštos kvalifikacijos, negalėjai baigęs aukštąją mokyklą tuoj pat joje dėstyti, o dabar – galima. Bet vis tiek nepriklausoma Lietuva yra geriau. Tik kažkas gal ne į tų rankas pateko, pinigai, baisus vartotojiškumas užvaldė. Ar ne taip?

Kartais pagalvoju: gal reikėjo man ką nors kitką gyvenime rinktis? Bet atrodo, tikau savo gimtajai kalbai ir šį tą jos labui padariau. Gal būčiau padariusi ir daugiau, tačiau sunkiai susirgo vyras. 2014 metais teko palikti darbą universitete, nes reikėjo jį slaugyti. (Mokytojos vyras Vytautas Rudaitis buvo veterinarijos gydytojas, mokslų daktaras. – F.Ž.) Nepravertė man ir tie sugaišti jaunystėje metai Grinkiškyje.

O kartais galvoju: per daug savęs skyriau mokslui, darbui, reikėjo daugiau atsiduoti šeimai…

Svetimos kalbos ne visada gerai

„Kiekvienai tautai, taip pat ir lietuvių tautai, kalba yra pamatinė vertybė“, – viename savo mokslo darbų rašo prof. V. Rudaitienė ir cituoja garsaus lietuvių išeivijos filosofo Algio Mickūno mintį: „Lietuvių kalba tiesiogiai ir tyrai išreiškia viską, apie ką kalbama; tik tos kalbos reikia pasiklausyti, nes per ją mums priklauso mūsų pasaulis ir mes jam“.

Deja, pastaraisiais dešimtmečiais mestasi iš vieno kraštutinumo į kitą. Sovietmečiu lietuvių kalba kentėjo nuo Kremliaus brukamo rusų kalbos dominavimo. Kas tais laikais norėjo padaryti karjerą, stengėsi kuo daugiau kalbėti ir rašyti rusiškai. Gražią seną lietuvių kalbą darkė rusizmai, rusiškos sakinių konstrukcijos.

1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir pasukus į Vakarus, rusų kalbos įtaka prislopo, tačiau prisistatė kita grėsmė – tarptautinės kalbos, ypač anglų kalba. Vykstant globalizacijai, ji Vakaruose, ir ne tik ten, tapo vyraujanti. Angliškai susikalba milijonai įvairių pasaulio šalių gyventojų. Tuo tarpu mažųjų tautų, tarp jų ir lietuvių, kalbų vaidmuo pradėjo menkti, trauktis.

„Atsiranda sričių, kuriose nacionalinės kalbos užleidžia vietą tarptautinei (anglų) kalbai. Socialinės sąlygos nepalankios lietuvių kalbai. Priimant į darbą beveik niekada nereikalaujama gerai mokėti lietuvių kalbą. Paprastai pabrėžiamas ne lietuvių, bet užsienio, ypač anglų kalbos mokėjimas. Jei peršama kita kalba, suprantama, menkinama sava kalba, taip pat ir sava kultūra. Lietuvoje anglų kalba laikoma prestižine kalba.

Kartu smunka lietuvių kalbos prestižas. Germanizacijos, polonizacijos, ypač ilgais rusifikacijos laikais lietuvių tauta stengėsi priešintis per prievartą brukamiems dalykams. Prie anglų kalbos tiesiog veržiamasi. Neliko vidinės stiprybės, tų socialinių saugiklių, kurie padėjo atsilaikyti rusų okupacijos laikais“, – neslepia kartėlio profesorė, mūsų buvusi mokytoja V. Rudaitienė.

Kuo kitokia ir kodėl pavojinga mūsų kalbai anglų kalba? „Anglų kalba yra abstraktesnė negu lietuvių kalba. Dėl anglų kalbos susiduriama su abstraktesne kalbėsena. Lietuviški žodžiai yra konkretesni, tikslesni. Daugybė skolinių mažina raiškos tikslumą. Trikdoma lietuviškų ir svetimų žodžių pusiausvyra, kenkiama lietuvių kalbos savitumui. Didelė dalis tų skolinių į lietuvių kalbą ateina iš verstinių tekstų arba per juos. Ypač daug verčiama iš anglų kalbos. Per verstinę leksiką kuriama kita lietuvių kalbos leksikos sistema“, – aiškina kalbininkė.

Čia prisiminiau, ką per lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete man ir kitiems to meto filologijos studentams 1972 metais aiškino leksikologiją mums dėstęs docentas Jonas Kabelka: leksika (paprastai tariant, žodžių visuma, žodynas) – tai kalbos pagrindas. Sugriauk jį – išnyks ir kalba.

Dabar daro ir pinigus, ir draugus

Buvusi mūsų mokytoja, profesorė V. Rudaitienė savo knygose, moksliniuose, o ir paprastiems skaitytojams skirtuose straipsniuose pažeria daug anglizmų ir kitų kalbos klaidų dabartinėje žiniasklaidoje, politikų, žurnalistų, diplomatų, valdininkų kalbose. Ir kantriai kaip bitutė taiso jas:  dedlainas (= baigties terminas, galutinis terminas), draftas (= planas, projektas), imidžas (= įvaizdis), pilotinis (= bandomasis), taimautas (= pertrauka) ir t. t. 

„Lietuvių kalboje gausėja tarptautinių žodžių, stumiančių iš vartosenos lietuvišką leksiką, pvz.: generuoti, identifikuoti, inspektuoti, komunikuoti, koreliuoti, realizuoti, subsidijuoti, traktuoti. Jeigu turima tarptautinių žodžių lietuviškų atitikmenų, patariama geriau juos ir vartoti. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 12 straipsnyje nurodyta, kad „tarptautiniai žodžiai vartojami tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių lietuviškų atitikmenų“.

„Tam, kas neprarado lietuvių kalbos jausmo, sunku klausyti, gali net kelti pasidygėjimą, atgrasumą girdint, pvz.: Bibliotekoms trūksta kultūros žurnalų, tai trukdo cirkuliuoti kultūrai; Kaimo verslo diversifikavimas kuria darbo vietas; Pastebima tam tikrų Lietuvos kaimo raidos indikacijų; Susirūpinta moterų reprodukcine sveikata“.

„Įsivyraujantį visuomenės pragmatiškumą, vartotojiškumą rodo lietuvių kalboje padažnėjusi vadinamoji rinkos leksika. Pavyzdžiui, suaktyvėjusi tarptautinio žodžio produktas (lot. productus – pagamintas) vartosena. Nusižiūrėjus į anglų kalbą, šis žodis ima keisti lietuvišką žodį kūrinys, pvz.: Atpigo meno produktai; Dabar dažnai nuvertinami kultūros produktai; Jie [aktoriai] nuoširdžiai ir sunkiai dirbdavo visą savaitę, todėl ir parengdavo gerą produktą.

Net ir žmogus jau verčiamas produktu, pvz.: Abi mūsų dukterys – angliškos kultūros ir anglų kalbos produktas; Baltarusijos prezidentas – unikalus politinis produktas; Britai plaukikę R. M. mato kaip savo produktą; Šalys gauna tikrą produktą – medicinos specialistus. Vis dėlto skirtina, kas yra produktas (nepamirškime ir lietuviško žodžio gaminys) ir kas kūrinys“.

Dabartinės visuomenės pragmatiškumą, greitą gyvenimo tempą rodo ir sumenkusi veiksmažodžio kurti vartosena. Radijo, televizijos laidos daromos, įvairios strategijos, programos, pranešimai daromi. Net festivaliai, koncertai, spektakliai, muzika, dainos taip pat dažnai padaromos. Žinoma, kas kita daryti ir kas kita kurti. Kūryba yra aukštesnė žmogaus veiklos pakopa.

Siūloma net draugų pasidaryti, pvz.: Pasidaryk draugų, ir verslas klestės. Anglų kalboje ankstesnį pasakymą to find a friend ʽsurasti draugąʼ stumia iš vartosenos naujas pasakymas to make friends ʽpasidaryti draugųʼ, – beždžionaujama ir pas mus. Visą laiką buvo įprasta pinigus už(si)dirbti, o dabar vis dažniau girdima daryti pinigus, pvz.: Aš organizuoju paramą arba darau pinigus“.

„Ima vyrauti agresyvumas, šiurkštumas, kito žmogaus menkinimas. Atsainiai žiūrima į etikos normas arba jų nepaisoma. Kalbant arba rašant stengiamasi pavartoti aštresnį žodį, paveikti emocijas, pvz.: Ministrai guodžiasi, kad juos išdūrė arba pakabino; Net patį Kėdainių „kniazių“ išdūrė; Seimo nariai kabinami iš vienos frakcijos į kitą; Kirsta Kauno žemėtvarkos skyriui ir kt. Gausėja užgaulių, net žeminančių žmogaus orumą žodžių, pvz.: FNTT vadovai – puspročiai; Į valstybinį sektorių papuola bepročiai arba vagys“.

„Menkinamos, net niekinamos ir kitos lietuvių tautos pamatinės vertybės. Pavyzdžiui, niekinamąja reikšme pavartojamas pasakymas Lietuva – Marijos žemė. Patriotizmas, patriotas, -ė verčiami pajuokos objektu, pašiepiami patriotinių idėjų besilaikantys žmonės. Pamenko sąvokų Lietuva, Lietuvos valstybė vartojimas. Vietoj jų vis dažniau imama vartoti mūsų kraštas, mūsų šalis, net mūsų regionas. Dabar jau girdimas ne Lietuvos radijas, Lietuvos televizija, bet LRT radijas, LRT televizija.

Nuolat akcentuojamos sąvokos pilietis, -ė, pilietinė visuomenė, pilietiškumas, bet pamirštama tauta, tautinė visuomenė, tautiškumas. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pilietis, -ė, pilietiškumas paminėta 50 kartų, o tauta, tautiškumas – 15 kartų. Susidaro toks įspūdis, kad tie, kurie pernelyg akcentuoja pilietiškumą, nesuvokia šios sąvokos esmės. Gal todėl nuvertinamas ir tautiškumas“.

„Tas, kuriam nesvetimas lietuvių kalbos jausmas, niekad nepavadins darbštaus žmogaus ironijos atspalvį turinčiu žodžiu darbomanas, -ė. Tuo labiau – darboholiku (ar neužtenka alkoholiko!). Turima galvoje liguistas potraukis darbui, liguistas darštumas, bet lietuviai niekada nelaikė darbštumo liguistumu. Vis dėlto kinta darbštumo samprata. Imamas labiau vertinti ne darbštus, bet gudrus, stiprus, negailestingas, linkęs ir pasukčiauti žmogus“.

Kiaulę peikia ne visi

„Antoine’as de Saint-Exupéry yra pareiškęs, kad vienintelė vertybė pasaulyje – tai žmogaus ryšys su žmogumi. Atsirandančios naujosios technologijos keičia pačią bendravimo kultūrą, jos raišką, informacijos pateikimo būdus ir formas. Pavyzdžiui, lietuvio ausiai vienaip skamba lietuviškas žodis bendrauti ir kitaip – komunikuoti, kontaktuoti. (…) Net pats bendravimas, bendravimo būdai vadinami bendravimo technologijomis. Gal ir todėl svetimėjama, prarandamas savitumas“.

„Perimamos Vakarų kultūros realijos. (…) Atkeliauja į Lietuvą tos šventės, kurios neatitinka lietuviškų tradicijų. Tolstama nuo senosios baltų kultūros. Lietuvoje pradėta švęsti Patriko diena. Šv. Patrikas Airijai tas pats, kaip Lietuvai Šv. Kazimieras. Turime ką gerbti. Randasi lietuvių, švenčiančių Padėkos dieną. Jei yra noro, galima švęsti Derliaus dieną.

Viduržemio jūros šalių tradicija – siesta. Reiškiame visiškai kitų tautų tradiciją ir papročius, kai vidudienio poilsį vadiname siesta, užuot vartoję perpietė, pogulis ir kt., savus priešpiečius ar pusryčius vadindami lanču, lenču. Taigi perimama kitų šalių tradicijos ir papročiai, paniekinami savi, deja, iškraipomi ir svetimi. Nepateisinama ir savas šventes vadinti tikriausiai per anglų kalbą atėjusiu ispanų kalbos žodžiu fiesta“.

„Globalizacijos procesai vyksta ir vyks. Lietuvių tauta taip pat atvira kitų tautų kultūroms. Bet atvirumą kitoms kultūroms būtina sieti su tautiškumu, lietuvių kultūros, lietuvių kalbos ir kitų pamatinių vertybių išsaugojimu, jų savitumo puoselėjimu.

Kiekviena tauta įdomi pasauliui tiek, kiek ji yra savita. Iš kitų kalbų reikia perimti tai, kas mums priimtina,kas turtintų, o ne skurdintų lietuvių kalbą“, – ragina mūsų mieloji buvusioji lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vėliau – profesorė V. Simonaitytė – Rudaitienė.

Kalbų savitumą ir skirtumą rodo kad ir tokie jos pateikiami pavyzdžiai iš gyvūnijos pasaulio. Lietuvių kalboje bitė – darbštumo, kruopštumo simbolis, kazachams – piktumo, nepasitenkinimo. Indijoje galima įsiteikti moteriai palyginus ją su karve, o jos eiseną – su dramblio eisena. Lietuvei moteriai tai būtų ne komplimentas, bet įžeidimas. Lietuviams ir rusams yra įžeidimas pavadinti moterį žąsimi, bet Egipte – tai meilės komplimentas.

Lietuviams ir rusams kiaulė – nešvankumo, nekultūringumo simbolis, anglams – apsirijimo, vietnamiečiams – kvailumo, o kinams – laimės simbolis. Didžiausias įžeidimas kinui palyginimas su kiškiu, o budizmo šalyse kiškis – laimės simbolis.

Analizuodama Seimo narių pasisakymus, ji ir ten randa begalę klaidų. Ravėdama parlamentarų mėgstamus vartoti piaras, ofšoras, barteris, samitas, generuoti, identifikuoti, inspektuoti, komunikuoti, koreliuoti, realizuoti, subsidijuoti, traktuoti ir kt., profesorė primena vieną pirmųjų Lietuvos prezidentų. „Prezidentas Antanas Smetona buvo itin griežtas visiems, ypač valdžios žmonėms, žalojantiems lietuvių kalbą. Jis teigė, kad „kalba turi būti rūpestingai ugdoma iš tautos lobyno, iš jos tarmių, o ne iš prasimanymo. Būdama graži ir tyra, ji didelė galybė. <…> Taigi kiekvienas, kuris ruošiasi vienoje ar kitoje srityje vadovauti, privalo gerai mokėti lietuvių kalbos ir literatūros. Jei nemokės, tai bevadovaudamas dirbs nutautinimo darbą“.

Sizifai kalbininkai

Čia pasklaidžiau tik kraštelį mūsų mokytojos darbų, pacitavau tik žiupsnelį jos raštų. Per kelias dešimtis jos darbo metų tų raštų būta daug. O kur dar paskaitos studentams, įskaitos ir egzaminai, vadovavimas doktorantams? Ji išugdė ne vieną mokslų daktarą.

Kai skaitau kalbininkų rašinius, mane stebina ne tiek jų profesionalumas, meilė gimtąjai kalbai (juk ne veltui jie pasirenka šią profesiją ir daug metų kaupia profesines žinias), kiek kantrybė ir atkaklumas. Juk globalizacijos cunamis, atrodo, kaip šapelius blaško kalbininkų pagraudenimus, pamokymus, pasergėjimus, prašymus ir pagrūmojimus.

Anksčiau mums bruktą rusų kalbą nustūmė šiuo metu madinga anglų kalba, kas žino – gal kažkada šią užgoš kinų, arabų ar kitos kalbos, priklausomai nuo geopolitinių, ekonominių ir kitų to meto aplinkybių. Tačiau kalbininkai tarsi nepailsdami sergsti gimtosios kalbos lobyną, tarsi su nesenkančiu entuziazmu taiso mūsų, kalbos vartotojų, klaidas, pataria ir moko.

Ar tikrai jie nepailsta, ar tikrai jų entuziazmas begalinis? Ar neaplanko jų nuoskaudos ir depresijos, regint ir girdint dabar masiškai susinamą mūsų kalbą, skaitant kai kurių šio meto „žvaigždžių“ panieką kalbininkams?

Ar neprimena tų kalbininkų veikla legendinio Sizifo, kuris aukštesniųjų dievų valia ritina didžiulį akmenį į aukštą kalną? Kai viršūnė jau čia pat – akmuo išsprūsta ir nurieda žemyn, o Sizifas vėl pradeda viską iš naujo.

Tačiau jei nebūtų kalbininkų, kalbos kultūros specialistų, jos sergėtojų – argi ne dar sparčiau menktų, prastėtų, trauktųsi ir nyktų gimtoji mūsų lietuvių kalba?

Štai kodėl dėkoju likimui, jog kažkada, kai man buvo keliolika metų, į mūsų klasę įžengė šviesiaplaukė lietuvaitė iš Suvalkijos Vida Simonaitytė. Skardžiabalsė ir tiesiakalbė, naujoji lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja tuos, kurie norėjo, pramokė branginti gimtąją kalbą ir literatūrą. Tarp jų ir mane. Ne visada mes, jos mokiniai, buvome geručiai pūkučiai – tokiuose metuose jaunatviška energija sunkiai telpa kailyje – tačiau sutardavo mokytoja su visais.

O kad pasibaigus penkeriems paskyrimo Grinkiškyje metams ji pakilo skrydžiui į Vilnių, tai tik gerai ir labai gerai: čia ji nuveikė daugiau, negu galbūt būtų padariusi tame nuošaliame, nors ir gražiame, ramių taikių žmonių gyvenamame, Šušvės skalaujamame Vidurio Lietuvos miestelyje. Jokiu būdu nenuvertinu tų mokytojų, kurie ne vieną dešimtmetį darbavosi Grinkiškyje. Bet mūsiškė Suvalkijos lietuvaitė buvo gimusi moksliniam darbui ir sužydėjo jame.

Feliksas Žemulis 

Iš degradacinės komos neatsibundančioje Lietuvos švietimo sistemoje  šiais metais nutiko įvykis, kurį būtų labai gėda parodyti tiek svečiui, tiek nuosavam pečiui –  matematikos B lygio egzamino neišlaikė 43 proc abiturientų.  Ir ką jūs manote? Manote, kad valdininkai susirūpino papildomu abiturientų paruošimu, egzaminų perlaikymu ar pan.? Manykite toliau. Švietimo ministerijos valdininkai, žinodami, kad Lietuvoje visas problemas galima išspręsti pagal vieną ir draugo Šarikovo išrastą formulę „atimti ir padalinti“, tą formulę puikiai pritaikė ir abiturientų  atžvilgiu –  visiems pridėjo po 10 balų, dėl kurių laimėjo prasčiausiai besimokantys, o pralaimėjo – geriausiai besimokantys.

Užtat Lietuvos mokyklose atsitiko stebuklas: matematikos egzamino neišlaikė jau ne 43 proc, bet tik 15 proc. Na, bet jeigu Kristus vienu duonos kepalėliu sugebėjo pamaitinti didžiulę minią, tai kodėl Lietuvos valdininkai negalėtų vienu kompo klavišo paspaudimu išlaikyti visų Lietuvos abiturientų egzaminus? Tikiuosi kitą kartą  visiems iškart pridės po 100 balų ir visi bus laimingi, be jokių nereikalingų pastangų mokytis. Ir pasaulyje būsime pirmi pagal edukuotų skaičių.

Pasakoja mokyklos vadovas:

„ Tai ypatingai nesąžininga  gabių ir uolių mokinių, kurie ir be pridėtų balų, surinko šimtukus, atžvilgiu. Jiems liko tik kartėlis ir sudėtingesnės sąlygos įstoti į norimas specialybes.

O ir kiti moksleiviai, gavę papildomus 10 balų, iš esmės susidūrė su nelygybe ir nesąžiningumu. Mat vieniems jų galutinis balas pakilo vos keliais procentais, o kitiems, surinkusiems mažiausiai balų, ministerijos dėka, galėjo šoktelėti net keliomis dešimtimis procentų“.

Galvojate, kad tai vienintelis nuotykis, kurį abiturientams šiemet suorganizavo švietimo sistemos egzzpertai? Aha, norėtumėte.  „Egzzpertai“ , pasirodo, nesugebėjo be klaidų suformuoti informatikos egzamino užduočių.

Pasakoja mokyklos vadovas:

„Siaubas. Gėda visiems švietimiečiams, todėl, kad tokio baisiausio ir nekompetetingo egzaminų turinio, nu man dar kiek dirbu, neteko matyti. Tai buvo ne nekorektiškos užduotys, o tiesiog atviros klaidos. Aš paklaikau nuo tokio egzaminų turinio <…>  egzamino metu paaiškėjo, jog viena iš užduočių yra klaidinga. Tą galima buvo suprasti net su informatika nieko bendro neturintiems žmonėms. Kai kurie vaikai, tiesa, užduotį atliko taip, kaip mokėjo ir išėjo namo, kiti gi laukė, kol egzaminuotojai susiekė su  Nacionaline švietimo agentūra ir gavo nurodymą, daryti užduotį, kaip išeina, nekreipiant dėmesio į pateiktus atsakymų variantus, kurie taip pat buvo klaidingi. Maža to, reikėjo suregistruoti vaikus, kurie išėjo iš egzamino nesulaukę valdininkų paaiškinimo, ką daryti su nesąmoninga užduotimi.  Šis egzaminas buvo lakstymas, aiškinimasis, kaip ir ką daryti, visiškas chaosas, nesusipratimas“,

Ir šis nuotykis, deja, dar nepaskutinis. Švietimo „egzzepertai“ nesugebėjo abiturientams surasti patalpų, kuriuose jie egzaminus laikytų nenusirašinėdami. O gal nusirašinėjimas buvo organizuotas specialiai – mat be jo egzaminų neišlaikiusiųjų būtų dar daugiau?

Pasakoja mokyklos vadovas:

„.. techninis nepasiruošimas ir organizacinės spragos sukūrė idealias sąlygas nesąžiningumui. Kompiuteriai klasėse stovėjo vos metro atstumu, o atsakymai buvo pateikiami variantais, kuriuos pamatyti kaimyno ekrane – vieni juokai”.

Ir šis nuotykis ne paskutinis. Vadovėlius, pagal kuriuos mokėsi abiturientai, egzzpertai  paruošė pagal vienokią programą, o egzaminų užduotis  – pagal kitokią.

Pasakoja mokyklos vadovas:

„Prie šio visiško nesusipratimo prisideda ir kita, ne mažiau skaudi problema – vadovėliai, kurie seniai tapo ne švietimo, o tiesiog verslo dalimi.

Leidžiami nekokybiški, su klaidomis ir nuolat vėluojantys vadovėliai mokinius ir mokytojus palieka absurdiškoje situacijoje: ugdymo programa juose viena, o per egzaminus reikalaujama visai ko kito“.

O štai Seimo pirmininko S. Skverenelio patarėja švietimo klausimais prof. Vilija Targamadzė žodžių į vatą nevynioja:

„Tai, kas vyksta švietimo sistemoje yra pavojus valstybės pamatams <…>.  Kol ministerija džiaugiasi manipuliuojama statistika, mokytojai ir mokiniai skęsta chaose“.

Kažin, ar Seimo pirmininkas išgirs šiuos savo patarėjos žodžius, ar vis tik bėgs nuo jų slėptis į kokią nors slėptuvę?

P.S. Šiandien sutikau savo seną pažįstamą bei buvusią švietimo sistemos darbuotoją ir užklausiau: kažin kodėl sovietmečiu mes tuos egzaminus laikydavome ir beveik visi išlaikydavome? Ar ten lengvesnės užduotys būdavo?

Sena gera pažįstama man atsakė: „ne, tada užduotys buvo sunkesnės. Tik tada švietimo sistema buvo skirta vaikų mokymui, dabar gi ji skirta visokių ideologijų aptarnavimui bei  problemų kūrimui. Gal ir taip, gal ir ne… Žodžiu, pekla.

Jolanta Blažytė

Čia naktimis būnu mažas, čia su tėčiu einam žuvauti lazdyno stiebų meškerėmis, kurioms išsipjauti lenktiniu peiliuku, kuriuo žaisdavom smygius dobilų pievoj iš sprigtų, dar nereikia leidimo, ir iš pušies žievės išsipjaustėm plūdes, persmeigtas degtuku, ir prisikasėm už klojimo sliekų, vėrėm ant „kuojinio“ kabliuko, pirkto A. Mickevičiaus gatvės krautuvėlėj,  ir už tą žvejybą niekam nereikia mokėti, ir dar bijom mokytojų, ir nebijom kaimynų, ir dar viskas tik bus, ežerai ir upės yra mūsų ir miškai yra mūsų, ir nesibaidom būti savim ir galvoti ką norim.

Mes tylėjom, bet nebuvom nuolankūs, mes vakarais sėdėdavom prie laužo, kurį kurdavom kur norėjom ir niekas mūsų nebaudė, tik uodai, atsiprašau, uodės, nes patinams mūsų kraujo nereikia, ir čia jokių tvorų su kameromis nėra, ir jokios apsaugos mūsų pačių saugumui ir gerovei, dar matau, kaip liepsnos atšvaitai žėruoja akyse, kurios prarastos – prarastame pasaulyje nuolankumo nebuvo, ir niekas nematavo, kiek metrų nuo vandens pastatyta mašina, ar ratas ne ant žolytės, ir automobilio jokio neturėjom, ir nebuvom dėl to nelaimingi, o kai panorėdavom – statydavom tą žalsvą palapinę ir miegodavom naktį kur tik užsimanę, ir niekas atėjęs nepasakydavo, kad čia ne tavo žemė.

Čia negalvodavom, kad reikia leidimų ir kaip nepažeisti draudimų, kurių nebuvo, ir niekas valdžios nemylėjo – tokių kvailių nebuvo net valdžioj ir ji bijojo mūsų – ir mes buvom nugalėti, bet nebuvom nuolankūs, ir žmonės, kurių nebėra,  susėsdavo prie stalo su savo džiaugsmu ir savo liūdesiu, ir su savo vaikais, ir keldavo taurę sugrubusiom nuo darbo rankom, ir šviesa būdavo jų akyse, ir niekam tai neužkliūdavo, ir dainuodavo – kaip jie dainuodavo! – ir kiekvienas atėjęs būdavo brolis.

Galit juoktis, pirmyn, juk protingesni ir viską žinot, ko nesate matę, geriau už mus, ir iš tų dainų šaipytis, kurie tarp jų nepabuvot ir nematėt tų tikrų akių spindėjimo, to ilgesio ir nepajutot jų širdžių bendrumo, kai sunkiam, pritemusiam ir svetimam pasauly žmonės susirenka kartu, ir jiems būna gera, ir jie dainuoja – taip, ne šventieji ir išduodavo vienas kitą, ir pasiduodavo, ir Dieve, kokie būdavo neteisūs!  – bet štai jų sugrubę nuo darbo rankos ima duoną, kelia taurę, štai priglaudžia vaikus ir kambarys prisipildo šviesos, juk prisimenat?

Mes nebuvom nuolankūs, mes nebijojom kalbėti ką norim, nors ne viskas buvo kalbančių galvų dėžėj, bet viskas buvo gyvenime, ir mes nebijojom, kad kas nors įsižeis dėl to, ką galvojam, svajojam, mylim ir sakom,  ir kad ateis mūsų nubausti – taip, buvo milicija, kuri pati netikėjo savim, bet nebuvo minčių policijos ir vidinio balso, liepiančio tylėti,  ir nebuvo raudono stop krano, ir nebuvo savęs, sustabdančio mintis.

Prarastame pasauly, kurį dar kartais susapnuoju, mes nebuvom laisvi, bet mes nekentėm ir bijojom to, kas dabar laisvai yra ir gyvena tarp mūsų, mes buvom laisvi nelaisvėje, mes esam nebelaisvi laisvėje, ir mes negalvojom, kad išorinę jėgą kada nors pakeistų vidinė baimė, nepasitikėjimas ir netikėjimas, ir kodėl dabar, rašydamas ką galvoju, pagalvojau – o ką kiti pagalvos, o gal kam nors kas nors nepatiks, juk irgi taip  be žodžių pasijuntat ir bijot savęs, juk  net su savim nebepasikalbat apie tai,  apie ką niekas nekalba, tai gal ir man nerašyt apie tai, gal taip dabar jau niekam nebereikia?

Argi jūs nesijaučiat vieniši, bejėgiai ir beprasmiški, argi nematot, kaip nebegalit laisvai mąstyt, nepasimatavę su zombiais ir jų žiopčiojimais į niekur, argi vertinimų nederinat su tuo, kas kalama per visus galus, argi nebijot būti kitokiais, kokių nebereikia, bet jeigu jaučiat ir pamatot, ką sakau – dar esate gyvi, nes numirėliai juk nejunta nieko, nes gyvi lavonai negalvoja nieko, jie nedaro ir nekalba nieko, jie tik ėda gyvuosius ir ėda, nes yra nuolankūs.

Algimantas Rusteika

Jaunas kunigas  Sąjūdžio gimimo, 1988 metais, paskirtas Kaltinėnų, dėl gaisro praradusių savo bažnyčią, klebonu, Petras Linkevičius greitai sugebėjo tapti labai populiariu ir gerbiamu miestelio bendruomenės lyderiu. Per 18 klebonavimo Kaltinėnuose metų  nuveikė daugybę darbų,  iškėlusių ir miestelį, ir jį patį. Žinoma, svarbiausi iš jų – moderni bažnyčia ir Dvasingumo parkas su  su Tremtinių Kalvarijomis tremties atminimui.  Važiuojant į Kaltinėnus, iš toli šviečia vienas dviejų aukščiausių Lietuvoje, 19 m. aukščio, Prisikėlimo  kryžius. Skulptorius J. Rupšys, bendraudamas su P. Linkevičiumi, jį kūrė turėdamas tik 20 m. Kai 2006 m. Telšių vyskupas nusprendė P. Linkevičių iškelti į kitą parapiją, Kaltinėnų tikintieji organizavo protesto piketą prie vyskupijos, o vėliau ir miestelio bažnyčios naujam kunigui perimant katalikų bendruomenės ganytojo galias. Nepadėjo. Bažnyčia tvarkosi kitais principais nei demokratinė visuomenė.

Jonas Sireika

autoriaus nuotraukos

Stipendijų paskirstymas pagal aukštąsias mokyklas:

• Vytauto Didžiojo universitetas: 9 stipendijos studentams, pasirinkusiems agronomijos, maisto kokybės ir saugos, žemės ūkio mechanikos inžinerijos, tvariosios inžinerijos ir vandens inžinerijos studijų programas.
• Lietuvos sveikatos mokslų universitetas: 8 stipendijos gyvūnų ir maisto mokslų bei veterinarinės medicinos studijų programų studentams.
• Kauno technologijos universitetas: 1 stipendija maisto mokslo ir technologijos studijų programos studentui.
• Lietuvos inžinerijos kolegija: 5 stipendijos žemėtvarkos ir hidrotechninės statybos studentams.
• Vilniaus kolegija: 8 stipendijos agroverslo ir maisto technologijų bei veterinarijos specialybių studentams.
• Kauno kolegija: 7 stipendijos agroverslų technologijų, maisto technologijos ir maisto produktų technologijos programų studentams.
• Utenos kolegija: 6 stipendijos žemės ūkio ir maisto produktų technologijų programų studentams.

Nuo 2023 m. studentai, studijuojantys aukštosiose mokyklose (universitetuose ir kolegijose) valstybės finansuojamose vietose pagal studijų programas, susijusias su žemės ūkio, maisto ūkio ir veterinarijos sektoriais, turi galimybę tikslines skatinamąsias stipendijas gauti 3–6 metus, t. y. tiek, kiek studijos trunka pagal konkrečią studijų programą (šešerius metus trunka veterinarinės medicinos programos studijos).

Šiais metais numatyta skirti 44 stipendijas naujai įstosiantiems studentams, o bendras finansuojamų stipendijų skaičius siekia 119.

ŽŪM informacija

Apie dezinformaciją žino per mažai

 Šiuo metu „Meta“ kompanijai priklausančiais socialiniais tinklais naudojasi daugiau nei 3,35 milijardai žmonių. Tai, kad internetas ir įvairios socialinių tinklų platformos tapo neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi rodo ir įvairūs tyrimai. 2024 m. Eurobarometro atlikta apklausa atskleidė, kad 15–30 m. europiečiams socialiniai tinklai tapo ne tik laiko praleidimo būdu, bet ir galimybe savo nuomone, įsitikinimais pasidalinti su daugiau žmonių. Socialinius tinklus jie netgi laiko komunikacijos su įvairiais politikais kanalu. Apklausos rezultatai rodo, kad net trečdalis jaunuolių mano, jog jaunus žmones politikai gali išgirsti, jei jie garsiai reiškiasi socialiniuose tinkluose, naudoja įvairias grotažymes ir panašiai. 

 Tiesa, kol kas neaišku, ar „Meta“ faktų tikrinimo programos neliks ir Europoje – esą tai priklausys nuo Europos Sąjungos institucijų pozicijos. Tačiau VšĮ Jaunimo asmeninio tobulėjimo centrodirektoriaus Aido Gedmino teigimu, toks precedentas kelia nerimą – ypač dabar, kai socialiniai tinklai tapo tokia svarbia jaunuolių gyvenimo dalimi ir net naujienų šaltiniu.

 „Praėjusį pavasarį aplankiau apie 30 Lietuvos mokyklų, kuriose jaunuoliams vedžiau paskaitas apie dezinformaciją. Jose kalbėjome apie informacijos iškraipymo būdus, skaitmeninį saugumą, saugų elgesį internete ir emocijų įtaką mūsų sprendimams socialiniuose tinkluose. Susitikimų mokykloje metu pastebėjau, kad dalis jaunuolių jau buvo girdėję apie dezinformaciją, kita dalis manė viską žinantys šia tema, tačiau vėliau paaiškėjo, kad supratimas buvo labai ribotas“, – pasakoja jis.

Tarp efektyvių metodų – ir kompiuteriniai žaidimai

Pašnekovo apsilankymai mokyklose – jo ir komandos jau septintus metus rengiamų mokymų, orientuotų į 14-19 metų jaunuolius, „Stiprūs įvairovėje“ dalis. Norėdami pagilinti jaunuolių žinias apie dezinformaciją ir sustiprinti jų skaitmeninio raštingumo įgūdžius, mokymų organizatoriai pasitelkia įvairius metodus. 

„Vienas jų – dezinformacijos kūrimas. Jaunuoliai patys kūrė melagingas žinutes ir analizavo jų poveikį. Taip pat išbandėme „Sugedusį telefoną“ – eksperimentavome, kaip informacija gali būti iškraipoma ją perduodant. Be to, jaunuoliams surengėme vaizdinės medžiagos peržiūrą, kurios metu nagrinėjome video įrašus ir vertinome jų patikimumą. Naudojome ir puikiai jaunimui suprantamą, paveikų metodą – žaidimus, skirtus lavinti kritinį mąstymą ir informacijos analizės gebėjimus“, – vardija jis.

A. Gedminas neslepia, kad mokymų metu tenka susidurti ir su sunkumais – jaunuolių baimėmis, nežinojimu ar, net priešingai, manymu, kad viską jau žino ir nieko jiems išmokti nereikia. Tad tenka surasti būdų, kaip juos sudominti.

„Dažnai girdžiu reakcijas: „Oho, net nepagalvojau, kad taip gali būti“. Mokymų metu deriname teoriją, praktines užduotis ir refleksiją. Svarbu, kad smagi ir įtraukianti veikla mums taip pat suteikia galimybę kalbėti apie rimtas temas“, – priduria jis.

Situaciją ateityje apsunkins dirbtinis intelektas

Jaunimo asmeninio tobulėjimo centro vadovas įsitikinęs, kad tokie mokymai, skirti būtent jauniems, 14-19 m. žmonėms, kuriems socialiniai tinklai jau tapo svarbiausiu informacijos šaltiniu, yra ypač svarbūs. Šiais laikais mokėti atskirti teisingą informaciją nuo dezinformacijos – tiesiog būtina. Juolab, kad ateityje laukia ir dar daugiau iššūkių. 

„Didelis iššūkis ateityje bus dirbtinio intelekto kuriamas turinys – jo kokybė vis labiau artėja prie realybės, todėl net atsitiktinai peržiūrėję trumpus įrašus socialiniuose tinkluose žmonės gali pradėti manyti, kad tai – tiesa. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas parodė, kad šešiamečiai tiki, jog Gizos piramidės gamina elektrą, nes vaikai matė tokius vaizdo įrašus „YouTube“. Jei anksti neugdysime vaikų kritinio mąstymo, vėliau teks juos „permokinti“, nes jie jau bus susiformavę klaidingus įsitikinimus. Tai ypač svarbu, nes internete egzistuoja žmonių grupės, kurios siekia užsidirbti iš melagienų kūrimo ir nesivargina tikrinti faktų“, – aiškina jis.

Kaip teigia projekto partnerės Britų tarybos Lietuvoje komunikacijos vadovė Martyna Kindurytė, būtent todėl labai svarbu jaunuolius mokyti ne tik faktų patikros, bet ir empatijos – gebėjimo suprasti, kaip įvairios žinutės paveikia skirtingas visuomenės grupes.

„Kritinio mąstymo ugdymas prasideda nuo kokybiško, atviro ir diskusijomis grįsto švietimo. Ypač svarbu paminėti medijų raštingumo, kritinio mąstymo, atsparumo dezinformacijai ugdymą. Taip pat norisi pabrėžti kūrybinių, meninių projektų, skirtų jaunimui, svarbą. Tokios iniciatyvos lavina kritinį mąstymą, skatina mąstyti plačiau ir padeda jaunuoliams tapti kūrybiškais ir pilietiškais ateities lyderiais, kurie prisidės prie rytojaus Lietuvos kūrimo.

Gebėjimas atpažinti stereotipus padeda formuoti brandesnę, sąmoningesnę visuomenę ir mažina nesusikalbėjimo, diskriminacijos, nepagarbos riziką“, – įsitikinusi ji.

Moko ne tik apie dezinformaciją, bet ir skirtingų tautų bendrystę

Tiesa, mokymų programos „Stiprūs įvairovėje“ veiklos neapsiriboja tik švietimu apie dezinformaciją. Vasarą vykstantys nemokami mokymai kasmet pritraukia po 120 jaunuolių, norinčių stiprinti tarpkultūrinį supratimą, bendrystę tarp jaunų žmonių iš skirtingų Lietuvos vietovių, taip pat savo kritinį mąstymą ir socialinius įgūdžius. 

Kasmet organizuojamos trys mokymų pamainos – kiekvienoje jų dalyvauja jaunimas iš skirtingų Lietuvos regionų. Šiais metais bus organizuojama ir ketvirta mokymų pamaina.

„Mokymuose dalyvauja jaunimas iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių. Sulaukiame nemažai dalyvių iš šeimų, kuriose kalbama ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, ukrainietiškai, rusiškai. Nors stovyklos kalba – lietuvių, prireikus, susikalbame ir kitomis kalbomis, padedame vieni kitiems būti išgirstiems ir suprastiems, nes mums svarbiausia – draugiškas ryšys ir bendradarbiavimas“, – įsitikinęs A. Gedminas.

Jaunuoliai dalyvauja įvairiose veiklose, skatinančiose bendradarbiauti, pavyzdžiui, pirmosios pagalbos mokymuose, kuriuose suskirstyti į grupes turi atlikti įvairias užduotis. Tai – viena iš pasiruošimo žygiui dalių. Jam pasiruošti padeda ir Lietuvos kariuomenės atstovai, kurie papasakoja apie išgyvenimą gamtoje: kaip užkurti laužą, pasistatyti tentą, orientuotis pagal žemėlapį, kompasą. Žygį dalyviai vykdo savarankiškai, be GPS ar vadovų pagalbos. Šiuos mokymus itin vertina ne tik patys dalyviai, bet ir jų tėveliai – namo dalyviai sugrįžta pasikeitę. 

„Daugelis tėvų yra dėkingi, nes mokymai yra nemokami ir suteikia jaunuoliams naujų žinių, gilesnių įžvalgų ne vien apie kitus, bet ir apie save. Kai kurie tėvai rašė: „Mes nesuprantame, ką jūs padarėte, bet mūsų vaikai pradėjo daugiau kalbėtis su mumis“. Tai rodo, kad „Stiprūs įvairovėje“ mokymai stiprina skirtingus jaunuolių įgūdžius, kurie padeda kasdienybėje.  Šie mokymai kuria empatiją – tuo labai džiaugiamės“, – šypsodamasis sako pašnekovas.

Norint dalyvauti mokymuose, reikia užpildyti anketą, kurią galima rasti čia. Atranka bus vykdoma atsižvelgiant į regioninį pasiskirstymą ir jaunuolių motyvaciją dalyvauti mokymuose. Visa informacija ir registracija į mokymus yra skelbiama „Socialinis sufleris“ „Facebook“ paskyroje ir „Stiprūs įvairovėje“ Instagram paskyroje.

Mokymai „Stiprūs įvairovėje“ organizuojami bendradarbiaujant su Britų taryba Lietuvoje, Švietimo mainų paramos fondu, Jaunimo reikalų agentūra, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kariuomene.

BNS