1991 metų sausį vienybės ir laisvės siekio vedini Lietuvos piliečiai pasiekė istorinę pergalę. Tauta atsilaikė prieš sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų agresiją bei bandymą karine jėga įvykdyti perversmą ir apgynė atkurtos valstybės nepriklausomybę. Sausio 13-ąją įvyko masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamentą ir kitus svarbius objektus. Tuose įvykiuose, kartu su visos Lietuvos žmonėmis, Laisvę gynė ir Šiaulių rajono žmonės.
Dabar, po trisdešimt metų, vieną snieguotą sausio dieną, apie to laikmečio svarbiausius Lietuvos istorinius įvykius, Kuršėnų centre sutikti tų įvykių liudininkai pasidalijo mintimis ir prisiminimais.
Kuršėniškė Antanina Zorienė ir jos vyras Albinas 1991 m. sausio 13 dieną, kartu su kitais dviejų autobusų keleiviais, vyko į Vilnių budėti.
„Mes su vyru pasitarėme ir sakom, kad turime važiuoti kažką Lietuvai gero padaryti… ir išvažiavom, – prisimena Antanina. – Atvykus į Vilnių prie televizijos bokšto daugybė žmonių buvo linksmi, mojavo tautinėmis vėliavomis, dainavo, giedojo, žmonės vieni kitus vaišino, dalijosi arbata ar sumuštiniais. Viena dailininkė iš Pavenčių turėjo tranzistorių, klausėmės naujausių žinių… O paskui atvažiavo tankai, išvertė tvoras ir atsistojo prieš mus, bet ten ne kareiviai buvo, o „balzamuoti“ vyrai, tokie išsipūtę, kaip netikri. Jie į minią pradėjo mesti sprogmenis, minią stumdyti, daužyti. Aš buvau su palto kapišonu, tai mano draugė spėjo mane patraukti į šoną, jei vienas sprogmuo būtų įkritęs į kapišoną ir būtų galvą sužeidę ir plaukai užsidegę. Mus su vyru Albinu, kadangi stovėjome pirmoje eilėje, pradėjo stumti, spausti ir aš jam pasakiau – mes žūsim, bet žmonės skandavo „Lietuva, Lietuva!“ Paskui mumis nustūmė nuo šlaito, o vienas sprogmuo pradegino Albino paltą ir jis užsidegė – laimei, jis spėjo ugnį užgesinti, bet išdegė dalis kojos“, – apie kruvinus įvykius pasakojo Antanina.
Ji prisiminė, kad su ašaromis tą naktį matė žuvusius ir sužeistus Laisvės gynėjus prie televizijos bokšto. Kartu prie bokšto buvo ir Antaninos tėvelis, kuris sovietiniais metais buvo Lietuvos patriotas, paslapčia su visokiais trukdžiais klausydavosi Amerikos balso radijo stoties. Albinas ilgai jo ieškojo minioje, o Antanina pradėjo verkti, kad tėvelis žuvo, nes buvo baisus triukšmas, dužo stiklai… tačiau tėvelis atsirado…
Kuršėniškis informatikos mokytojas Arvydas Verseckas taip pat pasidalino savo prisiminimais. Tuo metu į Vilnių iš Kuršėnų autobusai važiavo kiekvieną dieną. Tai buvo Kuršėnų autobusų parko autobusai, o taip pat atskirų įmonių ir ūkių maži autobusiukai. Jis prisiminė, jog tą naktį prie bokšto tankas susprogdino Raudėnų autobusiuką, o kuršėniškių autobusui buvo išdaužyti langai…
„Ryte telefonu paskambinau į namus, žmona nemiegojo, vis meldėsi, nes žinojo, kad mes ten esame. Ji sako, kad per televizorių kalba iš Kauno, o mes galvojome, kad Aukščiausia Taryba užimta, tai tada kažkokia vilties kibirkštėlė įsižiebė, reiškia, dar ne viskas prarasta…“ – prisiminimais dalinosi Arvydas Verseckas.
Šiaulių rajono garbės pilietei Eugenijai Dragūnienei tą sausio 13-ąją gerai įstrigo žmonių akys, tokio gerumo, tokio nuoširdumo ji nežino, ar kada gali būti gyvenime – visi buvo kaip broliai ir seserys, visi giminės.
„Širdyje buvo toks džiaugsmas, kad norėjome viską atiduoti, kad tik Lietuva būtų laisva, tai buvo mūsų vilčių išsipildymas. Kai mes Sibiro lageryje kada melsdavomės, vis tikėjome, gal kada Lietuva vėl bus laisva…,“ – su jauduliu kalbėjo kuršėniškė Eugenija Dragūnienė.
Sutikta Kuršėnų Sausio 13-osios brolijos pirmininkė Ada Grakauskienė pažymėjo, kad po trisdešimt metų turėtume prisiminti ne tik sausio 13-osios įvykius, bet visus sausio įvykius.
„Tai buvo mūsų budėjimas, mūsų saugojimas, ir būtent tas budėjimas ir buvo mūsų pirmoji pergalė, nes visi norėjo, troško, vienybėje laukė tos savo ir Lietuvos laisvės!,“ – kalbėjo Ada Grakauskienė ir pridūrė, jog tik vienybėje, tik susiklausyme, tik dėka visų maldų, dėka dainuojančios revoliucijos šiandien yra laisva Lietuva.
Kultūros skyriaus specialistas Zigmas Ripinskis
Autoriaus nuotraukos
