Kai kam gali atrodyti, kad policijoje dirbantys žmonės labai rimti, griežtai laikosi taisyklių ir jokio kūrybiškumo čia nė kvapo nerasi. Šį mitą gali paneigti ne vienas kūrybingas policijos darbuotojas.
Šiaulių apskrities policijoje Informatikos ir ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas Giedrius Vainauskas kolegas stebina dirbiniais iš karoliukų, o Kriminalistinių tyrimų tarnybos viršininkas Vaidas Kazlauskas iš panaudotų kulkų ir tūtelių kuria įvairius modeliukus.
Informatiko rankose sparnus skleidžia drugeliai iš karoliukų
„Tokiam drugeliui pagaminti reikia beveik savaitės. Vieną dalį per vakarą padarai“, – apie begalinės kantrybės reikalaujantį pomėgį pasakoja Giedrius Vainauskas.
Vyras sako, kad atėjo laikas, kai nebėra, kur skubėti: „verti iš karoliukų pradėjau prieš 7 metus, kai baigę mokyklas iš namų išsikraustė vaikai. Nebeliko, ką veikti. Kol vaikai buvo namuose – nei vietos, nei laiko neužteko. Kai likom su žmona dviese, pradėjau dairytis veikos. Man visada patiko kurti kažką gražaus. Atsitiktinai internete pamačiau gaminius iš biserio karoliukų ir susidomėjau. Taip po truputį ir atsivėrė ta kūrybinė pusė. Žmona irgi iš pradžių bandė kartu, bet aš išpeikdavau ir noras dingo (juokiasi)“.
G. Vainauskas sako, kad visada buvo linkęs į tiksliuosius mokslus. Labai mėgo matematiką, fiziką, todėl studijuoti pasirinko radijo ryšio konstravimą.
„Mano toks mąstymas – radisto. Kartą draugas atvažiavo į sodą, sako, matau, kad pats šitą namelį pasistatei. Iš kur matai? Tik radistai tiek vinių į grindis kala. Taigi mes viską darom užtikrintai ir viską sugebam patys“, – pasakoja šiaulietis.
Taip ir su karoliukais. Iš pradžių reikėjo perprasti sistemą – kaip ir ką daryti, nes niekas neparodė ir nepamokė. Policijos darbuotojas pats išsiaiškino ne tik vėrimo specifiką, bet ir kokias priemones geriausia naudoti: „ilgai užtruko, kol supratau vien kokią vielą naudoti. Būdavo veri, veri, o pabaigoj ima ir nutrūksta. Supyksti, susierzini, nes čia neišardysi to, ką suvėrei, tenka išmesti. Reikėjo perprasti kas tinka, kas ne. Kokie karoliukai kam geriausi. Didesniais lengviau, mažesniais gražiau. Per laiką ir praktiką supranti. Iš pradžių kopijuodavau, po to pats pradėjau kurti. Anksčiau ieškojau schemų, dabar užtenka paveiksliuką pamatyt ir žinau, kaip padaryti“.
Kai kurie dirbiniai atspindi ir profesinę pusę – kalėdinė eglutė šviečia, kai USB prijungiama prie kompiuterio.
Informatikas pasakoja, kad vėrimas padeda atsipalaiduoti nuo rutinos ir net teigiamai veikia pirštų motoriką.
„Karoliukai pirštus masažuoja, kaip akupunktūra. Dar nesenas, jeigu suimi. Darbe dažnai lituoti tenka, tuomet ir pajunti, kad karoliukai tikrai padeda pirštų miklumui“, – aiškina jis.
Per kelis metus iš karoliukų sukurtų darbų – šimtai, bet namus puošia vos vienas kitas. Daugelį jų vyras mielai dovanoja aplinkiniams.
Paklaustas iš kur tiek kantrybės, G. Vainauskas sako, kad dabar gyvenime mažiau rūpesčių, o nuo rutinos vis tiek reikia pailsėti.
„Policija – mano pirmas ir vienintelis darbas, kurį pradėjau iškart po mokslų. Jau daugiau nei 25 metus čia dirbu, beveik visą laiką praleidau tame pačiame kabinete. Todėl beveik viskas iki smulkmenų žinoma, daug galvoti nebereikia. O norisi kad procesas galvoje vyktų. Šita veikla tam labai tinka“, – teigia vyriškis.
Iš darbo „šiukšlių“ gimė unikalūs dirbiniai
Kolegos jau nebesistebi iš Vaido Kazlausko išgirdę naują sumanymą – patiems pasigaminti kulkų gaudykles, o gal susimeistrauti ir atnaujinti šaudyklą. Tiesa, nors jis ir ne kinologas, bet į darbą eina su keturkoju draugu Possu, taip pat laisvalaikiu užsiima šunų dresūra. Kriminalistas jau kurį laiką turi dar vieną pomėgį – meistrauja modeliukus iš kulkų.
Viskas prasidėjo nuo išskirtinių baldų, dabar puošiančių koridoriaus aikštelę prie Kriminalistinių tyrimų tarnybos Šiaulių apskrities vyriausiame policijos komisariate.
„Mūsų darbe visada lieka tokių šiukšlių kaip panaudotos kulkos, tūtelės ir pan. Mūsų skyriuje jų prisikaupė nemažai ir kad nereikėtų to utilizuoti, bendradarbė pasiūlė iš jų padaryti kėdę. Tuomet su sūnumi ėmėmės šio darbo ir nors ilgai užtrukom – kėdę pagaminom. Po kėdės atsirado spintelė, magnetinė lenta. Viską atnešiau į darbą“, – pasakoja pareigūnas.
Po baldų gamybos, prieš 3 metus, iš neturėjimo ką veikti tamsiais žiemos vakarais V. Kazlauskas vėl pradėjo galvoti, ką daugiau pagaminti iš šaudykloje likusių šiukšlių: „internete pamačiau parduodamus modeliukus. Tokių pačių, kur papildomai pridedamos plastikinės detalės, daryti nenorėjau, todėl galvoju gaminsiu išskirtinius modelius tik iš kulkų ir tūtelių. Taip ir užsikabinau. Pirmus metus buvo tik tankai (juokiasi)“.
Iš viso pareigūnas sugalvojo virš 50 skirtingų modeliukų: „vienas kolega paklausė, ar man su galva viskas gerai, nes dariau tik tankus ir kovos mašinos. Tada padariau pirmą gėlytę. Kai fantazija pasibaigė, kuriant modeliuką pradėjau tarp kulkų įterpti metalo plokšteles iš ištiesintų tūtelių, tačiau greit supratau, kad su tuo labai daug vargo ir nusprendžiau pasilengvinti gyvenimą naudojant tiesiog metalą“.
Pomėgis reikalauja ne tik kruopštumo bet ir nemažai laiko – sraigtasparnį pagaminti užtrunka pora dienų, gėlė „pražysta“ per 3 valandas.
Nors save V. Kazlauskas vadina „žiauriai nekūrybingu“, net ir šiame pomėgyje nuolat atranda naujovių.
„Atnaujintoje šaudykloje gaudyklei pagavus kulką lieka labai gražios formos kulkų apvalkalai, nusprendžiau ir tai panaudoti. Padariau gėlę, kurią įtaisiau į šovinio tūtelę kaip vazą. Po to pradėjau lėktuvus gaminti, bet ten reikia sujungti labai daug detalių, o tam klijavimo neužtenka, reikia lituoti. Kadangi lituoti man niekada nesisekdavo, šito mokiausi labai ilgai. Pradėjau su elektriniu lituokliu, po to perėjau prie litavimo su atvira ugnimi, dabar galvoju apie litavimą su 1000 laipsnių. Taip pat pramokau virinti. Svarstau, gal ką nors padaryti iš juodo metalo…“, – atvirauja pareigūnas.
Anot jo: „iš viso esu pagaminęs gal 70 modeliukų. Turiu likusį tik vieną, bet ir šitą tikriausiai greitai kam nors padovanosiu. Aš nesu perfekcionistas. Man svarbu rezultatas, todėl labai nedailinu, nešlifuoju. Čia juk poilsis, atsipalaidavimas“.
Kriminalisto dirbiniais savo kabinetus papuošę ir kolegos, ir Lietuvos policijos vadovai.
Pozityvūs jausmai dėl veiklos pobūdžio
Apie neįprastus pareigūnų pomėgius pokalbis su Šiaulių apskrities policijos psichologu Arūnu Norkumi.
Kodėl žmonės imasi tokių neįprastų veiklų (karoliukų vėrimas, modeliukų iš kulkų konstravimas) laisvalaikiu?
– Nors lietuvių kalboje mes turime tik vieną terminą laisvalaikiui apibūdinti, anglų ir germanų kalbose yra du terminai: laisvas laikas (angl. free time), apibūdinantis laisvą nuo darbo laiką ir laisvalaikis (angl. leisure), apibūdinantis laiką, skirtą atsipalaidavimui, savo pomėgiams, malonumui. Būtent šis laikas leidžia intensyviai dirbančiam ir gyvenančiam žmogui atsipalaiduoti, pabūti savimi ir su savimi, emocinę įtampą pakeisti kūrybine įtampa, kuri atpalaiduoja. Veikla, kurios tuo metu imasi žmogus, kelia pozityvius jausmus dėl pačio veiklos pobūdžio. Todėl psichologai nevertina laisvalaikio veiklų kaip neįprastų ar išskirtinių, svarbu, kad žmogui tai patiktų. Neįprastomis jas daro mūsų turimi socialiniai stereotipai ar nuostatos, nustatinėjantys, kas kam tinka ar netinka.
– Kuo tai naudinga?
– Turbūt sunku suabejoti emociškai malonios laisvalaikio veiklos nauda žmogui ir aplinkiniams. Visų pirma, tai atpalaiduoja, kaip atpalaiduoja visas kūrybos procesas, nesvarbu, ką mes kuriame: rankdarbius, gėlynus, skulptūras ar santykius. Antra, tokia veikla yra saviraiškos priemonė ir leidžia kiekvienam žmogui ne tik padaryti, bet ir parodyti kitiems, ką jis moka, gali, sugeba, parodyti savo vidų, savo vertybes, savo asmenybės grožį.
– Ką tai pasako apie žmogų?
– Bet koks kūrimas rodo, kad žmogus yra kūrybiškas, turi vaizduotę, yra originalus savo pasaulio matyme ir suvokime. Dar – kad tai stipri asmenybė.
Ar patartumėt visiems dirbantiems policijoje susirasti pomėgį nesusijusį su tiesioginiu darbu?Čia net nereikia patarimų. Mūsų pareigūnai turi daugybę pomėgių, pradedant fotografavimu ir baigiant kelionėmis. Žinau piešiančių ir tapančių, žinau grojančių, kuriančių muziką, lipdančių, organizuojančių renginius, verdančių ir kepančių, vaikštančių į kalnus… Tai šviesūs, taurūs ir kūrybiški žmonės, derinantys tarnybą su pačiu gyvenimu. Tik ne visus mes dar pažįstame taip gerai, kaip norėtųsi.
Aušra PLONYTĖ-KUCHAREVĖ
