Aš žinau, kad nieko nežinau, ir niekam nesakysiu, jog nieko nežinau. Lyg ir Sokratas. Tai sąlyginei ramybei ir skilties pradžiai. Tad pradedam.
Pradžia
Aš žinau, kad nieko nežinau, ir niekas negali pasigirti, jog žino viską apie viskį. Na, toks škotų sukurtas – pasaulio stipresniųjų gėrimų karalius. Žinau, jog mano daugiametė katė neturi jokių stabdžių (senuose „dyzeliukuose“ net buvo užrašas – „stabdas“). Katė mėgsta šviežią, jai tinkantį maistelį (nevardinsiu) ir savo melodingu kniaukimu reikalauja, kad pasirūpinčiau tuo. Gauna. Antroji banga. Ji įtartinu kniaukimu reikalauja savo duoklės. Ir nenurimsta, kol gauna. Net norisi krimstelti jai į uodegą. Nepadės! Ji stovi tvirtose pozicijose, kniaukliuoja ir gauna to, ko panorėjusi. Net iškviesta iš miego karalystės ir iškvietusi ten mane. Pats kaltas, užmokėjau už ją simbolinį litą. Būčiau žinojęs…
Primenu skaitytojams, jog yra kambarinės, naminės ir laukinės katės, susibendravusios su intelektualiais „homo sapiens“. Neversiu, žinote. Jais manipuliuoja, be galo vartoja glostymą ir šukavimą (bent manoji). Tarsi būtų politikė. Mėgstamas užsiėmimas – nuginti mane į lovą ir užsiropšti ant krūtinės saldžiai pasnausti. Kažko iš minėtų dalykų (glostymo ar pan.) negavusi – tiesia savo naguotą leteną link mano barzdos ir net atsuka savo korpuso dalį, kuriai mažokai glamonių.
Su mano šviesios atminties žmona taip nesielgdavo, nes ši buvo „superkatė“ ir netgi turėdavo po ranka auklėjimo priemonę (geriausiai tiko popierinio rankšluosčio skiautė). Ir įdomus dalykas – prie mano posūnio (globotinio) niekada nekibdavo ko nors pageidautino. Jai trūks plyš reikia išeiti į lauką. Namuose yra viskas, ko reikia solidaus amžiaus katei, bet gamta – šventa. Pažiūrėjusi į sniegą, bent porą minučių be jokių pretenzijų, it kokio nors valdžiažmogio patarėja, „drožia“ namo ir tiesiu taikymu prie maistelio dubenėlių ir vandens.
Tiesa, ir čia keistoka. Mėgstamiausia vieta – vonios kraštas ir iš čiaupo nedidele srovele sruvenantis vanduo. Sesės net filmavo į savo mobiliuosius telefonus, kad galėtų įrodyti, jog tai ne pramanas.
Tai štai, vienąkart, kai pagrasinau, jog kaimynas, buvęs geležinkelininkas (radviliškietis – gelžkelietis), mano prašymu įmontuos jai į uodegą „stop kraną“, ji dėbtelėjo į mane savo agrastinėmis akimis ir, išdidžiai pakėlusi uodegą (kačių vėliavą), nutapsėjo į kito kambario lovą.
Galėčiau šią temą plėtoti, bet žinote, kad mano rašiniuose nedaug fantazijos, bet yra koks nors tikslas. Psichologų B. Vijeikienės ir J. Vijeikio teorijoje darbuotojai skirstomi į specialistus ir užbaigėjus. Paskaitęs jų samprotavimus nusprendžiau, jog esu ne specialistas, vykdytojas, o tik užbaigėjas. Įvardinsiu tik vieną pliusą. Na, kas draudžia ir man pakelti savo vėliavą. Jie kruopštūs, tvarkingi, sąžiningi, nekantrūs, geba įvykdyti, ką pažadėjo, ir… gali būti „smeigtukais“.
Tiesos esama – pažadėjau, padariau (net jei tai sniego valymas kieme), skirtingai nuo specialisto, nereikalingas platesnių žinių siekis ir nesidomiu tik savo sritimi. Kaip manote, kodėl pradėjau nuo katės? Ji vykdytoja, savo srities specialistė ir, be abejo, užbaigėja, pasirūpinanti, kad maisto dubenėliai neištuštėtų, o spec. dėžutėje užtektų kraiko.
Dabar, kaip eseistinės skilties rašytojas, net neužduodu Jums klausimo, ar tikėjotės ko nors panašaus. Na, visai nesvarbu, juolab aš nepateikiau nei psichologinių specialistų, nei vadovų charakteristikų. Tai Jūsų laisvalaikio pamąstymas, kaip ir apie kates. Tad, pasinaudojęs jų (kačių) patirtimi, šoku prie kitos temos.
Kita
Ji – pagarbos ženklas medikams. Šiaip aš visada norėjau, kad mano esė skiltys turėtų tvirtą struktūrą: epigrafą, pavadinimo net nekomentuosiu, pradžią ir pabaigą bei paskutinį tašką. Suprantu, jog minėtas taškas neišvengiamas, bet pateikti jį galima įvairiai. Daug sudėtingiau su skilties sudedamosiomis dalimis, nors… pagalvojus, tai vargu „bau“ (senoviškai „ar“) įmanoma.
Ypatingai trūksta medžiagos ar Mūzai išvykus pašėlioti, bet ar atkreipėte dėmesį į pasikartojančius skyrelių pavadinimus: „kitas“, „tęsinys“? Jei net neatkreipėte savo dėkingo dėmesio – tiesiog nuostabu. Tad kitas šuolis. Jis vėl prasidės vaistininkėmis.
Gal kartojuosi, bet mano amžiaus žmogui atleistina. „Išsikvėpus“ mano senam kraujospūdžio aparatui, vienoje vaistinėje nusipirkau gerokai modernesnį. Nors ir perskaičiau jo vartojimo instrukciją, pasijutau kvailys. Geranoriška vaistininkė pademonstravo ant mano kūno, kad jo valdymui užtenka dviejų mygtukų: įjungti ir tuo pačiu išjungti, o į perdėtai perkrautas kitas programas net nekreipti dėmesio. Veikia puikiai, duomenys patikimi.
Ir savotiškas tęsinys med. tema. Sulaukiau skambučio iš Radviliškio konsultacinės poliklinikos, o išvakarėse ir telefoninės žinutės. Priėmė minutė į minutę. Sužinojusi apie priežastį, med. seselė pateikė išsamią informaciją apie su rega susijusią pūslelinę. Atliko pirminius tyrimus ir, sulašinusi lašų į akis, pasiūlė luktelėti. Beje, kiek žinau ar galimai apsirinku, ji su aukštuoju išsilavinimu.
Ir štai pirmas mano apsirikimas: jauną, gražią, protingą gydytoją palaikiau jos kolege, t. p. med. sesele. O aš esu įsitikinęs, kad kažkokiu šeštu jausmu gebu atskirti gydytoją nuo med. seselės. Na, nieko nepadarysi – aš, ko gero, ne vienas atsiduriu kvailio vietoje. Neveltui kartais sakoma, kad verta palaikyti liežuvį už dantų ir luktelėti, nes tylėjimas – auksas, daugžodystė – sidabras.
Gydytoja suteikė informacijos apie regos problemas ir pasiūlė pakartotiną profilaktinį vizitą. Spėju, iš konsultacinės poliklinikos ištapsėjau švytintis it mėnulis. Operacija, bent šiuo metu, nereikalinga.
Ar galvojate, jog pasaulyje viskas taip gražu? Na, bent mieste. Štai mūsų daugiabučio laiptinės skelbimų lentoje yra kiemo sniego valymas. Atėjo laikas ir bendrijos pirmininkui. Manote, jis paėmė sniego valymo įrankius į savo rankas? Pasvajokite – sniego nušlavimas galimai per didelė problema. Juo labiau jo žmonai ar suaugusiems, sveikiems, jauniems žmonėms. Jų atžaloms.
Palieku šią temą ir skyrelį. Tačiau kažkodėl, parašęs šią skilties dalį, prisiminiau pasaulinio masto rašytoją Džordžą Orvelą ir jo legendinę knygą „Gyvulių ūkis“. Esmė frazėje: „Visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie yra lygesni.“ Neskaičiusius informuoju, jog tai apie kiaules, užgrobusias valdžią. Vyr. red. P. Boksalis „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per gyvenimą“. (Naujoji Rosma, Vilnius, 2007, p. 430–431). Suprantu, apie bolševikmetį ne visiems įdomu skaityti. Beje…
Beje
Kaip ir mano opusus. Skaitytojų teisės šventos, bet aš toli gražu ne šventasis. Vieni mano straipsnius perskaito net prieš miegą. Kartais ne vieną kartą, kad „sugautų“ esmę. Kiti „apvažiuoja“, nes nenori atrodyti beviltiški – na, tokia psichologinės gynybos forma.
Man turėtų būti liūdna, bet aš dar tiek „nenukvakau“, kad norėčiau įtikti visiems. Žinoma, galiu pakelti uodegą ir galvoti, jog nuo mano rašinių prasideda laikraščio „kultūros ir meno“ dalis. Man į tai visiškai nusispjauti, bet žinau, jog dalis skaitytojų laukia šių mano kūrinėlių. Ir ką – neberašyti?
Įsivaizduokite, kad skilčiai sunaudoju apie 12 puslapių juodraščiams, neskaitant esmės, nors yra buvę, kad savo kūrybą taisiau bent tris kartus. Pasidomėkite, jei tik turite noro, kiek popieriaus (apytiksliai) sunaudojau parašęs per 640 skilčių. Kiek valandų – ir aš pats nežinau.
Tad aš visada už tuos, kurie supranta, vertina ar net kritikuoja „Pastebėjimus ir pamąstymus“. Jie – intelekto nesugadintiems asmenims. Nepatinka – galima naudoti prakūroms ar kitoms buitinėms reikmėms, galų gale yra ir šiukšlių konteineriai. Tai absoliuti Jūsų teisė rinktis, kaip kokios Kamčiatkos, Šilėnų, Lemberdiškių ir t. t. skaitytojams.
Tačiau kol yra kas spausdina, redaguoja, maketuoja, administruoja – rašau ir rašysiu, nes žinau, jog yra to mano „produkto“ vartotojų. Psichologai net sukūrė taisykles: „Kas nėra klausymasis“, mano atveju – ir rašymas. Pakankinsiu, tai: liepimai, įsakymai, komandavimas, perspėjimai, grasinimai, patarinėjimai, sprendimų siūlymai, įtikinėjimai, ginčai, moralizavimas, pamokslavimas, nesutikimas, kritikavimas, kaltinimas, sutikimas, pritarimas, gyrimas, gėdijimas, išjuokimas, užuojautos reiškimas, dėmesio nukreipimas ir pan.
Atvirai rašydamas, aš pažeidžiu visas psichologų rekomenduojamas taisykles. Mano teisėjai – skaitytojai, kurie vertina žodžio laisvę. Štai taip ir atsliūkinau iki eilinės skilties pabaigos.
Pabaiga
Ir niekur nuo jos nepabėgsi. Kadais lengviausia skilties dalis tapo sudėtingiausia. Kodėl? Nežinau. Ir skaitytojai, kurie mane ragina rašyti „ką nors gražaus“, ko gero, ir patys nežino, kas tas „gražus“. Ar jiems nepatinka gražmenos, kurių esama „oficioze“ (net per daug), to „grožio“ esama ir „Radviliškio krašte“.
Įsivaizduokite, kaip aš jaučiuosi raginamas rašyti apie „grožį“. Ką, ar gyvenime mažai šlykštesnių dalykų, o kodėl neparašius apie juos? Suprantu kai kurių skaitytojų norą gyventi „rožiniame“ pasaulyje, bet taip nėra, nebuvo ir negalės būti.
Ar aš turėčiau rašyti apie saulėtekius, saulėlydžius, debesų patalus, žvaigždėtą dangų, mėnulio atspindinimą šviesą nuo žemės? Man tai būtų keistoka, bet aš linkęs išteisinti tuos, kurie nepajėgia suprasti pasaulio sudėtingumo. Apie gėrį rašo kiti autoriai, o kas atsitiktų, jei prisidėčiau prie jų? Tuomet išgirsčiau – saldu, nuobodu ar pan. Kaip paskutinis taškas skilties pabaigoje.
2026-01-11
Vytautas Mikalauskis
