Daugelyje istorijos šaltinių nurodoma, kad Micaičių bažnyčia sovietmečiu buvo uždaryta 1945 metais. Kitur nurodoma, kad tai buvo viena iš pirmųjų sovietų valdžios uždarytų bažnyčių Lietuvoje ir kitokia, panaši informacija.
Autorius yra parašęs knygelę apie Micaičių bažnyčios istoriją, tačiau nesant lėšų jos leidimui, rankraštis antri metai nepublikuotas.
Straipsniui bus panaudota dalis medžiagos ir iliustracijų iš minėto rankraščio.
Tikrovė kitokia
Pirmas teiginys šioje istorijoje būtų, kad Micaičių bažnyčia nei 1944 metais, nei 1945 metais nebuvo uždaryta. Ji net nenukentėjo nuo karo veiksmų, skirtingai nei 1915 metais, kai buvo visiškai sudegusi, kadangi frontui besiritant ties Micaičiais rimtų sovietų ir vokiečių kariuomenių susidūrimų nebuvo.
Micaičių parapijiečių kova už savo bažnyčią tuo metu dar net nebuvo prasidėjusi, nes Telšių vyskupijos kurija, čia skyrė klebonus dar 1947 ir 1949 metais. Kaip suprantame, kad į neveikiančią bažnyčią niekas kunigų nebūtų skyręs.
Micaičių bažnyčios archyve yra saugomi dokumentai, kurie liudija, kad Religinių kultų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos Įgaliotinis LSS Respublikai įregistravo Micaičių religinę bendruomenė, o nutiko tai 1948 metų gruodžio 26 dieną. Taigi, bažnyčia veikė, antraip, kam bendruomenė, kuri neturi kulto pastatų.
Micaitiškių kova dėl bažnyčios
Mes papasakosime keletą epizodų tos micaitiškių kovos.
Kunigas Konstantinas Šleinius 1948 metų vasario 25 dieną paskiriamas klebonu į Micaičius, į kuriuos atvyko apie kovo 7-8 dieną. Jis yra persekiojamas saugumo struktūrų, kilnojamas iš parapijos į parapiją.
Represinės struktūros „prisikasė“ prie kunigo Konstantino Šleiniaus 1948 metų kovo 29 dieną, nors LSSR Valstybės saugumo ministerija (MGB), orderis jo areštui ir kratai Nr. 97, buvo išduotas tų metų kovo 1 dieną. Jį pasirašė „0“ skyriaus viršininkas kapitonas Čegurovas .
Tačiau pagal dokumentus nurodoma, kad krata pas K. Šleinių Micaičiuose buvo atlikta dar kovo 24 dieną, matyt be orderio, o atliko ją Kuršėnų apskrities mgėbistai: operatyvinio skyriaus viršininkas vyr. leitenantas Jansonas ir Kuršėnų MGB įgaliotinis vyr. leitenantas Matvejenka. Nors nieko įtartino pas kleboną nerado, tačiau jis buvo suimtas.
Nuo to momento iki 1956 metų prasidėjo nelygi ir žlugti pasmerkta, micaitiškių kova dėl savo bažnyčios su sovietų valdžia.
Sudarytas komitetas
Kuršėnų klebonas J. Mantvydas iki savo arešto 1951 metais vadovavo tai kovai. Jis sudarė Micaičių religinės bendruomenės komitetą.
Micaičių religinės bendruomenės Vykdomojo komiteto sudėtis buvo:
Pirmininkas – Narkevičius Leonas, Leopoldo.
Sekretorius – Gricius Adomas, Benedikto.
Kasininkas – Jonaitis Kazimieras, Telesforo.
Nariai: Narkevičius Juozas, Žuipnytė Ona, Kirkutis Aleksas.
Revizijos komisija:
Pirmininkas – Milašauskienė Julė, Stepono.
Nariai: Pigulevičiūtė Zofija, Alsys Jonas, Sidabras Juozas .
Čia dar turėtume atkreipti dėmesį į įdomų faktą, kad 1948 metų kovo 20 dieną po psiaudorinkimų į vietines tarybas, Micaičių DŽDT apylinkės pirmininku buvo išrinktas Narkevičius Leonas, o deputatai buvo Kirkutis Aleksas, Klabys Pranas. A. Kirkutis buvo dar Micaičių apylinkės žemės ūkio komisijos pirmininkas.
Ypač įdomus faktas dėl L. Narkevičiaus, nes jis ir religinio komiteto ir bažnytinio komiteto pirmininkas.
Vietinė valdžia norėjo bažnyčios pastato ir jį paėmė.
Bažnyčią perėmė sovietinė valdžia
1949 metų rugpjūčio 16 dieną Kuršėnų apskrities DŽDT VK iniciatyva ir sprendimu Micaičių bažnyčia buvo laikinai perimama iš religinės bendruomenės ir perduodama Kuršėnų grūdų paruošos kontorai, žodžiu, grūdų sandėliui.
Perdavimo aktą pasirašė Micaičių bažnyčios kunigas Petras Kulvys, Kuršėnų apskrities DŽDT VK sekretorius, kuršėniškis Povilas Bajoriūnas ir Kuršėnų grūdų paruošos kontoros sandėlio vedėjas Mironovas.
Minėto Mironovo atsakomybėn ir buvo pavedamas išvardytas inventorius, kuris be to dar buvo įpareigotas „nelįsti į kapus su pastotėmis“.
Ypač šokiruoja paskutinis prierašas šiame „dokumente“, nes šito nurodymo tikrai Mironovas nesilaikė. Buvo važiuojama su vežimais (pastotėmis, kaip tada buvo sakoma – aut. J. K.) per kapines iki bažnyčios durų.
Kova tęsiasi
1951 metais suėmus Kuršėnų kleboną Juozapą Mantvydą, Micaičių bendruomenė neteko savo globėjo, jo vieton stojęs klebonas S. Ilinčius, tęsė kovą dėl bažnyčios išlaikymo. Prelatas Justinas Juodaitis buvo saugumo suimtas ir jį tardė dėl J. Mantvydo, norėjo, kad duotų parodymus prieš Kuršėnų kleboną, bet jis nepasidavė MGB šantažui.
Buvęs Micaičių klebonas Konstantinas Šleinius grįžo į Lietuvą 1956 metų balandžio 17 dieną ir neaišku ar ryšium su tuo, ar su bendra politinės situacijos kaita Telšių vyskupas P. Maželis įpareigojo Kuršėnų dekaną kunigą Stanislovą Ilinčių prašyti sugrąžinti tikintiesiems Micaičių bažnyčią. Prašyme, be kita ko buvo rašoma:
„Pastaruoju metu Tarybų Lietuvoje visos bažnyčios, kuriose nebuvo pamaldų, yra sugrąžinamos ir leidžiama juose laikyti pamaldas.
Šiuomi prašau Gerb. Pirmininką sugrąžinti Kuršėnų rajone esančią Micaičių bažnytėlę (Kuršėnų prp. filiją) ir padaryti žygių, kad nebūtų pilami šiais metais į ją grūdai. Bažnytėlė yra liūdnam stovyje. Stogas kiauras ir sienos pradeda pūti. Tikintieji yra susirūpinę josios likimu ir prašo, kad ji būtų sugrąžinta religiniai bendruomenei.
Prašau duoti raštišką atsakymą kaip greičiau, nes norima ir būtina šią vasarą dengti stogą“ .
Kuršėnų rajono DŽDT Vykdomojo komiteto pirmininkas 1956 metų rugpjūčio 31 dieną raštiškai atsakė Kuršėnų klebonui S. Ilinčiui ir kaip tikras biurokratas, ar nenorėdamas prisiimti atsakomybės liepė kreiptis į „įgaliotinį religinių kultų reikalams prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos“.
Tada, kaip nurodė vietinė valdžia buvo kreiptasi į įgaliotinį religinių kultų reikalams B. Pušinį, atsakymas buvo toks, kad tokius reikalus, kaip bažnyčios gražinimas tikintiesiems turi būti sprendžiamas su vietos valdžia.
Kaip nurodyta Vilniuje, vėl buvo raštiškai kreiptasi į Kuršėnų rajono DŽDT Vykdomojo komiteto pirmininką. Tai buvo padaryta rugsėjo 18 dieną, pakartinai prašant grąžinti religinei bendruomenei bažnyčią.
Rugsėjo 28 dieną iš rajono Vykdomojo komiteto buvo gautas raštas Nr. 312, sekančio turinio:
„Paduotą pareiškimą Kuršėnų R. K. bažnyčios komiteto dėl Micaičų R. K. bažnyčios pervedimo Kuršėnų R. K. Bažnyčios komitetui religinėms apeigoms atlikinėti nepatenkinti, nes Micaičių bažnyčia randasi nuo Kuršėnų miesto esančios bažnyčios tik 4 kilom. atstumu ir už 5 kilom. atstumo nuo veikiančios Juozapo bažnyčios, todėl netikslinga trečią bažnyčią atidaryti religinėms apeigoms atlikti, kadangi 9 kilometrų tarpe yra veikiančios 2 kat. bažnyčios – Kuršėnų ir Juozapavos“.
Taigi, Micaičių bendruomenė bandė apeliuoti į B. Pušinio gailestingumą, ar žmogiškumą, prašė pakeisti Kuršėnų rajono DŽDT Vykdomojo komiteto pirmininko sprendimą ir įsakyti grąžinti tikintiesiems bažnyčią. Pabaigoje pareiškimo, jie rašė, kad Micaičių bažnytėlė randasi kapinėse, kad kapinės yra veikiančios ir tuo metu jose laidojami žmonės. „Mums skaudu, kad mūsų kapines padarė triukšmo vieta, ganosi juose gyvuliai…“.
Tačiau sovietinė valdžia nereagavo į tikinčiųjų prašymą ir vietos gyventojams reikėjo laukti iki pat 1988 metų, kai bažnyčia grįžo tikintiesiems.
(Straipsnis parašytas naudojantis: LYA, LCVA, ŠRVA ir Micaičių bažnyčios archyvo duomenimis)
Jonas KIRILIAUSKAS
Jono KIRILIAUSKO asmeninio archyvo nuotr.
Redakcijos archyvo nuotr.
