Buvo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai, kai Šiaudinės dvarininkas, iš lenkų kilmės Lietuvos bajorų Rokas Johanas Godlevskis, savo žemėje, kairiajame Ventos intako Avižlio upelio krante, pastatė medinę koplyčią. Keliais dešimtmečiais vėliau, jau carų laikais, Stanislovas Godlevskis nusprendė, kad reikia bažnyčios, ir paskyrė jai žemės. Koplyčia rekonstruota į liaudies architektūros stiliaus bažnyčią. Jai suteiktas Švč. Mergelės Marijos titulas.
Dabar matome ne visai šio stiliaus sakralinį statinį, bet kažką ypatingo, suteikiančio bažnyčiai išskirtinumą ir didelę kultūrinę vertę. Mat dėl klasicizmo įtakos dar XIX a. I pusėje prie bažnyčios frontono pristatytas portikas, būdingas marmurinėms senovės graikų šventykloms ir klasicizmo pastatams XIX a. Tačiau vietoj kolonų panaudoti mediniai stulpai. Portikas netikras, greičiau jo imitacija. XX a. pradžioje, kai buvo madinga naujoji gotika, vėl padaryta pakeitimų. Stogą papuošė gotikinis bokštelis, pagrindines duris – virš jų įtaisytas trikampis vimpergas, o šoninių navų (bažnyčia trinavė) langus – trikampiai frontonai. Dėl to iš išorės šventovė įgijo gotikos bruožų. Viduje dominuoja liaudiškas barokas, nors pagrindinio altoriaus paveikslas, manoma, yra romantizmo stiliaus, nutapytas netoli gyvenusio Paragių dvaro savininko Nikodemo Ivanausko, tapyti gebėjusio kur kas geriau negu valdyti praskolintą dvarelį. Beje, tai seserų rašytojų Sofijos ir Marijos, pasirašinėjusių „Lazdynų Pelėdos“ pseudonimu, tėvas.
1896 m. Šiaudinės bažnyčią vizitavęs Žemaičių vyskupas, tautiečiams geriau žinomas kaip „Anykščių šilelio“ autorius A. Baranauskas, palankiai įvertino šventovę, pagyrė, kad ji sutvarkyta, išpuošta, bažnytiniai indai švarūs. Šventoriuje jis matė varpinę, aplink bažnyčią – liepas, klevus ir vieną ąžuolą, sulaukusį mūsų laikų.
Be sakralinių statinių Šiaudinėje dar yra baudžiavos laikus siekiantis klebonijos pastatas ir 1866 m. pastatyta špitolė, kurioje priglausdavo senus, neįgalius, benamius žmones. Beje, kai kur kunigai stipresniems špitolių gyventojams duodavo darbo savo ūkiuose, daržuose.
Kelis šimtus metų skaičiuojanti Šiaudinė, deja, yra nykstantis kaimas, geriausiais laikais turėjęs daugiau kaip 200 gyventojų. Bažnyčia labai mažai naudojama, bet reikšminga kaip vertingas, valstybės dar nuo 1960 m. pripažintas ir saugomas architektūros paminklas. Ji yra viena seniausių ir įdomiausių medinių bažnyčių Lietuvoje.
Tarpukariu Šiaudinėje dvasinis gyvenimas buvo intensyvus. Vykdavo net ketveri nuolatiniai atlaidai, sutraukdavę šimtus tikinčiųjų, kurių svarbiausi – šv. Roko. Prisiminkime, kad bažnyčios istorija prasidėjo nuo Roko Godlevskio. Bažnytkaimyje buvo įsikūrę pranciškonai, veikė kelios mokyklos.
Jonas Sireika
