„Vilniuje užsiliepsnojo gyvenamasis namas, ir gaisro metu sprogo dujų balionas“, „Gausios ugniagesių pajėgos skubėjo į Dzūkų gatvę – pranešta, kad dega dviejų aukštų gyvenamasis namas“, „Gaisras kilo trečiame pastato aukšte esančiame bute – eksploatuojant židinį nuo metalinio dūmtraukio užsidegė medinės stogo konstrukcijos“. Tai tik keli pastarųjų savaičių naujienų pranešimai apie gaisrus, niokojusius gyventojų turtą ir pasiglemžusius žmonių gyvybes.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD) pažymi, kad šaltojo sezono metu gyventojai ima intensyviai kūrenti krosnis ir židinius, naudoti kietojo kuro šildymo sistemas Todėl tuo metu dažniausia gaisrų priežastis individualiuose namuose yra šių šildymo įrenginių eksploatavimo ir priežiūros pažeidimai. Be to, labai didelė dalis gaisrų kyla dėl užsidegusių suodžių ir dervų neprižiūrėtuose, nevalytuose dūmtraukiuose ir kaminuose.

Remiantis PAGD duomenimis, praėjusiais metais dėl krosnių, židinių bei dūmtraukių įrengimo ir saugaus naudojimo pažeidimų Lietuvoje iš viso kilo 1070 gaisrų. Iš jų 70 proc. (752) buvo fiksuoti kaimo vietovėse, regionuose ir miesteliuose, o 30 proc. (318) kilo miestuose.

Šį rudenį didžiausia gaisro žala – 100 tūkst. eurų

Didžiausio draudiko šalyje „Lietuvos draudimas“ žalų departamento direktorius Artūras Juodeikis pastebi, kad nors bendroje būsto žalų statistikoje gaisrų žalos nėra pačios dažniausios, tačiau įsiplieskęs gaisras sukelia itin didelius nuostolius. Šių metų rudenį didžiausia rezervuota gaisro žalos suma jau siekia daugiau nei 100 tūkst. eurų, rodo bendrovės duomenys.

„Viena dažniausiai pasitaikančių su šildymo sistemomis susijusių gaisrų priežasčių, kurią įvardina ir mūsų ekspertai, klientai – tai kaminuose besikaupiantys suodžiai, dervos ir kitos degios medžiagos. Kaskart krosnį kūrenant kietu kuru, kamine kaupiasi suodžiai, susidaro klampi ir degi derva, kuri itin greit gali užsiliepsnoti nuo ugnies šaltinio“, – pabrėžia A. Juodeikis.

Kone kasdien su gaisrais susiduriantys ugniagesiai gelbėtojai pažymi, kad dūmtraukiai turi būti valomi ne tik prieš šildymo sezono pradžią, bet ir jo metu – ne rečiau kaip kartą per ketvirtį.

„Daugelis kietą kurą naudojančių gyventojų dūmtraukio valymą supranta vien tik kaip suodžių išsėmimą pro tam skirtą angą dūmtraukio apačioje. Visgi pirmas veiksmas, kurį reikia atlikti − tai specialiu vieliniu šepečiu nuvalyti suodžius nuo dūmtraukio sienelių, ir tik po to juos išsemti“, – pataria Pasvalio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresnysis specialistas Gotaras Vasilevičius.

Dar viena pareigūno rekomendacija – supratus, kad dūmtraukyje užsidegė suodžiai, o tai galima suprasti iš stipraus ūžesio, reikėtų užgesinti ugnį kūrykloje, rekomenduotina smėliu. Tada degančius suodžius gesinti pro dūmtraukio viršų pilant vandenį. Todėl kiekvienoje sodyboje ar name reikėtų turėti kopėčias, kuriomis galima pasiekti pastato stogą, o ant stogo įrengti kopėčias, siekiančias stogo kraigą.

Jis priduria, kad nemaža dalis gaisrų kyla ir lietuvių mėgstamose pirtyse ar kūrenant kubilus, taip pat dėl netvarkingos elektros instaliacijos arba elektrinių šildymo krosnelių.

Kaip išvengti nelaimių

Dalies gaisrų šildymo sezono metu galima išvengti, tinkamai prižiūrint šildymo sistemas ir kaminus. PAGD pareigūnas G. Vasilevičius pataria, kaip saugiai namuose kūrenti kietojo kuro krosnis.

• Prieš šildymo sezoną išvalykite dūmtraukius. Šildymo sezono metu tą taip pat reikia daryti bent kas tris mėnesius. Mat dėl dūmtraukiuose susikaupusių nevalytų suodžių gali kilti gaisras.

• Išbalinkite mūrinius dūmtraukius ir mūrines sienas su dūmų kanalais. Taip galėsite matyti, jei pradėtų skverbtis suodžiai. Dūmtraukio sklendę visiškai uždarykite tik įsitikinę, kad ugnis jau baigė rusenti.

• Niekada nepalikite atidarytų pakuros durelių. Prie krosnies įrenkite nedegų pagrindą, kad atsitiktinai iškritusios žarijos nesukeltų gaisro. Smilkstančių anglių, pelenų ir šlako nepilkite į plastikinius kibirus ar atliekų konteinerius.

• Įkūrimui nenaudokite degalų ar kitų greitai užsiliepsnojančių skysčių. Nekūrenkite šildymo įrenginio jam nepritaikytu kuru, neperkaitinkite krosnių.

• Nelaikykite malkų arčiau kaip 1 metro atstumu nuo pakuros ir nedžiovinkite drabužių bei nelaikykite kitų degių medžiagų arčiau kaip 0,5 metro nuo krosnių, katilų ir jų vamzdynų arba ant jų.

• Nepalikite be priežiūros kūrenamų krosnių, židinių bei nepatikėkite jų prižiūrėti mažamečiams vaikams.

• Reguliariai atlikite šildymo sistemos, pavyzdžiui, dujų katilo, profilaktinę priežiūrą.

„Lietuvos draudimo“ atstovas Artūras Juodeikis primena, kad draudžiant būstą būtina pasirūpinti ir jame esančio turto draudimo apsauga, kad įvykus nelaimei būtų atlyginami nuostoliai ir už būste esančius daiktus. Laikui bėgant svarbu peržiūrėti draudimo polisą ir į jį įtraukti naujai įsigytus daiktus: buitinę techniką, išmaniuosius įrenginius ir kitus vertingus daiktus.

„Čia svarbu įvertinti ir tai, ar gaisro atveju pakaks draudime numatytos sumos už kaimynams padarytą žalą, tai yra, civilinės atsakomybės draudimo sumos. Tokiu atveju, jei dėl jūsų būste kilusio gaisro nukentėtų ir kaimynų būstas ar turtas, draudikas atlygintų šiuos nuostolius“, − sako A. Juodeikis.

Daugiau informacijos:

Saulius Abraškevičius
AB „Lietuvos draudimas“ komunikacijos vadovaa
Mob. +370 685 21479
El.p. saulius.abraskevicius@ld.lt

Lietuvos draudimas pranešimas žiniasklaidai

Skirtingi tyrimai rodo, kad maudantis duše sunaudojama vidutiniškai 3–4 kartus mažiau vandens nei vonioje. Tačiau vonia turi kitų privalumų – ypač šeimoms su mažais vaikais. Mažuose vonios kambariuose dušo kabinų įrengimas leidžia sutaupyti iki 75 procentų erdvės, palyginti su vonia. Tad ką rinktis – dušą ar vonią?

Mažesnė erdvė ir didesnis tempas – dušo pranašumai

Šiuolaikinis gyvenimo tempas skatina ieškoti greitų sprendimų. Dušo zona tampa ne tik interjero akcentu, bet ir kasdienio ritmo dalimi.

„Dušas puikiai tinka tiems, kurie gyvena aktyviai ir vertina laiką bei taupymą. Jei maudynės po dušu trunka vidutiniškai 5–10 minučių, tai vonioje – apie 20–30 minučių. Standartinė dušo kabina užima mažiau nei vieną kvadratinį metrą, o vandens sunaudojama kelis kartus mažiau nei maudantis vonioje. Tad dušo kabinos ar sienelės pasirinkimas – efektyvus ir taupus sprendimas tiek vietos, tiek vandens suvartojimo požiūriu“, – sako tvarių vonios kambario sprendimų specialistė, „Celsis“ atstovė Vaida Giniūnienė.

Didesnė vonia užima beveik pusę standartinio senos statybos daugiabučio vonios kambario ploto – apie 2 kv. m iš 4 kv. m.

„Įsirengus vonią, vonios kambaryje dažnai lieka mažai vietos kitiems įrenginiams – skalbimo mašinai ar džiovyklei. Norint viską sutalpinti mažoje erdvėje, neretai tenka imtis didesnių pertvarkymų: sujungti vonios kambarį su tualetu arba plėsti jį koridoriaus sąskaita. Tai reikalauja papildomų lėšų ir gali būti sunkiau įgyvendinama, ypač senos statybos būstuose. Tai taip pat reikėtų įvertinti“, – pasakoja specialistė.

Ji taip pat pabrėžia, kad šiuolaikiniai dušai pritaikomi visoms amžiaus grupėms: „Žemo įėjimo arba „walk-in“ tipo dušo zonos – saugus ir patogus sprendimas senjorams ar judėjimo negalią turintiems žmonėms. Be to, tokie sprendimai puikiai dera su minimalistiniu ir moderniu interjeru.“

Dušas – pirmasis pasirinkimas mažoms erdvėms bei ieškantiems greito, praktiško ir tvaraus sprendimo.

„Šiuolaikinės dušo kabinos pasižymi įvairiu dizainu. Galima rinktis iš skirtingų formų – pusapvalių, kvadratinių, stačiakampių ar daugiakampių. Moderniam interjerui tinka berėmės dušo kabinos arba modeliai su pasirinktos spalvos aliuminio profilio konstrukcija. Berėmės dušo kabinos kuria minimalistinį interjerą. Ypatingą dėmesį siūlau atkreipti į dušus be padėklo – jie leidžia sukurti vientisą vonios kambario vaizdą, o patalpa atrodo optiškai didesnė“, – sako specialistė.

Jei vonios kambario plotas mažesnis nei 4 kv. m, anot pašnekovės, dušo kabina bus praktiškesnis pasirinkimas.

Komfortas ir estetika – vonios pusėje

Nepaisant dušo patogumo, daugelis vis dar renkasi vonią dėl jos kuriamo jaukumo ir galimybės atsipalaiduoti. Tai ypač svarbu šeimoms su vaikais ar norintiems SPA patirties namuose.

„Vonia kuria ypatingą atmosferą – tai ne tik higienos, bet ir poilsio erdvė. Druskos, aliejai, putos – visa tai padeda atgauti jėgas po sunkios dienos. Laisvai pastatomos vonios šiuo metu – vienas populiarėjančių pasirinkimų nuosavuose namuose. Jos atrodo prabangiai. Supraskime, kad vonia – ne tik santechninis baldas, bet ir svarbus interjero elementas, dažnai pagrindinis akcentas“, – teigia „Celsis“ atstovė.

Vis tik, pasak specialistės, naujos kartos dušo kabinos su garų moduliu – puiki alternatyva tiems, kurie nori ir greitos rytinės procedūros, ir atsipalaidavimo vakare.

Ji taip pat pabrėžia vonios praktiškumą šeimoms: „Vonia itin patogi maudant mažus vaikus. Duše mažamečius išmaudyti sudėtingiau. Vonia yra ramybės, prabangos ir atsipalaidavimo vieta, tačiau reikalauja daugiau vietos ir joje sunaudojama daugiau vandens.“

Jei norite mažiau priežiūros – rinkitės vonią. Dušo kabinai ar sienelei reikės daugiau dėmesio.

„Dušo kabinos stiklai reikalauja dažnesnio valymo dėl kalkių nuosėdų, o voniai dažniausiai pakanka paprastesnio paviršiaus nuplovimo. Norint sumažinti pelėsio riziką, patariama po maudynių kiekvieną kartą nusausinti stiklus. Tad įsigydami dušo kabiną ar sienelę turėkite omenyje – norint išlaikyti gražų ir švarų vaizdą, teks įdėti pastangų“, – pažymi specialistė.

Priklauso nuo gyvenimo būdo

Pasak V. Giniūnienės, galutinis pasirinkimas turėtų remtis ne tik estetika ar kaina – svarbu įvertinti šeimos sudėtį, vonios kambario plotą ir kasdienius įpročius.

„Svarbiausia – įsirengti erdvę, kuri atitiktų jūsų gyvenimo būdą ir ritmą. Jei neturite laiko ilgam poilsiui – tikėtina, kad vonia ne jums. Jei vonios ritualai yra jūsų kasdienybės dalis – dušas jūsų poreikių netenkins. Taip pat svarbu atsižvelgti į šeimos narių amžių, įpročius ir kasdienius poreikius. Vaikus auginančioms šeimoms patogiau maudyti mažamečius vonioje. Vyresnio amžiaus žmonėms saugesnis pasirinkimas – dušo kabina su žemu slenksčiu arba visai be jo, nes taip mažinama rizika paslysti ar užkliūti. Rinkitės ne tai, kas šiuo metu madinga, o tai, kas atitinka jūsų poreikius“, – apibendrina ji.

Mindaugas Sakalauskas

Lietuvoje įsitvirtinant šiltiems orams, vis daugiau daugiabučių gyventojų imasi iniciatyvos gražinti savo namų aplinką – sodina augalus kiemuose, terasose ar balkonuose. Daugiabučių administravimo ir priežiūros įmonės „Civinity“ darbų vadovė Liudmila Dementenko pataria, kaip užtikrinti, kad žaliosios erdvės būtų ne tik estetiškos, bet ir saugios aplinkai bei gyventojams. 

Žaliosios erdvės – ne tik grožiui, bet ir psichologinei gerovei 

Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau mokslinių tyrimų, rodančių, kad žaliosios erdvės teigiamai veikia gyventojų psichologinę sveikatą. Mokslininkų teigimu, tokios erdvės šalia daugiabučių namų padeda mažinti stresą, depresijos ir nerimo simptomus. 

Net ir mažo masto sodininkystės veikla – pavyzdžiui, augalų auginimas daugiabučio balkone ar terasoje – gali teigiamai veikti emocinę savijautą, nes skatina atsipalaidavimą ir suteikia pasitenkinimo jausmą. Be to, pastebėta, kad aktyvus įsitraukimas į sodininkystę siejamas su net 36 proc. mažesne senatvinės demencijos rizika ir 42 proc. retesniais miego sutrikimais. 

Nors augalų auginimas turi daug privalumų, svarbu atsižvelgti ir į praktinius aspektus. Ne visi augalai tinka daugiabučių aplinkai, kur erdvė dalijamasi su kaimynais, todėl juos reikėtų rinktis atsakingai ir apgalvotai. 

„Civinity“ specialistė pabrėžia, kad planuojant daugiabučio želdinius svarbu įvertinti ne tik jų estetinį patrauklumą, bet ir praktinius aspektus – saugumą pastatui ir jo gyventojams. 

Gali tapti realiu pavojumi pastatui ir jo inžineriniams tinklams 

Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidų – vijoklinių augalų, tokių kaip gebenės ar laukinės vynuogės, sodinimas šalia pastato fasado. Nors šie augalai sukuria jaukią ir natūraliai žalią aplinką, ilgainiui jie gali pažeisti tinką, ardyti konstrukcijas, sudaryti drėgmės židinius bei skatinti pelėsio formavimąsi. Be to, vijokliai dažnai tampa landa graužikams ar kitiems gyvūnams. 

Renkantis augalus daugiabučio aplinkoje, svarbu įvertinti ir lapų dydį. Nors tokie augalai, kaip kaštonai, klevai ar kai kurios magnolijų rūšys atrodo įspūdingai ir dekoratyviai, jų stori, dideli lapai rudenį ar po stipresnio lietaus greitai kaupiasi latakuose, užkemša lietvamzdžius ir užtvindo vandens nutekėjimo sistemas. Geriau rinktis mažalapius ar spygliuočius augalus, kurie ne tik puošia aplinką, bet ir reikalauja mažiau priežiūros. 

Sodinant augalus balkonuose, svarbu įvertinti ne tik estetiką, bet ir konstrukcijų saugumą. Kabinami vazonai ar sunkūs loveliai gali nukristi ir sužaloti praeivius ar apgadinti turtą, todėl jie turi būti stabiliai pritvirtinti. Taip pat svarbu atsižvelgti į balkono stabilumą ir jokių būdu jo neapkrauti vazonais, jeigu balkonas yra avarinės ar labai prastos būklės. 

Augalai negali kenkti gyventojų sveikatai 

Renkantis augalus daugiabučio kiemui, terasai ar balkonui, būtina atsižvelgti ne tik į jų išvaizdą ar atsparumą klimato sąlygoms, bet ir į jų poveikį žmonių bei gyvūnų sveikatai. 

Visų pirma, reikėtų vengti dygliuotų ar aštrių augalų, tokių kaip raugerškiai, šunobelės ar erškėčiai. Jie gali sužeisti žaidžiančius vaikus, praeivius ar augintinius, ypač jei pasodinti arti takų, žaidimų aikštelių ar įėjimų. 

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į toksiškus ar nuodingus augalus. Pakalnutės, ožekšniai, narcizai, vilkauogės ar sosnovskio barščiai turi kenksmingų medžiagų, kurios pavojingos ne tik patekusios į organizmą, bet ir kai kuriais atvejais – tiesiog prisilietus prie jų. Vaikai, augintiniai ar net nesusipažinę su augalais suaugusieji gali nesuprasti grėsmės ir apsinuodyti. 

Dar vienas itin svarbus aspektas – alergizuojantys augalai. Pavasarį žydintys beržai, lazdynai ar kai kurios gluosnių rūšys išskiria didelį kiekį žiedadulkių, galinčių sukelti čiaudulį, akių perštėjimą, nosies užgulimą ar net astmos priepuolius jautresniems žmonėms. Kadangi bendrosios erdvės naudojamos visų gyventojų, būtina atsižvelgti į jų sveikatos būklę ir galimus alerginius veiksnius. 

Kokius augalus daugiabučių erdvėse siūlo rinktis ekspertai? 

Pasak L. Dementenko, planuojant želdinius daugiabučių kiemuose, terasose ar balkonuose, svarbiausia rinktis augalus, kurie yra ne tik dekoratyvūs, bet ir praktiški – atsparūs klimato sąlygoms, nereikalaujantys daug priežiūros, ilgaamžiai bei saugūs visiems gyventojams. 

Itin populiarios ir sausrai atsparios augalų rūšys – karaganos (caragana arborescens), šilokai (sedum), katžolės (nepeta) bei levandos (lavandula). Šie augalai ne tik estetiškai atrodo ir džiugina ilgu žydėjimo laikotarpiu, bet ir reikalauja itin mažai laistymo bei priežiūros. Katžolės ir levandos taip pat vilioja bites bei drugelius, todėl prisideda prie biologinės įvairovės mieste. 

Tarp dažniausiai rekomenduojamų krūmų išsiskiria lanksvos (potentilla) ir lapaičiai (spiraea). Šie augalai ne tik gausiai žydi vasarą, bet ir išlieka vizualiai patrauklūs kitais metų laikais, todėl puikiai tinka gyvatvorėms ar žemesnėms žaliosioms zonomis formuoti. Jie lengvai prižiūrimi, atsparūs kenkėjams ir prisitaikę prie Lietuvos klimato. 

Norint efektyviai padengti žemę ir sumažinti piktžolių augimą, itin tinkamos vijoklinės ar žemę dengiančios rūšys. Pavyzdžiui, gebenės (hedera helix), žemuogės (fragaria vesca) ar visžalė vinca (vinca minor) puikiai tinka šlaitams, pakraščiams ar mažai saulės gaunančioms vietoms. Jos padeda stabilizuoti dirvožemį, apsaugo nuo erozijos ir reikalauja minimalios priežiūros visus metus.

Venta Jackaitė, Civinity LT, UAB

Želdynų specialistė Danguolė Liagienė dalijasi svarbiausiais patarimais, padėsiančiais apželdinti kiemą atsakingai, darniai ir ilgam laikui.

1. Apželdinimą pradėkite nuo aplinkos pažinimo

Anot želdynų specialistės, dar prieš svarstant estetinius klausimus, būtina atsigręžti į tai, kas jau egzistuoja konkrečioje vietoje – kokios vyraujančios klimato sąlygos, kokie augalai jau auga, kokia yra dirva. Nemažiau svarbu ir šalia projektuojamos teritorijos esanti aplinka, pavyzdžiui marios, miškas, kelias, gyvenamieji namai.

Tai leidžia ne tik priimti ilgaamžius sprendimus, bet ir išvengti brangių klaidų: „Vietinė augalija – mūsų geriausias mokytojas. Prieš įvedant naujus augalus, būtina įvertinti, kas jau natūraliai veši konkrečioje vietoje. Tai leidžia ne tik sukurti ilgalaikę aplinką, bet ir mažina priežiūros poreikį“, – sako D. Liagienė.

Ji pabrėžia, kad dažna klaida – noras „viską pradėti nuo nulio“, iškertant savaiminius augalus ir dirbtinai formuojant aplinką. Toks požiūris dažnai prasilenkia su tvarumu, kelia papildomus iššūkius priežiūrai, o rezultatas dažnai tampa trumpalaikis.

2. Aiškiai įsivardykite želdinių paskirtį

Prieš pradedant apželdinimo darbus, verta sau užduoti klausimą – kam skirti konkretūs želdiniai? Ar jie turėtų užtikrinti privatumą, padėti formuoti zonas, apsaugoti nuo vėjo ir triukšmo, o gal – kurti vietą bendravimui? Tiksliai apibrėžta paskirtis leidžia priimti tvarius ir ilgaamžius sprendimus.

Anot želdynų specialistės D. Liagienės, viena dažniausių klaidų – bandymas formuoti kiemą neatsižvelgiant į esamą gamtinį kontekstą. „Dažnai viskas pradedama nuo baltos drobės: naikinamos pievos, kertami savaiminiai medžiai, įvedami svetimi, vietos sąlygoms netinkami augalai. Tai sukuria trumpalaikį rezultatą ir didelį priežiūros krūvį“, – sako ji.

Kaip gerai suplanuotos želdinių paskirties pavyzdį ji pateikia „Vėjo miestelio“ projektą Svencelėje. Vystant miestelį didelis dėmesys skirtas tam, kad želdiniai ne tik atliktų konkrečias funkcijas, bet ir derėtų su gamtine aplinka. „Svarbiausia buvo ne dominuoti kraštovaizdyje, o jame įsitvirtinti: pastatai turėjo įsilieti į esamą augaliją, o ne ją pakeisti“, – teigia D. Liagienė.

Vietoje svetimžemių ar dekoratyvių, bet neatsparių augalų, SBA grupės kuriamame projekte naudojami vietiniai ar vietines augalų rūšis atitikantys augalai   – tie, kurie jau natūraliai auga Kuršių marių pakrantėje. Jie padeda išlaikyti gamtinį, artimą natūraliam kraštovaizdžiui charakterį, mažina priežiūros poreikį ir prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo. Tai pavyzdys, kaip želdinimo sprendimai gali būti ne tik estetiški, bet ir tvarūs bei funkcionalūs.

3. Rinkitės natūralias formas ir tvarius sprendimus

Tvarus apželdinimas – tai darnus ryšys su aplinka, skatinantis bioįvairovę ir palaikantis natūralų kraštovaizdį. Anot želdynų specialistės D. Liagienės, žmonės vis labiau vertina natūralumą: nori kiemų, kuriuose girdisi paukščių giesmės ir vabzdžių dūzgimas, o ne jaučiamas chemikalų kvapas.

Apželdinimo ir gamtos integracijos tendencijos vis stiprėja visoje Europoje – populiarėja mini miškai, kuriuose sodinamos įvairių rūšių augalų grupės, kuriančios natūralias ekosistemas. Lietuvoje vis dažniau pasirenkamas ir valgomasis apželdinimas – kartu su dekoratyviniais augalais sodinami vaismedžiai, uogakrūmiai ir prieskoniniai augalai. Jie džiugina visais metų laikais – žiedais, kvapais ir derliumi.

Tvarios želdinimo praktikos vis dažniau pritaikomos ir miestų architektūroje – tai rodo tokie „SBA Urban” projektai kaip želdintais stogais išsiskiriantys pastatai Klaipėdoje ar „Green Hall“ verslo kompleksas Vilniuje, kur žaliosios erdvės ne tik papildo pastatų estetiką, bet ir prisideda prie mikroklimato gerinimo bei darnaus urbanistinio vystymo.

Urtė Jarmalaitė, Komunikacijos agentūra „23:45 agency”

Kelias į širdį nebūtinai eina per skrandį, bet nė vienas nesiginčys – skanus, su meile ruoštas patiekalas yra vienas geriausių būdų parodyti dėmesį artimam žmogui. Tam visai nebūtina aukoti kelias valandas ruošai virtuvėje ar ieškoti įmantrių, brangių ingredientų. Per pusvalandį iš kasdienių produktų galite paruošti patiekalą, kuris nustebins ir pamalonins. Jis tiks ne tik šventei, bet ir tiesiog eilinei dienai nenorint ilgai vargti.

Kodėl toks pavadinimas?

J. Tamoševičienė pasakoja, kad vienas populiariausių pastarojo metų receptų – „Marry me“ vištiena, kurios pavadinimą galime versti „Tekėk už manęs“ arba „Tuokis su manimi“. Ji tapusi kone kultine, nes skonis yra nuostabus, paruošti reikia mažai laiko ir produktų, o gamyba visiškai paprasta – nepavykti tiesiog negali.

„Įkvėpimu šiam patiekalui tapo toskanietiškas receptas, tačiau jis šiek tiek pakeistas. Kaip ir originaliajame, šio patiekalo žvaigždė – sodrus, nuostabiai kreminis padažas, kurio vien aromatas priverčia varvinti seiles. Jame troškinama vištiena išlieka sultinga, o ypatingą ir tą magišką skonį suteikia saulėje džiovinti itališki pomidorai“, – aiškina J. Tamoševičienė.

Dažnai toskanietiška ir „Marry me“ vištiena laikomi sinonimais, tačiau „Iki“ kulinarijos šefė sako, kad iš tiesų dviejuose populiariuose receptuose glūdi keli skirtumai. Naujoje versijoje naudojama mažiau grietinėlės, pusė jos pakeičiama sultiniu. Be to, skoniui ryškumo suteikia paprikų dribsniai. Tuo tarpu toskanietiškoje paprastai naudojami ir špinatai, kartais į padažą įpilama šiek tiek baltojo vyno.

O kur glūdi pavadinimo prasmė? Versijų yra tiek, kiek interneto vartotojų, kopijuojančių receptą. Bet laikoma, kad arčiausiai tiesos yra kulinarijos žurnalistės istorija, kai ji pavaišino kolegas savo taip paruošta vištiena. Jos ragavusieji aikčiojo nuo skanumo ir vien dėl šio patiekalo juokavo norintys susituokti su jos gamintoja.

Naudinti patarimai prieš gaminant

Galite vietoj vištienos naudoti lašišą. J. Tamoševičienė atkreipia dėmesį, kad Toskanos skonių ir kvapų įkvėptas padažas dieviškai dera ir su lašiša, jeigu norite ypač gurmaniškos vakarienės. Gamybos procesas lygiai tas pats, tik pakoreguokite laiką – žuviai paruošti reikės mažiau laiko.

Norite daugiau ryškumo?Tuomet į padažą su grietinėle ir sultiniu „Iki“ kulinarijos šefė siūlo įmaišyti šaukštą pomidorų pastos – skonis bus dar išraiškingesnis ir tai patiekalui suteiks rausvesnę spalvą. Daugiau įvairovės pridės ir bebaigiant gaminti į padažą įdėta sauja šviežių bazilikų – jie naudojami originaliojoje toskanietiškoje versijoje.

O ką patiekti garnyrui?Galima rinktis tai, ką mėgstate prie vištienos patiekalų. Tačiau neabejotinai populiariausia „Marry me“ vištieną paguldyti ant makaronų, kurie prisigeria tiršto ir kvapnaus padažo.Gal lietuviai ir neprilygsta italams savo aistra makaronams, tačiau reti namai be jų apsieina, pastebi Gintarė Kitovė, „Iki“ komunikacijos vadovė.

„Matome, kad daugelis stengiasi pasirūpinti, kad makaronų visuomet turėtų po ranka, tad naudodamiesi akcijomis jų iškart įsigyja daugiau. Juk šis produktas ilgai negenda, o gali išgelbėti įvairiose situacijose – ar ruošiant šventinę vakarienę, ar norint greitų pietų, o gal sotaus apkepo ar įdomesnių salotų prie grilio patiekalų“, – sako tinklo atstovė.

Kokius makaronus lietuviai perka dažniausiai? Tarp pirkėjų karaliauja klasikiniai spagečiai, nemažai gerbėjų turi tagliatele ir fusilli. Pasak G. Kitovės, pernai makaronų pardavimai netgi išaugo dešimtadaliu – tai tik įrodo, kad šis universalus, ekonomiškas ingredientas tiesiog negali prarasti savo žavesio.

„Kartais pakanka tik pakeisti jų formą ar pasirinkti, pavyzdžiui, spalvotus makaronus – ir jau vaizdas lėkštėje nebebus kasdienis. Dabar makaronų tiek rūšių, kad kiekvienam labai lengva rasti sau tinkamus. Sveiko gyvenimo būdo šalininkai dažnai pirmenybę teikia pilno grūdo makaronams. Netgi atsisakę glitimo jų nebeprivalo išbraukti iš mitybos, nes parduotuvėse netrūksta ir makaronų be jo“, – atkreipia dėmesį G. Kitovė.

Svaiginančio skanumo „Marry me“ vištiena su makaronais

Porcijos: 4

Gaminimo laikas: 30 min.

Reikės: 250 g makaronų, 650 g šviežios vištienos krūtinėlės, 150 g saulėje džiovintų pomidorų, alyvuogių aliejaus, 3 česnako skiltelių, 1 šaukštelio smulkinto šviežio rozmarino arba čiobrelio, raudonųjų paprikų dribsnių, druskos, pipirų pagal skonį, 150 ml grietinėlės, 150 ml vištienos sultinio, tarkuoto parmezano sūrio, šviežių baziliko lapelių.

Gaminame:

1. Vištienos krūtinėles įpjaukite pusiau, išskleiskite ir išmuškite jas iki vienodo storio. Iš abiejų pusių pagardinkite druska ir pipirais. Sudėkite į keptuvę su įkaitintu aliejumi ir apkepkite iš abiejų pusių, kol paruduos (vieną pusę kepkite apie 3-4 minutes, o antrą – apie 2-3 minutes). Perkelkite vištieną į lėkštę ir uždenkite folijos gabalėliu.
2. Keptuvėje kaitrą sumažinkite iki silpnos. Įpilkite šaukštą aliejaus nuo saulėje džiovintų pomidorų ir suberkite smulkintą česnaką, nuolat maišydami kepkite keliolika sekundžių. Sudėkite rozmariną, saulėje džiovintus pomidorus, paprikų dribsnius, vištienos sultinį ir grietinėlę, taip pat parmezaną. Pagardinkite druska ir pipirais. Leiskite užvirti, tada sumažinkite kaitrą ir virkite, kol padažas šiek tiek sutirštės (2-4 min.).
3. Į keptuvę grąžinkite vištieną. Troškinkite, kol ji bus paruošta (4-7 min., priklausomai nuo storio). Nuimkite nuo ugnies, pabarstykite šviežiais bazilikais, ir, jei norite, dar tarkuotu parmezanu. Patiekite su lengvai pasūdytame vandenyje išvirtais makaronais.

Gintarė Kitovė
„Iki“ komunikacijos vadovė

Paskirtis ir funkcionalumas

Pirmas ir svarbiausias žingsnis – aiškiai apibrėžti poilsio erdvės paskirtį. Ar tai bus vieta tik atsipalaidavimui, ar taip pat bus naudojama kitoms veikloms, pavyzdžiui, skaitymui, meditacijai, žaidimams ar net darbui? Kiekviena veikla reikalauja skirtingos aplinkos, todėl svarbu įvertinti, ką tiksliai norite pasiekti su šiuo interjeru. Atsižvelgus į tai, galima pasirinkti tinkamus baldus, apšvietimą ir aksesuarus, kurie padės užtikrinti tiek komfortą, tiek funkcionalumą.

Erdvės planavimas

Poilsio erdvės planavimas turi būti apgalvotas ir išsamus. Priklausomai nuo erdvės dydžio, reikėtų nuspręsti, kaip geriausiai išnaudoti turimą plotą. Mažesnėse erdvėse labai svarbu išvengti per didelio baldų ir daiktų kiekio, geriau išlaikyti atvirą erdvę, kad ji neatrodytų ankšta. Tuo tarpu didesnėse patalpose galima daugiau eksperimentuoti su baldų išdėstymu ir sukurti atskiras zonas, skirtas įvairioms veikloms – skaitymui, atsipalaidavimui ar bendravimui su draugais. Be to, svarbu neužmiršti ir erdvės apšvietimo, nes jis turi būti pritaikytas pagal erdvės dydį ir funkcijas.

Patogumas ir ergonomika

Patogumas yra svarbiausias aspektas kuriant poilsio erdvę. Todėl būtina rinktis ergonominius baldus, kurie ne tik atrodo gražiai, bet ir užtikrina patogų sėdėjimą ar gulėjimą. Minkšti foteliai, ergonomiškos pagalvės, patogūs sėdmaišiai – visi šie elementai prisideda prie geros savijautos. Taip pat svarbu, kad baldai būtų lengvai pritaikomi pagal poreikius, pavyzdžiui, reguliuojamos kėdės ar sofos, kurios gali būti pritaikytos tiek atsipalaidavimui, tiek kitiems kasdieniams užsiėmimams.

Spalvų paletė ir medžiagos

Spalvų pasirinkimas turi didelę įtaką poilsio erdvės nuotaikai. Raminančios spalvos, tokios kaip švelni mėlyna, žalia ar pilka, puikiai tinka poilsio erdvėms, nes jos leidžia atsipalaiduoti ir nuraminti mintis. Be to, svarbu pasirinkti tinkamas medžiagas – natūralios medžiagos, kaip medis, akmuo, linas ar vilna, suteikia šilumos ir jaukumo. Šios medžiagos ne tik atrodo gražiai, bet ir kuria malonią atmosferą, kuri yra būtina poilsio erdvei.

Aplinkos elementai – gamtos įtaka

Gamtos elementų įtraukimas į poilsio erdvę gali turėti labai teigiamą poveikį. Augalai ne tik pagerina kambario estetiką, bet ir valo orą, mažina stresą ir kuria ramią atmosferą. Tinkamai parinkti augalai, kaip vazoninės gėlės ar net mažas medelis, gali tapti svarbia poilsio erdvės dalimi, šitaip sukuriant natūralumo ir šviežumo jausmą. Be to, galima naudoti gamtos motyvus dekoruose, pavyzdžiui, akmenis, medinius elementus ar tekstūrinius audinius, kad erdvė būtų harmoningesnė.

Asmeniškumas ir stilius

Svarbu, kad poilsio erdvė atspindėtų asmenybę ir stilių. Tai vieta, kur galite jaustis patogiai ir atsipalaidavę, todėl pasirinkite baldus ir aksesuarus, kurie jums patinka. Asmeniniai akcentai, kaip mėgstamos knygos, nuotraukos, meno kūriniai ar mėgstami tekstilės gaminiai, suteiks erdvei unikalumo ir šilumos.

Poilsio erdvės įrengimas yra svarbus žingsnis kuriant aplinką, kurioje galime atsipalaiduoti ir atsigauti. Svarbu atsižvelgti į erdvės paskirtį, funkcionalumą, patogumą, apšvietimą, spalvų pasirinkimą ir gamtos elementus, kad sukurtumėte harmoningą ir jaukią aplinką. Todėl svarbu yra kreiptis į profesionalus, kurie kokybiškai sumontuoja ir įrengia. Tokie yra ir Montis specialistai. 

„Kepsninės jau tikrai rūksta – atėjęs pavasaris davė startą grilinimui, kurį galima pavadinti tikruoju nacionaliniu lietuvių sportu. Kasmet vis daugiau žmonių marinavimą patiki profesionalams ir renkasi jau grilinimui paruoštus produktus. Tačiau daugelis vis dar ištikimi saviems receptams, todėl prasidėjus grilio sezonui, šviežios žalios mėsos perka dažniau ir gausiau. Šiuolaikinės mitybos tendencijos diktuoja, kad auga vištienos ar net ant griliaus dedamos žuvies paklausa, tačiau iki kiaulienos populiarumo joms visgi dar toli. Nebrangi, lengvai paruošiama kiauliena ne tik mėgstamiausia Lietuvoje, bet jos pardavimai ir toliau tik stiebiasi. Pernai sveriamos kiaulienos lietuviai nupirko virš penktadaliu daugiau, o ypač šoktelėjo sprandinės paklausa. Jos pardavimai išaugo net 60 proc., tad akivaizdu, kad receptų skaniems šašlykams iš sprandinės niekada nebus per daug“, – sako G. Kitovė.

Vienas svarbiausių ir bene daugiausiai aistringų diskusijų sukeliančių klausimų – koks geriausias šašlykų marinatas? „Iki“ mėsos technologas Vitold Fedaravičius pasakoja, kad marinavimas taip pat turi savo istoriją.

„Iš pradžių šio proceso tikslas buvo tiesiog prailginti mėsos galiojimo laiką. Vėliau pastebėta, kad tai taip pat geras būdas greitai pagerinti skonį. Marinuojant kiaulieną, mėsa tampa minkšta, sultinga, aromatinga ir tolygiai pagardinta prieskoniais. Variacijų yra begalė, tačiau kad ir kokį pasirinktumėte, nepamirškite kelių pagrindinių dalykų, nes kitaip net ir geriausias receptas neišgelbės“, – sako V. Federavičius ir primena svarbias taisykles.

1. Kokybė – pagrindas. Kiaulienos skoniui ir sultingumui labai svarbi mėsos kokybė. Jis rekomenduoja rinktis iš Lietuvos ūkių atkeliavusią mėsą, kuri vertinama dėl aukštos kokybės ir maksimalaus šviežumo. Jei perkate sveriamą mėsą, parduotuvėje paklauskite, kada ji atkeliavo į lentynas – svarbu, kad mėsa nebūtų užsigulėjusi, pirkėjus pasiektų per kuo trumpesnį laiką.
2. Tinkamas laikas – tinkamas skonis. Kad mėsa sugertų visus skonius ir kvapus, suminkštėtų, marinavimo geriau neskubinti. Keturios valandos kiaulienai turėtų būti absoliutus minimumas, o geriausia – palikti šašlykus marinuotis pernakt.
3. Nepamirškite šiek tiek rūgštelės. Marinato recepte turi būti šiek tiek rūgštelės, pavyzdžiui, citrinos sulčių, acto arba jogurto. Šis ingredientas padeda suminkštinti mėsą. Apskritai marinatuose turėtų būti kažko rūgštaus, kažko riebaus ir kažko aromatingo, kad mėsa taptų viliojanti, skani ir minkšta.
4. Ką daryti, kad iešmas lengviau slystų. Tam yra nedidelė paslaptis: prieš naudojant iešmą, jį reikia šiek tiek pašildyti ir patepti augaliniu aliejumi. Tada mėsa lengvai nuslys.
5. Švari kepsninė – būtina. „Kiekvieno sėkmingo grilio vakarėlio yra ne tik geros kokybės mėsa, dešrelės ir mėsa, bet ir higiena. Iešmus kaskart atidžiai nuplaukite, kepsninės grotelės turi būti švarios, jas kruopščiai nušveiskite. Ant nenuvalytų grotelių dauginasi bakterijos, o kai dega senų riebalų likučiai – susidaro kancerogeninės medžiagos“, – įspėja „Iki“ mėsos technologas.
6. Išimkite iš šaldytuvo anksčiau. Prieš kepant mėsą reikia, kad ji visų pirma sušiltų iki kambario temperatūros. Todėl V. Federavičius primena, kad mėsą iš šaldytuvo reikėtų išimti likus kelioms valandoms iki kepimo – taip ji negaus terminio šoko, bus minkštesnė ir sultingesnė.
7. Nuvalykite nuo priedų. Prieš kepant jis rekomenduoja iš mėsos išimti svogūnus, prieskonius ir prieskonines žoleles (jei jas naudojote), nes jie sudegs ant ugnies ir suteiks mėsai kartoką skonį.

Mėsos kepimas ant žarijų – populiarus visame pasaulyje, todėl beveik kiekviena tauta jį priskiria prie savo nacionalinių patiekalų. Tačiau jis ypatingas kulinarines tradicijas turi Kaukazo ir Vidurio Rytų regione, o gruziniški šašlykai daugeliui yra etalonas.

Pasak „Iki“ kulinarijos šefės Elvyros Semaškos, kartvelų virtuvė – kvapni, soti ir nebrangi. Akcentas dedamas kokybiškiems produktams ir meistriškai jų skonių harmonijai, tad be didelių išlaidų skaniausias jų tradicijas pavyks atkartoti ir Lietuvoje.

E. Semaška dalijasi 5 marinatais šašlykams, kurie skoniu ir mintimis nukels į Kaukazo kalnus ir primins šios tautos svetingumą. Daržoves supjaustykite, visus ingredientus sumaišykite, įtrinkite jais mėsą ir palikite marinuotis bent 4 valandas, o geriausia pernakt. Kitą dieną verkite mėsą ant iešmų, kepkite ir mėgaukitės minkštais, aromatingais šašlykais.

Tradicinis šašlykų receptas su granatais. Reikės: 2 kg šviežios kiaulienos, 4 svogūnų, 0,7 l granatų sulčių, druskos, pipirų, 2 šaukštų aliejaus, granatų sėklų pabarstymui iškepus.

Airane marinuoti šašlykai. Reikės: 1,5 kg šviežios kiaulienos, 1 pakuotės airano, 2 svogūnų, druskos, pipirų.

Šašlykų marinatas su mineraliniu vandeniu. Reikės: 600 g šviežios kiaulienos, 500 ml gazuoto mineralinio vandens, 2 lauro lapų, ½ šaukštelio citrinos sulčių, 2 svogūnų, druskos, pipirų.

Grietinėje marinuoti šašlykai. Reikės: 1 kg šviežios kiaulienos, 2 šaukštų grietinės, 1,5 šaukšto acto, 1 raudonojo svogūno, 1 lauro lapo, druskos, pipirų.

Šašlykai su pomidorais. Reikės: 1,5 kg šviežios kiaulienos, 1 kg prinokusių pomidorų, 0,5 kg svogūnų, pipirų, druskos, rozmarino.

Gintarė Kitovė
„Iki“ komunikacijos vadovė

„Atšilę orai įkvepia gyventojus pasirūpinti, kad stalas mirgėtų įvairiomis spalvomis ir skoniais. Pasinaudojant nuolaidomis, prieš Velykas yra gausiai perkamos įvairios užtepėlės, marinuotos alyvuogės, įmantresni mėsos gaminiai, gurmaniški sūriai, paštetai ar putėsiai. Matome, kad žmonės nori pasilepinti ir palepinti artimuosius – pavyzdžiui, renkasi sūrius, skanintus madingaisiais trumais, žuvies skyriuje į krepšelius krauna krevetes, midijas ar rečiau prekyboje esančias austres. Juk ypatingesni, įdomesni patiekalai iškart sukuria šventišką atmosferą ir pakelia nuotaiką“, – sako G. Kitovė.

„Iki“ kulinarijos šefė Elvyra Semaška antrina, kad plati užkandžių įvairovė – tai ir būdas parodyti dėmesį artimiesiems. Vos iš kelių ingredientų, neišleidžiant nei daug laiko, nei pinigų, galima sukurti originalius skanėstus, kad jie įtiktų visų šventės dalyvių skoniui.

„Maisto gamyba neturi būti našta, o ypač – per šventę. Velykų sekmadienis tradiciškai prasideda šventiškais pusryčiais, o tuomet laukia įvairios linksmybės – paprastai šią dieną sunku rasti laiko ilgai maisto ruošai. Tokiu atveju verta griebtis beveik akimirksniu paruošiamų užkandžių, kurių ne tik skonis, bet ir išvaizda iškart sulauks svečių susižavėjimo“, – sako E. Semaška.

Tinklo maisto gamybos žinovė siūlo 5 receptus, kuriuose ne ką mažiau dėmesio nei skonių harmonijai tenka estetiniam pateikimui – nuotaikingos su Velykomis siejamos formos, spalvos pabrėš pavasarišką šventės pobūdį.

„Velykų užkandžiai ne tik žadina apetitą, bet ir atlieka svarbų stalo puošybos vaidmenį, suteikdami žavesio visai šventei. Didelis šių receptų pliusas – tikriausiai daugelis dar nebus tokių užkandžių matę ar ragavę, tad tai šventę praturtins ir naujais įspūdžiais. Kiekvienam iš šių receptų reikės tik keliasdešimt ar vos keliolikos minučių darbo ir nedaug, nebrangių ingredientų. Tad juos bemat galima paruošti net jeigu tarpduryje pasirodė netikėtai užsukę svečiai“, – pažymi „Iki“ kulinarijos šefė.

Velykiniai kiaušinių lizdeliai vos iš 3 ingredientų

Porcijos: 12 lizdelių

Gaminimo laikas: 20 min.

Reikės: 200 g pieniško šokolado, 75 g kukurūzų dribsnių, 36 mini šokoladinių kiaušinių.

Gaminame:

1. Šokoladą sulaužykite ir ištirpinkite mikrobangų krosnelėje arba inde virš verdančio vandens.
2. Į dubenį supilkite kukurūzų dribsnius ir apliekite ištirpusiu šokoladu. Atidžiai išmaišykite, kad visi kukurūzų dribsniai būtų visiškai padengti šokoladu.
3. Į keksiukų formelę įdėkite indelius. Į kiekvieną jų dėkite po 1 kupiną šaukštą šokolado ir kukurūzų dribsnių mišinio ir paskleiskite, kad gautųsi lizdo forma su įdubimu viduryje.
4. Galiausiai į kiekvieno lizdo vidurį įdėkite po 3 mini kiaušinius ir 1 valandą palaikykite šaldytuve, kad šokoladas sustingtų.

Braškės-margučiai

Porcijos: 15 braškių

Gaminimo laikas: 15 min.

Reikės: 15-16 šviežių braškių, 450 g baltojo šokolado, gelinių maistinių dažų.

Gaminame:

1. Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Braškes nuplaukite ir gerai nusausinkite (labai svarbu, nes kitaip šokoladas neprilips).
2. Šokoladą sulaužykite ir ištirpinkite mikrobangų krosnelėje arba inde virš verdančio vandens.
3. Jeigu naudojate skirtingų spalvų maistinius dažus, padalinkite šokoladą į skirtingus dubenėlius ir į kiekvieną jų įpilkite dažų.
4. Braškes pamerkite į norimos spalvos šokoladą ir sudėkite ant išklotos kepimo skardos, kad sustingtų. Dėkite į šaldytuvą 1-2 valandoms ir patiekite.

Sūriu įdaryti kiaušiniai-morkos su lašiša

Porcijos: 12 kiaušinių

Gaminimo laikas: 20 min.

Reikės: 6 kietai virtų kiaušinių, 60 g rūkytos lašišos, 60 g šviežio tepamo sūrio, druskos, pipirų, 1/4 citrinos, garstyčių (nebūtinai); papuošimui: rūkytos arba sūdytos lašišos, petražolių.

Gaminame:

1. Nulupkite kiaušinius ir kiekvieną perpjaukite pusiau. Atsargiai išimkite trynius ir sudėkite juos į trintuvą. Sudėkite rūkytą lašišą, tepamą sūrį, druską ir pipirus, šiek tiek šviežiai spaustų citrinos sulčių, garstyčias (jei naudojate) ir sutrinkite iki vientisos masės. Paragaukite ir, jei reikia, įberkite daugiau prieskonių.
2. Kiekvieną kiaušinio pusę užpildykite lašišos ir tepamo sūrio mase.
3. Papuošimui skirtą lašišą supjaustykite mažais pailgais trikampiais – „morkytėmis“. Išdėliokite juos ant įdarytų kiaušinių ir pridėkite po petražolės lapelį.

Šviežiu tepamu sūriu įdarytos „morkos“ iš tešlos

Porcijos: 8

Gaminimo laikas: 40 min.

Reikės: 8 (30×10 cm) folijos lakštų, 225 g mielinės tešlos, 225 g šviežio tepamo sūrio, 1/4 puodelio smulkintų šviežių petražolių, 1/4 puodelio smulkintų šviežių laiškinių česnakų arba svogūnų laiškų, 1 šaukštelio tarkuotos citrinos žievelės, 1/4 šaukštelio druskos, 16 mažų šakelių šviežių petražolių.

Gaminame:

1. Orkaitę įkaitinkite iki 200 °C. Suvyniokite folijos lakštus į kūgio formeles. Išvyniokite tešlą ant stalviršio ir peiliu supjaustykite tešlą išilgai į 2-3 cm storio juosteles.
2. Aplink kiekvieną folijos kūgį apvyniokite po 1 juostelę tešlos, kad gautumėte morkos formą. Dėkite ant kepimo popieriumi išklotos skardos, palikdami kelių centimetrų tarpus.
3. Kepkite 7-9 minutes arba kol taps auksinės spalvos. Prieš išimdami folijos formeles, perkelkite ant grotelių ir visiškai atvėsinkite.
4. Dubenyje iki vientisos masės suplakite tepamą sūrį, petražoles, laiškinius česnakus, citrinos žievelę ir druską. Mišiniu pripildykite iškeptas tešlos formeles. Ant viršaus įsmeikite po 2 petražolių šakeles.

Sveikos ir gražios salotos su vištiena, riešutais ir vynuogėmis

Porcijos: 5

Gaminimo laikas: 15 min.

Reikės: 500 g virtos arba keptos vištienos krūtinėlės, 200 g žaliųjų besėklių vynuogių, ½ puodelio neriebaus graikiško jogurto, 1 saliero stiebo, ¼ puodelio smulkintų graikinių riešutų, 1 šaukštelio garstyčių, ¼ šaukštelio druskos, ½ šaukštelio česnakų miltelių, ¼ šaukštelio juodųjų pipirų.

Gaminame:

1. Vištieną supjaustykite kubeliais ir sudėkite į didelį dubenį. Perpjaukite vynuoges per pusę ir susmulkinkite salierą. Sudėkite į dubenį su vištiena.
2. Įmaišykite neriebų graikišką jogurtą, graikinius riešutus, garstyčias, druską, juoduosius pipirus ir česnako miltelius. Viską kruopščiai sumaišykite.
3. Likusias vynuoges perpjaukite per pusę ir jomis apdėliokite visą mišrainės viršų.

Gintarė Kitovė
„Iki“ komunikacijos vadovė

 Per metus švenčiame ne vieną didelę šventę, bet Velykos ir Kalėdos yra išskirtinės. Jos ir labai asmeninės, suburiančios visą šeimą, ir tuo pat metu visuotinės. Ne visada šeimininkėms lengva paruošti ypatingus ir skirtingus meniu. Kuo Velykų stalas kitoks nei Kalėdų?

Pirmiausia, skiriasi pats šventės konceptas. Velykos žmonėms asocijuojasi su margučiais, jų daužymu. Velykos susijusios su Prisikėlimu tiek religine prasme, tiek pažvelgus į gamtą, kuri kaip tik šiuo metu bunda, atgyja, pradeda naują ciklą. Prisikėlimo idėją joje matome, kaip pasikeitimo virsmą.

 Tai vienaip ar kitaip atsispindi ir ant šventinio stalo. Kūčioms ir Kalėdoms ruošiamės kruopščiai apgalvodami meniu, gaminame dvylika nemėsiškų patiekalų, o štai per Velykas atsiskleidžia kiekvienos šeimininkės originalumas, šeimoje perduodamos tradicijos.

 Skiriasi ir švenčių atmosfera, nuotaika. Kalėdos – tai Žvaigždė, gimimas, naujos gyvybės pradžia, todėl į šį didingą momentą einame apgaubti šventinio laukimo, jas pasitinkame džiugiai, su dovanomis. Velykos labiau kviečia susimąstyti, reflektuoti, pergalvoti savo vertybes – gal todėl ir patiekalai ant stalo šiek tiek kuklesni, nėra pompastikos, bet daugiau simbolikos. Juk ir kiaušinis – pagrindinis Velykų simbolis – nėra prabangus. Užtat jo simbolika labai stipri: perpjovę jį matome bundančią geltoną saulę, baltą pergalės spalvą, o iš lukšto sprendžiamą apie tvirtumą. Savo istorijas pasakoja ir marginimo raštai.

 Iš Senojo Testamento ateina dar vienas Velykų simbolis – avinėlis. Todėl ant tradicinio šventinio stalo neatsitiktinai atsirado ir sviestinis avinėlis. Pastaruoju metu yra atsiradusių naujoviškų jo gamybos receptų, kartais juos net kepa, bet jeigu pažvelgtume į paveldą, pamatytume, kad avinėlį šeimininkės gamindavo iš tik sviesto. Net ir toks paprastas gaminys nekliudydavo joms atskleisti savo kūrybiškumo.

 Kitas svarbus skirtumas tarp švenčių – gamtos dovanos. Kai Velykos vėlyvesnės, jau būna prasikalę pirmieji prieskoninių žolelių daigeliai, kuriais mūsų močiutės mielai pagardindavo šventinius patiekalus. Tai ir petražolės, svogūnų laiškai, čiobreliai, ridikėliai, mėtos, stalui papuošti bruknių šakelės. Jos žinodavo, kada pamerkti beržo ar slyvos šakelių, kad šios spėtų išsprogdinti lapelius, išskleisti žiedus.

 Visa tai ir atskleisdavo kiekvienos šeimos šventinio stalo išskirtinumą. Dabar visko galime be vargo nusipirkti net ir paskutinę minutę, todėl gerokai suvienodėjome, mažiau apgalvojame, ruošiamės ir kuriame.

 Dar viena labai graži šeimos tradicija, kuri jau ima pamažu nykti, – Velykų išvakarėse šeimos narių marginami kiaušiniai. Tai stiprindavo šeimos bendrystės jausmą, teikė galimybę visiems kartu pasidžiaugti. Dabar net ir jų galime nusipirkti parduotuvėje. Manau, modernėjimas ne visada yra teigiama tendencija, nes prarandame šventės dvasią, galimybę ruošiantis kartu pajusti šeimos artumą, per perimtas šeimos tradicijas išsaugoti ryšį su senoliais, giminės istorija.

 Žinome, kad tradiciškai ant Velykų stalo šeimininkės dėdavo margučius, sviestinį avinėlį, Velykų bobą. Ką dar?

 Greta jų dar būdavo „Netikras Zuikis“, kepto kumpio, kai kuriuose regionuose – šaltienos. Žinoma, būdavo ir salotų. Vienu laikotarpiu dominavo žaliosios salotos, vėliau išplito vadinamosios baltoji ir raudonoji mišrainės. Šiandien grįžtame prie sveikesnio maisto, išimame majonezą ir dažniau gaminame žaliąsias salotas, papildydami jas egzotinėmis daržovėmis ir vaisiais: avokadu, mangu, apelsinu.

Viena vertus, priklausomai to, kokie produktai atkeliauja į parduotuvių lentynas, transformuojasi šventinių patiekalų receptai. Kita vertus, tampa madinga grįžti prie namuose užaugintų žalėsių. Šie metai tam itin palankūs, nes Velykos gana vėlai, todėl jau yra prasikalusių salotų, petražolių, ridikėlių, tad turime progą atšviežinti šeimos stalą.

 Nemažiau svarbu, kad ant šventinio stalo būtų ir gėrimų. Kokių rekomenduotumėte Velykoms?

 Mano močiutė visada gamindavo girą – nepamenu Velykų be šio gėrimo! Iš vakaro seneliai paskrudindavo juodos duonos ir per laiką surinktų bei sudžiovintų atlikusių kriaukšlių, užpildavo verdančiu vandeniu, įdėdavo mielių, razinų, įberdavo cukraus ir palikdavo nakčiai rūgti. Ryte jau galėdavome ragauti girą. Vaikams ryte duodavo paragauti gurkšnelį, o po pietų šia gira mėgaudavosi jau tik suaugusieji. Mūsų šeima per Velykas labai mėgo šį gėrimą.

 Svarbu pastebėti, kad anksčiau šeimininkės gamindavo duonos girą, o štai dabar dažna, pasiskaičiusi ir pasimokiusi iš virtuvės šefų, jau gamina ir vyšnių, ir aviečių, ir miško uogų girą. Gamybos principas tas pats, naudojamos mielės, leidžiančios gėrimui išrūgti.

 Daug kalbame apie maisto švaistymą, ypač prieš šventes. Vienas būdas jo neišmesti labai paprastas – pagaminti mažesnį kiekį, tad ir likučių bus mažiau. Bet jei vis tik po šventės kažko liko, ką rekomenduotumėte su juo daryti?

 Iš tiesų lietuviams įprasta laikytis pozicijos, kad geriau pagaminti daugiau nei pergyventi, kad trūksta. Be to, nelengva apskaičiuoti taip, kad viskas būtų suvalgyta. O Velykos pasižymi tuo, kad ant stalo gausu margučių, tad kiaušinių visada lieka.

 Po šventės rekomenduoju pasigaminti įdarytų kiaušinių. Įdarui tiks ir kiti nesuvalgyti patiekalai, pavyzdžiui, kumpis, „Netikras zuikis“, žuvis, džiovinti grybai, svogūnas, paprika.

 Jeigu nesinori įdarytų kiaušinių, verta pasigaminti pikantiškų salotų – į sutarkuotą kiaušinį įdėjus česnako, smulkinto sūrio, žuvies, tai pagardinus majonezu, gausime puikią užtepėlę.

 Nesuvalgytas salotas perdaryti jau tikriausiai nepavyks, tad geriau šventei jų pasigaminti mažiau. Svarbiausia į supjaustytas daržoves neskubėti įberti druskos ir įpilti aliejaus, nes šie produktai skatina išsiskirti sultis. Patogiau dalį supjaustyti ingredientų stalui paruošti su užpilais, o likusią dalį be jų įdėti į šaldytuvą.

 „Netikras zuikis“ – viena iš velykinio stalo žvaigždžių. Kuo jis ypatingas?

 Dažnoje šeimoje per Velykas neapsieita be kepto „Netikro zuikio“. Tai – ir šventės simbolika, ir mėsiškas patiekalas. Paprastai kiekviena šeimininkė pagal savo namų tradiciją šiam patiekalui ruošia maltą mėsą. Dažniausiai naudojama kiauliena, sumanesnės šeimininkės, daugiau dėmesio skiriančios sveikatai, stengdavosi, kad mėsa būtų liesesnė, todėl gamindavo iš maltos vištienos. Kai dabar yra didelė mėsos pasirinkimo įvairovė, galime maišyti kiaulieną su jautiena. Nepakeičiamas tradicinio „Netikro zuikio“ ingredientas yra kubeliais pjaustyti nesūdyti, nerūkyti lašinukai be odos.

 Šiam patiekalui itin svarbu, kad mėsa būtų minkšta, puri, todėl faršą rekomenduoju gerai išmušti ir išminkyti.

 Kilogramui mėsos reikės apie 200 g lašinių, kelių mirkytų riekelių batono arba arba pyrago (nuimtą plutelė vėliau galima sudžiovinti, sumalti ir naudoti kaip džiūvėsius kitiems patiekalams). Smulkiais kubeliais supjaustytą svogūną reikės pakepinti su tarkuotomis morkomis ir įdėti į mėsą. Tuomet svarbu masę gerai išmušti ir jau po to galima formuoti zuikį. Kai kurios šeimininkės nerekomenduoja naudoti morkų, nes jos pagreitina rūgimo procesą. Bet, mano nuomone, koks gi zuikis be morkos?!

 Sumanios šeimininkės kai kuriuose regionuose į šį patiekalą pagardindavo net obuoliais. Vadinamąja burokine tarka juos sutarkuodavo ir dėdavo į mėsą. Vietoje obuolių galima naudoti džiovintų vaisių (slyvų, abrikosų ir pan.). Išradingai ir savaip derindama ingredientus šeimininkė atskleidžia savo kūrybiškumą, sumanumą, gali sukurti unikalų recepto variantą.

 Formuojant zuikį, vietoje ausyčių paprastai būdavo įsmeigiami lauro lapeliai, vietoje akyčių – kvapnieji arba juodieji pipirai, itin tinka gvazdikėliai. Kūrybingos šeimininkės nepasivargindavo iš paruoštos mėsos suformuoti visą zuikių šeimyną su mažais zuikučiais. Šeimos stalui tai itin tinka.

 Rekomenduoju kepti 160–180 °C temperatūroje apie 45 min. Prieš išimant iš orkaitės svarbu mediniu iešmeliu patikrinti, ar iškepė.

 Tradicinis sviestinis avinėlis yra simbolinis Velykų palydovas.  Ar galima jį interpretuoti šiuolaikiškai, bet išsaugant tradiciją?

 Šis gaminys labai paprastas. Tereikia į atšildytą sviestą įmaišyti druskos ir, kai sviestas tampa minkštas, suformuoti avinėlį. Išradingos šeimininkės ir anksčiau sviestą „padažydavo“. Sukapojus petražoles su druska, išsiskiria žalių sulčių, todėl petražoles gerai išsukus su sviestu, šis nusidažo žaliai.

 Norėdamos gražios geltonos spalvos avinėlio, mūsų močiutės naudodavo naminių kiaušinių trynį, kuris paprastai būdavo labai geltonas. Tereikia atskirti kietai virto kiaušinio trynį, jį sutrinti ir įmaišyti į sviestą.

 Sviestiniam avinėliui reikės pakelio sviesto. Jį atšildykite, ištrinkite druska, jeigu norisi, galima paspalvinti petražolėmis, tryniu, o burokėlių sultys suteiks gražios raudonos spalvos. Tada jau galite formuoti. Panaudojus po ranka esančius stalo įrankius, galima pašiaušti vilną.

 Koks gi Velykų stalas be margučių?! Kiaušiniai gali būti ne tik virti ir marginti, bet ir pateikti kaip skanus patiekalas. Kokių įdomių receptų su kiaušiniais ar margučiais rekomenduotumėte išbandyti šiemet?

 Iš tiesų per šią šventę ant kiekvieno stalo karaliauja margučiai. Tačiau ne mažiau svarbu verdant kiaušinius atsižvelgti, kokio kietumo mėgsta šeimos nariai. Įdėjus kiaušinius į pasūdytą šaltą arba verdantį vandenį, nuo užvirimo skystam kiaušiniui išvirti pakaks apie 3 min., vidutinio kietumo – 5–7 min., ketam kiaušiniui reikia 10–12 min. Jeigu perpjovę kiaušinį aplink trynį pamatysime tamsią mėlyną juostelę, reiškia, jį pervirėme. Tad būkime atidūs!

 Ruošiant įdarytus kiaušinius, juos galima perpjauti išilgai, skersai arba nupjauti tik viršūnėlę. Kad būtų dailesni, pjovimo liniją išpjaustykite trikampėliais. Trynį sutrinkite šakute arba trintuvu, įdėkite kepinto svogūno, džiovintų grybų arba smulkintos silkės, žuvies, kumpio ar kito mėgstamo ingrediento, žalėsių ir įmaišykite majonezo.

 Jeigu į įdarą dėsite tik svogūno ir žalėsių, kiaušinio viršų papuoškite smulkiomis juostelėmis supjaustytu kumpiu. Tik reikia pagalvoti apie tai, kad, pavyzdžiui, vytintas kumpis gražiai išsilaikys ilgesnį laiką patiektas ant stalo, bet karštai rūkytas gali apdžiūti. Taip gali nutikti ir paniruotai žuviai, tad verta pasvarstyti, gal tokią geriau įmaišyti į užtepėlę. Papuošti labiau tiktų ikrai ar krevetės, taip pat juostelėmis supjaustyta arba į gėlytę susukta silkė.

 Labai įdomus patiekalas yra Benedikto kiaušiniai. Jie mėgstami ir šiuolaikinėje mūsų virtuvėje, prie jų tinka olandiškas padažas, tačiau Velykų stalui šio patiekalo nerekomenduoju. Šitaip pagaminti kiaušiniai jau yra be lukšto, tad nebegalime varžytis, kieno stipriausias, gražiausias – būtent tai velykinio stalo simbolikai labai svarbu. Benedikto kiaušinius siūlyčiau palikti šeimos pusryčiams arba kitoms dienoms.

 Velykų stalas sunkiai įsivaizduojamas ir be salotų – nuo klasikinės baltosios mišrainės iki šviežių pavasarinių derinių. Kokias rekomenduotumėte norintiems lengvesnių, pavasariškesnių skonių?

 Įprastus šviežių salotų derinius visada galima paįvairinti ir atgaivinti egzotiškesniais ingredientais. Bet pirmiausia noriu patarti ruošiant salotas ne pjaustyti, bet plėšyti. Turėdamos sąlyti su metalu, jos praranda dalį sveikųjų medžiagų.

 Šventinio stalo salotoms plonai papjaustykite ridikėlių, agurkų, per pusę ar į keturias dalis perpjautų mažųjų vyšninių arba slyvinių pomidorų, pagardinkite krapais. Gaivumo ir egzotikos patiekalui suteiks kubeliais pjaustytas apelsinas. Jis išskirs saldžiarūgščių sulčių, tad beliks salotas užpilti šlakeliu alyvuogių aliejaus.

 Smaližiams rekomenduoju saldesnį užpilą. Sumaišykite po šaukštą aliejaus ir medaus, įspauskite citrinos sulčių, viską gerai išmaišykite, pagal skonį įberkite prieskonių. Mėgstantieji aštriau gali įberti žiupsnelį aitriųjų paprikų, o norint švelnesnio skonio, greičiausiai pakaks druskos ir pipirų. Užpilą ant salotų pilkite tik prieš pat patiekdami patiekalą.

Kauno technologijų mokymo centras

Asmeninės Giedros Sadauskienės nuotr.

Pranešimą paskelbė: Rūta Vaitkevičiūtė, Kauno technologijų mokymo centras

„Daržininkystės, sodininkystės džiaugsmą atranda vis daugiau žmonių. Pernai buvo tikras sėklų pirkimo vajus, jų nupirkta penktadaliu, o svogūnėlių – net 4 kartus daugiau. Panašu, kad lietuviai ir šiemet nusiteikę aktyviam sodinimo sezonui. Paprastai sėklų pirkimo pikas būna balandį, bet matome, kad pirkėjai planuojasi savo išlaidas – pastebėję akcijas, jomis apsirūpina ir anksčiau, jau pradeda namuose jas sėti ir planuoti būsimą derlių. Tikriausiai jau ne vienuose namuose augalais nukrautos ir palangės – kovą daugelis sodina svogūnų sodinukus, kad šviežiais, sultingais laiškais galėtų mėgautis kuo greičiau“, – sako G. Kitovė.

„Iki“ šviežių gėlių ir augalų kategorijos vadybininkė Vesta Paukštelo pasakoja, kad prieš darbus darže, verta skirti vakarą ir kruopščiai suplanuoti, ką, kur ir šalia ko sodinti. Tinkamai parinkus kaimynus, reikės įdėti mažiau pastangų, kad ant stalo turėtumėte šviežių, savo užaugintų daržovių ir žalumynų.

„Šalia viena kitos augančios daržovės sąveikauja tarpusavyje – ir teigiamai, ir neigiamai. Tinkama kaimynystė padės daržovėms geriau augti, efektyviau apsisaugoti nuo kenkėjų ir ligų. Ir priešingai: prasti kaimynai gali lemti mažesnį derlių ir daugiau darbo prižiūrint savą daržą“, – sako V. Paukštelo.

Profesionalus augalų derinimas – tai ilgametė praktika ir stebėjimas, žinios ir planavimo įgūdžiai. Nes gerą kaimynystę reikia derinti su, pavyzdžiui, sėjomaina. Nemaža dalis daržovių ne tik neturėtų kasmet augti toje pačioje vietoje, bet ir negali būti sėjamos po giminingų augalų.

„Visa tai atrodo gana sudėtinga, tačiau pradžiai nereikia daug, kad daržoves pasėtumėte taip, jog pagerėtų jų būklė, derlius būtų didesnis, ligų ir kenkėjų antpuoliai – mažesni. Atsiminkite ir taisyklę – geriau vieną šalia kitos sodinti daržoves su skirtinga šaknų sistema. Jos reikalingų medžiagų semsis iš skirtingų dirvos sluoksnių, todėl nekonkuruos tarpusavyje“, – pažymi „Iki“ augalų žinovė.

Kokias daržoves sėti vieną šalia kitos?

Morkas su svogūnais – tai ypač sėkmingos daržovių kaimynystės pavyzdys. Intensyvus svogūnų kvapas nuo morkų atbaido populiarų kenkėją – morkų lapgraužį. Savo ruožtu morkų buvimas reiškia, kad laiškams kenksmingos muselės vengs svogūnų.

Ridikėlius su morkomis, petražolėmis. „Ridikėliai sudygsta labai greitai, per savaitę nuo sėklų pasėjimo. Todėl juos verta sėti vienoje eilutėje su lėtai dygstančiomis daržovėmis, pavyzdžiui, morkomis, petražolėmis, pastarnokais ar porais. Tai leis optimaliai išnaudoti lysvės plotą – ridikėliais jau džiaugsitės ir juos nuimsite anksčiau, nei išaugs kitos daržovės. Be to, greitai sudygus ridikėliams, bus lengviau pašalinti piktžoles iš tarpueilių“, – pasakoja V. Paukštelo.

Česnakus su daugeliu kitų augalų. Pasak „Iki“ augalų žinovės, česnakai yra pagrindiniai daržininko draugai ir labai geri daugelio sodo augalų kaimynai. Daugeliui kenkėjų nepatinka intensyvus česnakų kvapas, tarp jų ir itin kenksmingiems amarams.

„Taip pat verta pasinaudoti baktericidinėmis ir fungicidinėmis šios daržovės savybėmis: šalia braškių pasodinti česnakai apsaugos jas nuo pilkojo pelėsio, o pasodinti šalia serbentų, jie atbaidys jų kenkėją – serbentinę erkutę. Česnakus taip pat verta sodinti šalia pomidorų ir po vaismedžiais. Česnakai puikiai atbaido medžių kamienus graužiančias stirnas, o pasodinti po persikais padeda apsaugoti juos nuo lapų susisukimo. Dekoratyviniame sode česnakus sodinkite šalia tulpių ir lelijų, nuo kurių jie atbaidys gyvūnus, taip pat šalia rožių krūmų“, – pavyzdžiais dalijasi V. Paukštelo.

Pomidorus su bazilikais. Abu šie augalai skanūs ne tik lėkštėje, bet ir sode jie sudaro puikiai derančią porą. Bazilikas tinka pomidorams, nes nuo jų atbaido voratinklines erkes, amarus ir šiltnamio baltasparnius. Jis privilioja bites, kurios padeda apdulkinti pomidorų žiedus. Bazilikus taip pat verta sodinti šalia agurkų, kuriuos apsaugo nuo miltligės, pataria „Iki“ augalų ekspertė.

Pupeles ir brokolius su mėtomis. Šiame derinyje mėtos yra ne tik skanus prieskoninis augalas, bet ir augalas, veiksmingai atbaidantis skruzdes, kai kuriuos skraidančius vabzdžius ir kitus kenkėjus.

Krapus su kopūstinėmis daržovėmis. „Augindami šias daržoves tarpusavyje, sumažinsite kopūstinių baltasparnių invazijos riziką kopūstų lysvėse. Šis kenkėjas netoleruoja krapų aromato“, – atkreipia dėmesį V. Paukštelo.

Kurių rūšių augalų nereikėtų auginti šalia vienas kito?

Planuojant daržovių auginimą, nereikėtų pamiršti, kad kai kurios rūšys turi neigiamą poveikį viena kitai. Taip yra daugiausia dėl to, kad jie išskiria į dirvožemį cheminius junginius, kurie slopina kitų augalų vystymąsi ir augimą. Toks pavyzdys – pupelės nedera su česnakais, svogūnais, kopūstais ar burokėliais, nes pupelės slopina šių daržovių augimą.

„Be to, jei konkrečios rūšys yra tarpiniai ligų ir kenkėjų šeimininkai, dėl to jie gali apnikti ir kaimynus. Dėl to nerekomenduojama šalia sodinti tos pačios botaninės šeimos augalų, pavyzdžiui, pomidorų ir paprikų. Daugelis kenkėjų, kurie veisiasi ant pomidorų, per trumpą laiką apsigyvena ir ant paprikų“, – sako V. Paukštelo.

Reikėtų vengti ir kopūstų bei ridikėlių derinio su pomidorais, nes kopūstai ir ridikėliai sulėtina pomidorų žydėjimą ir vaisių nokimą. Pomidorai taip pat nedera šalia bulvių, žirnių, baklažanų.

„Nerekomenduotinų derinių yra įvairių, bet logika paprasta. Tos pačios grupės ar šeimos daržovių nereikėtų sodinti šalia viena kitos. Puikus to pavyzdys – bulvinių šeimos daržovės: bulvės, paprikos ir pomidorai, kuriuos auginti šalia nėra gera mintis. Greta neturėtų būti sodinami ir augalai, kurių vandens bei maistinių medžiagų iš dirvožemio poreikiai yra panašūs. Tokios daržovės konkuruos tarpusavyje ir taip švaistys energiją užuot skyrus ją derliui“, – aiškina V. Paukštelo.

Gera kaimynystė – dar ne viskas

„Iki“ augalų ekspertė primena, kad sodinant daržoves svarbu, kad šalia augantys darytų vienas kitam teigiamą poveikį, bet ne tik tai. Jei norite tikrai gerų rezultatų, sėklas reikia įsigyti iš patikimų tiekėjų, parinkti tinkamą dirvožemį ir nepamiršti tręšimo.

„Tinkamai patręšti dirvą galima augalų liekanų pagrindu pagaminto komposto, kurį galima pasigaminti patiems iš savo atliekų. Jei tokio neturite ir neketinate gaminti, parduotuvėse rasite trąšų daržovėms auginti, kurios padės pasiekti geresnį derlių. Auginant daržoves taip pat svarbu reguliariai ravėti piktžoles, nes laukiniai augalai dažnai tampa tarpiniais šeimininkais kenkėjams ir augalams, kurie kenkia kitiems daržo augalams“, – primena V. Paukštelo.

Gintarė Kitovė
„Iki“ komunikacijos vadovė