Didmiesčio gyvenimą ir jo suteikiamas karjeros galimybes iškeisti į mokytojo darbą kiek daugiau nei dešimt tūkstančių gyventojų turinčiame miestelyje – dažnam žmogui šiandien atrodo kaip neįsivaizduojamas dalykas. Tačiau tai yra pasirinkimas, kurio nei kiek nesigaili Kuršėnuose gamtos mokslų mokytoju dirbantis Nerijus Medeišis. Prieš aštuonerius metus per „Renkuosi mokyti!“ programą mokytojo kelią pradėjęs jaunas vyras mažame miestelyje ne tik atrado prasmingos veiklos ir savirealizacijos galimybes, draugišką bendruomenę, bet ir sukūrė šeimą.
Po studijų Vilniuje – netikėtas pasirinkimas
Tiesa, kad jo gyvenimas pasisuks tokia linkme, iš pradžių nesitikėjo ir pats Nerijus. Antalksnėje, Ignalinos rajone, gimęs ir augęs vaikinas, kaip ir daugelis jo bendraamžių, baigęs mokyklą išvyko studijuoti į Vilnių. Čia jis sėkmingai užbaigė Ekologijos bakalauro studijas ir jau paskutiniuose kursuose pradėjo galvoti apie galimus karjeros pasirinkimus.
„Iš pradžių svarsčiau apie valstybės tarnybą, tačiau labiau pasigilinus susidomėjimas šia sritimi atslūgo. Tada vis rimčiau ėmiau galvoti apie mokytojo darbą, kuris atrodė įdomus ir prasmingas – juk švietimas yra pagrindas šalies ir jos visuomenės gerovei. Dėl to sužinojęs apie teigiamų pokyčių į švietimo sistemą įnešti galinčių specialistų pritraukti siekiančią „Renkuosi mokyti!” programą, nusprendžiau išmėginti laimę. Pavyko ne iš pirmo karto. Atranką praėjau tik užpildęs paraišką antrąkart. Tuomet jau studijavau paskutiniame aplinkotyros ir aplinkotvarkos magistrantūros kurse, tad neišvengiamai artėjo tolimesnių pasirinkimų metas. Patekus į programą jie tapo aiškūs“, – pasakoja N. Medeišis.
Mažame miestelyje galimybių netrūksta
Toliau sekė mokymai ir dvejų metų darbo mokykloje programa. Nors siūlant darbo vietas atsižvelgiama į programos į dalyvių mobilumo galimybes, tačiau Nerijus nusprendė ryžtis savotiškai avantiūrai ir mokyti bet kurioje vietoje, kuri jam bus pasiūlyta. Kitaip tariant – ten, kur jo indėlis bus reikalingiausias, o, kaip žinia, mokytojų labiausiai trūksta mažesniuose miesteliuose. Tokiu būdu po šešerių Vilniuje praleistų metų Nerijus atsidūrė Kuršėnuose – jam visiškai naujoje ir nepažįstamoje vietoje.
„Be abejo, tai buvo tam tikras iššūkis. Pradėjau darbą visai naujoje srityje ir vietoje, kurioje nieko nepažinojau. Galbūt kažkam toks sprendimas atrodo nesuprantamas – juk įprasta kalbėti, kad mažesniuose miestuose nėra galimybių, o jauni žmonėms regionuose neturi, ką veikti. Tačiau aš manau, kad tai – ne visai tiesa. Ir mažesniuose miestuose tikrai galima save realizuoti, būti naudingu ir prisidėti prie teigiamų pokyčių švietime ir ne tik. Galiausiai, Kuršėnai tikrai nėra kažkoks užkampis, kuriame nieko nevyksta ar trūksta veiklos. Tiesą sakant, miesto bendruomenė yra pakankamai aktyvi ir čia verda visai įdomus gyvenimas“, – sako N. Medeišis.
Atrado naujus namus
Anot pašnekovo, būtent veiklumas ir jam pačiam padėjo įsilieti į miestelio gyvenimą, susirasti draugų, o Kuršėnuose pasijusti kaip namuose. Nerijus miestelyje ne tik mokytojauja, bet ir yra įsitraukęs į vietinio jaunimo choro bei teatro veiklą, kuri šiuo metu yra pristojusi tik dėl Covid-19 pandemijos. Dvejų metų trukmės „Renkuosi mokyti!“ programai einant į pabaigą jaunasis pedagogas jau buvo įsiliejęs į miestelio gyvenimą ir užmezgęs socialinius bei profesinius ryšius, o, svarbiausia, supratęs, kad jo pastangos mokant vaikus čia yra išties reikalingos, todėl nusprendė Kuršėnuose tęsti mokytojo karjerą. Galiausiai praėjusiais metais Nerijus Kuršėnuose sukūrė šeimą ir taip dar labiau įleido šaknis šiame Lietuvos kampelyje.
„Tikrai tenka išgirsti klausimų, ar nenuobodu tuose Kuršėnuose, ar apskritai čia yra ką mokyti? Tačiau Kuršėnai nėra toks jau mažas miestas. Čia gyvena panašiai tiek gyventojų, kiek visame Ignalinos rajone. Kuršėnuose veikia keturios mokyklos, o per miestelyje praleistus aštuonerius metus jau spėjau padirbėti dvejose iš jų. Pats mokytojo darbas čia taip pat, manau, labai nesiskiria nuo didmiesčiuose dirbančių kolegų. Iššūkiai tie patys – kaip sudominti vaikus, įtraukti juos į mokymosi procesą, padėti suprasti“, – pažymi N. Medeišis.
Darbą apsunkina pandemija
Jo manymu, vieno metodo, kaip tai padaryti, nėra, o kiekvienas mokytojas turi susikurti savo sistemą, išmėginti, kas veikia, o kas ne. Savo praktikoje Nerijus stengiasi kuo daugiau remtis įvairiais bandymais ir eksperimentais, praktinėmis užduotimis, vaizdine medžiaga ir kitais vaikų dalyvavimą skatinančiais metodais.
„Įprastai stengiamės nesėdėti vien klasėse – su mokiniais vykstame į įvairias ekskursijas, muziejus, baidarių žygius, mokytis būnant lauke. Pavyzdžiui, jei per pamokas kalbame apie saugomas teritorijas, tai ir vykstame jų pasižiūrėti ne vadovėliuose, o realybėje. Tai yra vienas iš darbo tokiame miestelyje kaip Kuršėnai privalumų – visuomet esame arčiau gamtos. Be abejo, viskas gerokai pasikeitė užklupus Covid-19 pandemijai, kuri šiuo metu ir kelia daugiausiai iššūkių. Grįžome prie nuotolinio mokymo, kuris gerokai apriboja galimybes vesti įtraukiančias pamokas, sugalvoti moksleiviams įdomių veiklų. Bandome tai daryti, tačiau kartais tikrai jautiesi, kad pandemija atėmė pačią smagiausią mokytojo darbo dalį“, – sako N. Medeišis.
Didžiausias atpildas – moksleivių įsitraukimas
Mokytojo teigimu, daugiausiai džiaugsmo mokytojo darbe teikia nuoširdus moksleivių domėjimasis – kuomet jie patys klausia galbūt net ir nebūtinai tiesiogiai su dėstoma tema susijusių klausimų, ieško atsakymų. Nerijaus įsitikinimu, tai rodo, kad moksleiviai patys galvoja, o ne paprasčiausiai stengiasi prastumti laiką pamokoje ar per daug nemąstydami „iškalti“ vadovėliuose surašytus faktus. Tai ir yra pagrindinis pokytis, kurį savo taikomais šiuolaikiniais pedagogikos metodais Nerijus siekia paskatinti švietime.
„Manau, kad apskritai rasti bendrą kalbą su moksleiviais, užsitarnauti jų pasitikėjimą nėra taip jau sunku. Reikia paprasčiausiai būti savimi – nesistengti dirbtinai kurti mokytojo-draugelio įvaizdžio ar verstis per galvą, kad būtum visų mėgstamas. Be abejo, kartu nereikia ir kurti kažkokios galios pozicijos, bandyti būti „aukščiau“ mokinių. Nuoširdumas ir žmogiškumas, buvimas savimi daugelyje situacijų leidžia puoselėti gerus santykius, užtikrinti abipusį pasitikėjimą – ne išimtis ir darbas su moksleiviais“, – įsitikinęs N. Medeišis.
Svarbiausia – drąsa rinktis sau artimą kelią
Nerijus sako, kad aštuonerius mokytojavimo metus Lietuvos švietime pastebintis nemažai teigiamų poslinkių. Visgi jis pripažįsta, kad problemų taip pat vis dar esama nemažai, o mokykloms regionuose pritraukti naujų pedagogų sekasi sunkiai. Šiandien savo mokykloje 33-ejų metų mokytojas yra jauniausias.
„Be abejo, ne amžius yra svarbiausia, o žmogaus asmeninės savybės, įgūdžiai ir noras dirbti. Visgi akivaizdu, kad į švietimo sistemą reikia pritraukti naujų specialistų, nes jų šiandien trūksta. Sunku vienareikšmiškai pasakyti, ko reikia norint to pasiekti? Manau, kad klausimas susijęs ne vien su atlyginimais ar darbo sąlygomis. Pirmiausiai turi būti žmonių noras dirbti šioje srityje. Tad galbūt reikia didesnių pastangų siekiant jį pakurstyti, daugiau kalbėti apie pedagogų darbo svarbą ir prasmę?“, – sako N. Medeišis.
Pats Nerijus darbo bei gyvenimo sąlygomis Kuršėnuose nesiskundžia ir planuoja toliau tęsti mokytojo karjerą. „Galbūt savo pavydžiu paskatinsiu ir kitus rinktis mokytojo kelią, nebijoti atvykti padirbėti į mažesnius miestelius. Ką gali žinoti, galbūt viename iš jų, kaip ir man, pavyks atrasti savo naujuosius namus. „Renkuosi mokyti!“ kaip tik vykdo naujų programos dalyvių atranką, tad tai gali tapti puikia proga jaučiantiems, kad mokytojo darbas yra skirtas jiems“, – nebijoti rinktis sau artimos profesijos ragina N. Medeišis.
Norintys pasekti Nerijaus pavyzdžiu, pradėti savo kelią švietime, prisidėti prie prasmingos veiklos ir teigiamų pokyčių šioje srityje gali užpildyti „Renkuosi mokyti!“ programos kandidato anketą interneto svetainėje www.renkuosimokyti.lt.
Apie „Renkuosi mokyti!“
Programa „Renkuosi mokyti!“ buria švietimo bendruomenę – programos dalyvius ir alumnus, mokytojus, mokyklas – ir siekia į Lietuvos švietimą atnešti pozityvius pokyčius.
Siekdama pokyčių, programa pritraukia motyvuotus, į pagalbą kitam orientuotus dalyvius, kurie mokyklose dirba dvejus metus. Baigus programą, apie 70 proc. dalyvių lieka švietimo lauke ir tęsia darbą, kaip mokytojai, mokyklų vadovai, akademinės bendruomenės ar švietimo politikos nariai. Prie pokyčių prisideda ir šalies mokyklos – kartu su programos dalyviais jos įgyvendina pokyčio projektus.
Programa inicijuoja VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“. Pokyčius padeda kurti pagrindinis programos partneris „Vilniaus prekybos“ paramos fondas „Dabar“.
