Neseniai lankytojams atvėrė duris Lietuvoje neįprastas, didelio visuomenės dėmesio sulaukęs, itin modernus muziejus, pavadintas „Dingusiu štetlu“. Europos, išskyrus Ispaniją, žydų vartojama jidiš kalba štetlas reiškia miestelį. Taigi išeitų, kad štetlas – buvęs žydų miestelis Lietuvoje, o plačiau – Rytų ir Vidurio Europoje. Bet tiksliau būtų sakyti, kad tai Lietuvos miestelis, kuriame žydai litvakai paprastai sudarydavo gyventojų daugumą, gyveno kompaktiškai ir buvo susibūrę į kahalą (bendruomenę), turėjo sinagogą. Kelis šimtus metų gyvavę štetlai sunaikinti per holokaustą.
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, žydai labai susirūpino savo istorine atmintimi. Beje, žydai, senovės laikais hebrajai, buvo viena iš nedaugelio pasaulio tautų, turėjusių savo istorinę atmintį, užrašytą Biblijoje.
Prieš dešimtmetį žymaus rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Sergėjus, sutvarkęs Šeduvos žydų kapines, iškėlė idėją šalia jų įkurti muziejų, kuris pasakotų apie žmones, atgulusius ten amžiams, jų gyvenimus ir veiklą.
Jis subūrė tarptautinį žymių specialistų būrį, kurio veiklos metu aptarti rūpimi klausimai, išsirutuliojo muziejaus koncepcija. Muziejaus pastatui projektuoti buvo pakviestas garsus suomių architektas Raineris Mahlamakis, kuris jau buvo suprojektavęs garsų Europoje Lenkijos žydų istorijos muziejų „POLIN“ Varšuvoje.
Nuo idėjos gimimo iki jos realizacijos pabaigos praėjo apie 10 m.
Sukurtas tiek savo architektūros formomis, tiek turiniu, ekspozicijomis visiškai originalus muziejus, atskleidžiantis ne tik Šeduvos, bet apskritai žydų litvakų kultūrą mūsų šalyje, leidžiantis pažinti jų verslus, turtingą dvasinį gyvenimą ir galiausiai sunaikinimą holokausto, hebr. Šoaah (katastrofos), metu. Dėl suprantamų priežasčių antisemitizmui ir holokaustui dėmesio skiriama labai daug, ypač žudymui, kuriame, deja, tiesiogiai dalyvavo keli tūkstančiai ginkluotų lietuvių. Visgi man, kaip istorikui, atrodo, kad žydų gelbėjimui, kuris buvo mirtinai pavojingas, skirta per mažai vietos ir dėmesio. Nors pagal oficialius negalutinius duomenis išgelbėta tik apie tūkstantį žydų, gelbėjimo veiksmuose dalyvavo žymiai daugiau žmonių nei naikinant niekuo nekaltus žmones. Kaip žinoma iš liudininkų atsiminimų, atliktų mokslinių tyrimų, norint išgelbėti vieną žydą, kartais prireikdavo ir 10 ar net daugiau ne žydų tautybės, daugiausia lietuvių, pastangų. Dar svarbiau, kad skirtingai nuo žydų žudikų, kurių dauguma buvo neišsilavinę prasčiokai, gelbėtojų gretose būta ir dvasininkų, vienuolių, gydytojų, mokytojų, architektų, rašytojų, bibliotekininkų, kitų išsilavinusių, aukštos moralės žmonių, nepabijojusių rizikuoti ne tik savo, bet ir savo šeimos narių gyvybėmis.
Jonas Sireika
