Taigi dvi mergaitės jupelėtos ir aš kažką kieme rūpužiuodami žaidėme, jau buvo pavakarys, žiūrime nuo miško lodydami kaimo šunis keliu atmauna trys ginkluoti vyrai, o gal jų buvo ketvertas – gerai nebeprisimenu, tik gerai prisimenu, kad pamatę tuos vyrus namo šeimininkai kažkur mirksniu išgaravo, spėjęs savo mergaitėms sušukti: mergaitės slėpkitės! Mergaitės nulėkė už svirno, ir kaip kokios kurapkos į tokius tankius kakarykus ten sutūpė. Aš buvau už jas gerkai mažesnis, todėl lėkdamas per kiemą susipyniau savo jupejėse, o dar kažkoks žagaras po kojomis pasimaišė, todėl kritau kniūpsčias, į kiemo akmenį stiprokai nosį susidauždamas. Guliu, žliumblių visa gerkle. Tie vyrai tik cap mane už basos kojos: „Ahą, pasipuolei, tai dabar sakyk, kur tėvas šnapšę slepia?“ Tais laikais žmonės ne gimtadienius, o vardadienius švęsdavo, aš žinojau, kad tas pirmininkas vakar kažkokį – gal savo, o gal žmonos – vardadienį šventė, dar žinojau, kad tą pirmininką žmonės Levuku šaukia, o štai jo žmonos vardo tai nežinojau, bet buvo tai tokiu vasaros laiku, kai vyšnios jau sirpo – kaži koks vardadienis tokiu metu galėjo būt švenčiamas? Dar žinojau, kad iš gretimo Kuodžių kaimo du muzikantai buvo atėję: vienas armonika grojo, o kitas būgneli mušė ir vis dainavo visokias blevyzgas. Per naktį jie kieme trankėsi su savo tomis muzikomis, vieni šoko, kiti alų gėrė, paskui visas tvoras apmyžę paryčiais kas sau išsijovijo.

 Muzikantai savo muzikas klėtyje buvo palikę, todėl iš pamiškės atėję tie ginkluoti vyrai tas muzikas nesunkiai užtiko, alaus bačkelėje dar buvo likę, nekviesti ateiviai ir keptų karosų visą lėkštę užtiko. Neblogos užkandos yr, o štai šnapšės tai ir nėr, todėl anie mane pasigavę už kojos net į šulinį žemyn galva kišo, vis reikalaudami pasakyti, kur tėvas šnapšę laiko? Jie gi nežino, kad aš tėvo visai net neturiu, bet iš tos baimės aš to net pasakyti negaliu vis klykdamas nesavo balsu. Šiaip per ašaras mačiau, kad tas pirmininkas basas už tvoros vyšnyne tarp dilgėlių stovi, ir vis ženklais man rodo: tylėk – laikyk liežuvį už dantų. Ir aš tylėjau. Ne, netylėjau; nes aš visa gerkle klykiau ant viso kaimo. Neįstengdamas žodžio ištarti, už ką „po visam“ namų šeimininkas mane net per galvą paglostė sakydamas: „Esi tikras vyrs!“

Rimantas Petrikas

Pamažu vėjuje linguoja dar neatsibudę kaimo sodybų medžiai – klevai, uosiai – jau senokai nužydėjusi ieva prie užakusios Brazdauskio kūdros, kurios pakraščiuose tingiai vėjuje siūbuoja ajerai. Mėlyni laumžirgiai kantriai saulėje šildosi ant ilgų jų stiebų, juodalksnių pavėsyje. Ant dar vis žydinčios vandens lelijos plataus lapo, tingiai tupi žaliūkė varlė. Ties gimtųjų namų kiemu šermukšnių kekės jau raudonuoja. Jis, neskubėdamas nusiskynęs rudeniškai gelstelėjusio šermukšnio lapą, pasuko namų link. Tai buvo, ką tik iš laukų grįžęs Pranas Kęsminavičius – garbingiausias Brizgių kaimo žmogus. Dabar sėdintis prie savo darbo medinio stalo ir pirštais nervingai voliojantis tą nuo pakelės šermukšnio nusiskintą rudeniškai gelstelėjusį lapą. Pranas bevelytų save Pranciškumi vadinti, bet visas kaimas jį tiesiog Papuniu vadina, mat jis yra vyras nagingas, mokantis šiek tiek angliškai bei porą žodžių rusiškai, galintis bet kokį rūbą pasiūti, baldą sumeistrauti. Antai, užkėlęs ant daržinikės laiko iš ąžuolinių lentų sau susikaltą karstą. Todėl Papuniui dabar ir neramu, todėl jis nervingai ir barbena į stalą, kad metai bėga skuba, kad ant aukšto užkeltas karstas jau pradeda dūlėti. O juk karstas ne bet koks – iš onžovlinių lentų! Kadangi Pranas, nors ir kilęs iš žemaitiškai varganos šeimos, bet užaugo nešpėtnas vyras, tai žmoną paėmė irgi nešpėtną – kažkokią ganėtinai turtingą ūkininkaitę. Ši, savo Praną į amerikas uždarbiauti išleidusi, namuose buvo pasilikusi su būreliu mažų vaikų, tarp kurių – dvi mažametės dukros. Kai tos dukros tapo gražiomis bei karštomis panelėmis, žmona vyrui parašė: „Papunėli, grįžk namo, tavo mergų nebenuvaldau“… Nuo to laiko Praną visi niekaip kitaip, kaip tik Papunėliu ėmė vadinti. Dažnai pas jį žmonės iš tolimiausių pasviečių atvažiuodavo – veždavosi visokių testamentų surašyti, Pranas tada save tik Pranciškumi vadinantis, išvažiuodavo išdidžiai vežėčiose atsilošęs, o grįždavo – gerokai „ant smagumo“ paėmęs. Tada smuikeliu gieždavo vienintelę mokėtą melodiją, kurią „Saldžiuoju kazokėliu“ vadintą. Ilgokai anglių kasyklose dirbęs, Pranciškus namo parsivežė nemažai dolerių, todėl pavieškelėje prisipirko 15 ha dydžio gabalą žemės, pasistatė pastatus, net paukštyną buvo surentęs, žadėjo paukštininkyste verstis, bet užėję kolchozai viską atėmė. Priedo dar ir pats smarkiai apsirgo – kojelės pradėjo nebeklausyti: Papunėlis ilgam į lovelę atgulė. Kol Pranas buvo jaunas, vaikščiodavo išdidus, angliško milo kelnėmis apsimovęs, sutikęs žmogų, prieš pasisveikindamas, ilgai šluostydavosi rankas į tas angliško milo kelnes. Ir ne bet kokios tos jo kelnės buvo, o galifė, ir švarkas jo ne šiaip sau buvo, o su stačia apykakle – frencius. Šventadieniais po kaklu Pranciškus pasirišdavo šilkinę rudo grunto skarelę su žirneliais. Jau ir paralyžiuotas lovoje sėdėdamas, nuo sienos smuikelį nusikabinęs čirpindavo, vis žemaitiškai dainuodamas: „Liovb šovkt, liovb dainiovt, liovb pas mergas nuvažiovt…“. Gavęs nuo namiškių vakstyti (barti), senstantis Pranciškus savo seną smuikelį skubiai vėl ant sienos kabindavo sakydamas: „Gyvenimėli gyvenimėli, ir kada tu pablogėsi?..“

Visais laikais pas Pranciškų vakarais dažnai įvairaus plauko žmonių susirinkdavo. Atėjusieji politikuodavo, kortuodavo, kaimo naujienas aptarinėdami, kartais ant stalo ir „pipirinės“ butelaitis atsirasdavo. Tada namiškiai ir Papunio lovą arčiau stalo pritraukdavo. Šis susirinkusių žmonių atsiklausdavo: „Na, tai kaip, vyrai, šiandien gersime: kaip žmonės ar kaip gyvuliai?“ Visi beveik choru atsakydavo, kad, žinoma, gers kaip žmonės, juk kur tai matyta gerti kaip kokiems gyvuliams. Pranas atsakydavo: „Jūs, mieli prieteliai, gerkite kaip išmanote, o aš šiandien kaip koks gyvulys pasigersiu, vot!“. Ir tuoj pat paaiškindavo, kad žmonės juk geria, prigeria, nebetelpa gerti, bet vis vien geria – be jokio saiko, be jokios pabaigos, o arklys kaip geria? Nugi, tik tiek, kiek troškulį numalšinti, numalšinus troškulį arklio daugiau gerti net su botagu nepriverstum. Kaimo vaikams jis aiškindavo, kad kiekvienas žmogus gali kaip paukštis skraidyti. Pasiteiravus, o kodėl jis pats neskraido, Papunis nedvejodamas atsakydavo, kad jaunystėje, kol jėgų turėjęs, jis oi dar ir kaip skraidęs, beveik visą pasaulį apskridęs. Papunėli, o kaip žmonės atsiranda? „Oho-ho-hoo, čia gi vieni niekai, – sakydavo jis, – nueini į molduobę, iš kur Alsėdžių žydai molį puodams žiesti ima, iš ten pasiimi kuo didesnį molio luitą, nulipdęs berniuką ar mergaitę, su šiaudu per užpakalį jam dvasios įputi, štai tau ir yra žmogus!“, jei atsirasdavo klausytojų, Papunėlis sėdėdamas lovoje dar aiškindavo, kaip tą įpūstą dvasią būtina saugoti – prie stalo ar bažnyčioje,  jokiu būdu nepersti. Bet pats, Papuni, juk dažnokai orą garsiai pagadini. O-ho-hooo! į barzdą kikendamas sakydavo Papunis, čia gi visai kits reikals, čia juk ta dvasia, kurią galima išleisti, mat ji yra netikra, o tik babūnės išvirtų pupų su rūgštu pienu. Pasakoja, būdavo, papunis visa tai, o pats – toks laimingas laimingas. Iš tos laimės net akys šelmiškai blizga, ar net ašaros iš juoko ištrykšta.

Kaimo vaikus jis dažnai mokindavo, kaip galima po apačia pasidėjus kalkinio popieriaus, iš laikraščio kokį nors piešinį perspausdinti. Tuometiniuose laikraščiuose dažnai būdavo spausdinamas tautų papunio, draugo Stalino bareljefinis portretas. Kaimo Papuniui labai neblogai išeidavo to kito papunio portretą nukopijuoti, tik pastarojo ūsai kartais kreivoki gaudavosi. Tada mūsiškis Papunis tautos papunio atvaizdą imdavosi kopijuoti antrą kartą. Vieną dieną, taip kopijuojant gal kokį ketvirtą ar penktą kartą, tautos papuniui laikraštyje akys prasidūrė. Visais laikais buvo skundikų apsčiai, todėl vieną gražią pavakarę į kiemą kad įlėkė malkomis kūrenama „polutarka“, pilna uniformuotų bei ginkluotų vyrų. „Tu ką, draugas Kęsminavičiau, kodėl draugui Stalinui akis badai!?“- šie rėkė, o ant stalo, kaip tyčia, priešais visų akis to laikmečio laikraščių va, toks šūksnis, ant to šūksnio pačio viršaus kaip tik tas laikraštis su visų tautų papunio išbadytomis akimis. Mūsų kaimo Papunį nuo bėdos tada išgelbėjo babūnės atnešti rūkyti lašiniai, papjaustytas cibulis ir butelis naminukės.

O štai apie tą patį Papunį gabaliuks iš šeimos archyvų žemaitiškai kažkieno neklusnia ranka kas parašyta: 1866-08-15. Alsėdžiai. Santuoka Petro Kęsminavičiaus 35 metų iš Alsėdžių miestelio su Rozalija Kniustytė 25 metų iš Platakių kaimo, jų tėvai Antanas ir Virkutytė Kęsminavičiai bei Juozapas Kniustys ir Barbora Širvytė. Rozalija ir Petras turėjo 11 vaikų. Tarp jų Pranciškus Kęsminavičius, kuris Brizgiuose draugiškai buvo vadinamas tiesiog PAPŪNIU, ir pats savo trijose santuokose turėjo 14 vaikų.

Iš viso turėčiau pasiaiškint, ką jis turėjo iki Brizgių. Juk pirmą atsiskaitymą iš motinos Rozalijos jis gavo po tėvo Petro Kęsminavičiaus mirties iš paveldėjimo apie 1894 m, antrą berods 1905 metais, kai motina Rozalija Alsėdžių bendruomenės teisme pilnai susigrąžino nuosavybę Platakiuose. Reiškia pinigų Papunis turėjo ir iš palikimo, ir iš pirmosios žmonos Labžentytės kraičio iki išvykimo uždarbiauti į Ameriką kartu su seserimi Kazimiera po pirmosios žmonos jau minėtos Labžentytės mirties 1908 m.

Iš USA jis grįžo gal 1914, nes 1915 pradžioje jau gimė pirmasis vaikas santuokoje su Latakaite, po jos mirties apie 1910 metus Pranciškus palikęs 6 nedidelius vaikus išvyko į Ameriką uždarbiauti. Kartu vyko jo sesė Kazimiera, JAV išbuvusi iki pat 1939, o Papunis grįžo galbūt 1914, nes 1915 pradžioje po ilgo tarpo jam gimsta sūnus Petras, antroj santuokoje rodos gimė penki, tarp jų ir šelmis vėliau susidėjęs su trečiąja žmona, kuri buvo jaunesne už Papunį net 37 metais. Ši naujausia ir jauniausia pamotė Justina Širvinskaitė, buvo gimusi bene 1907, Domicelės mama bova Labžentytė iš Paplatelės, pirmoji žmona, mėrusi 1908 metas ėr palėkusi 6 vakus su Proncišku, su Latakaite žanijos tik priš pat išvažiuodams arba kon tik grįžės iš Amerikas,. Tumet 1915 sausį gėmė pėrms vaks su Latakaite Marijona, katra mėrė 1922, palėka dar 5 anoudoms vakų

 Na jis buvo vyskupų Alsėdžių dvaro raštingo ūkvedžio anūkas, dvare augusios Rozalijos ir svieto mačiusio caro puskarininkio sūnus, . Pranciškaus tėvai: Tulos pulko puskarininkis Petras Kesminovič plius Rozalija Kniūkštyte, šios tėvai: raštingas Alsėdžių vyskupystės dvaro ūkvedys Juozapas Kniukštys + Barbora Širvytė, reiškia Papunis buvo to ūkvedžio anūkas, ir jo dukros Rozalijos + puskarininkio sūnus

Rimantas Petrikas

To šoferio žmona nutarė „su tuo dalyku“ užbaigti griežtai ir visiems laikams, todėl nuėjo savo vyrą ūkio partsekretoriui apskųsti: darykit su juo ką nors, svarstykite, bauskite, pagaliau – vairuotojo teises atimkite. Bet ūkio partorgas mokytojai sako: mes jo svarstyti negalime, nes jis yra ne partinis, o į partiją priimti jo irgi negalime, nes juk, tamsta mokytoja, pati gerai žinote, kaip smarkiai jūsiškis geria. Ūkio partijos galva mokytojai patarė tuo klausimu į kolūkio pirmininką kreiptis. Taip abu ir padarė: pirmininke, daryk tvarką, ir kvit! Pirmininkas iš pradžių muistėsi, o ką aš čia galiu padaryti, juk jau kiek kartų svarstėme, barėme, baudėme, teisių atimti negalime, o juk ir kažkaip nekilnu būtų nuo garbingos mokytojos vyro vairuotojo teises atimti, dabar jis į tolimus reisus nebevažiuoja, apsidrausdami neišleidžiame, nes girtas būdamas dar kokios bėdos visam ūkio kolektyvui pridarys, todėl paskyrėme prie remontininkų brigados traktorių, mašinų, fermose ten visokius mėšlo valymo mėšlinus transporterius remontuoti. Kartais kur netoli kolūkio ribose nuvažiuoja fermoms kokių miltų iš malūno parvežti, ar dar ką nors. Nu, tamstą mokytoja, ką mes dar begalime padaryti? Kiek pagalvojęs pirmininkas pridūrė: na, gerai jau gerai, rodos poryt bus valdybos posėdis, iškvieskite tą šoferį, dar kartą auklėsime. Ir kad jis man būtų nei lašo gėręs!

Nurodytą dieną tas šoferis atėjo į ūkio kontorą nei lašo negėręs, kolūkio valdyba pirmiausia to „šoferio klausimą“ ėmėsi svarstyti, vyras įėjęs į posėdžių salę plačiai išsižergęs mandagiai prieš pirmininko platų stalą atsistojo, net kepurę nusiėmė. Pirmininkas iš karto griežtai: „Baltrušaitį, kad man naminę mažintum!“ Baltrušaitis pirmininkui nuolankiai: „Pirmininke, bene pomietę (atmintį) praradęs būsi, juk kiek galima tą patį per tą patį kartoti: mažink degtine, mažink degtinę! O Baltrušaitis juk tai ir daro – pirmininko reikalavimą dorai vykdo – kaime naminę mažina. Bene Baltrušaitis kaltas, kad viename kieme visą naminukę iki paskutinio gramo išgėrus, kitame kaimo gale naujos išverda, vėl ten lekiu pirmininko reikalavimu. Taip ir lakstau per dienas, namuose blaiviam pabūti laiko nebelieka. Bene tamysta manote, kad aš nenorėčiau nors vieną dieną blaivus pabūti, tai kaip dabar man toliau elgtis, mažinti tą degtinę, ar jau nebemažinti?

Valdybos, o ir ne valdybos nariai, kas atvirai, kas į saują žvengia, o pirmininkas iš to pykčio jau net raudonas, kaip koks virtas vėžys už didelio stalo sėdi, ir kad trenks su kumščiu į tą stalą, vos grafinas su geriamu vandeniu neapsivertė, o sklidina stiklinę tai net apsivertė: „Lauk iš salės, ir kad man tvarka būtų!“. Tas šoferis atbulas atbulas: „Supratau, pirmininke, viską supratau, vadinasi – ir toliau mažinti…“. Ir nors buvo iš Aukštaitijos, bet, sausai į kepurę nusispjovęs, žemaitiškai užbaigė: „Ftu, ir kaip aš veins vėsor  stavoso“ – kaip aš vienas visur suspėsiu…

Rimantas Petrikas

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, žydai labai susirūpino savo istorine atmintimi. Beje, žydai, senovės laikais hebrajai, buvo viena iš nedaugelio pasaulio tautų, turėjusių savo istorinę atmintį, užrašytą Biblijoje.

Prieš dešimtmetį žymaus rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Sergėjus, sutvarkęs Šeduvos žydų kapines, iškėlė idėją šalia jų įkurti muziejų, kuris pasakotų apie žmones, atgulusius ten amžiams, jų gyvenimus ir veiklą.

Jis subūrė tarptautinį žymių specialistų būrį, kurio veiklos metu aptarti rūpimi klausimai, išsirutuliojo muziejaus koncepcija. Muziejaus pastatui projektuoti buvo pakviestas garsus suomių architektas Raineris Mahlamakis, kuris jau buvo suprojektavęs garsų Europoje Lenkijos žydų istorijos muziejų „POLIN“ Varšuvoje.

Nuo idėjos gimimo iki jos realizacijos pabaigos praėjo apie 10 m.

Sukurtas tiek savo architektūros formomis, tiek turiniu, ekspozicijomis visiškai originalus muziejus, atskleidžiantis ne tik Šeduvos, bet apskritai žydų litvakų kultūrą mūsų šalyje, leidžiantis pažinti jų verslus, turtingą dvasinį gyvenimą ir galiausiai sunaikinimą holokausto, hebr. Šoaah (katastrofos), metu. Dėl suprantamų priežasčių antisemitizmui ir holokaustui dėmesio skiriama labai daug, ypač žudymui, kuriame, deja, tiesiogiai dalyvavo keli tūkstančiai ginkluotų lietuvių. Visgi man, kaip istorikui, atrodo, kad žydų gelbėjimui, kuris buvo mirtinai pavojingas, skirta per mažai vietos ir dėmesio. Nors pagal oficialius negalutinius duomenis išgelbėta tik apie tūkstantį žydų, gelbėjimo veiksmuose dalyvavo žymiai daugiau žmonių nei naikinant niekuo nekaltus žmones. Kaip žinoma iš liudininkų atsiminimų, atliktų mokslinių tyrimų, norint išgelbėti vieną žydą, kartais prireikdavo ir 10 ar net daugiau ne žydų tautybės, daugiausia lietuvių, pastangų. Dar svarbiau, kad skirtingai nuo žydų žudikų, kurių dauguma buvo neišsilavinę prasčiokai, gelbėtojų gretose būta ir dvasininkų, vienuolių, gydytojų, mokytojų, architektų, rašytojų, bibliotekininkų, kitų išsilavinusių, aukštos moralės žmonių, nepabijojusių rizikuoti ne tik savo, bet ir savo šeimos narių gyvybėmis.

Jonas Sireika

Alfonsas augo tvarkingų ūkininkų šeimoje, mylimas tėvų. Tačiau nerūpestingą vaikystę nutraukė ankstyva (tik 44 m. sulaukus) tėvo mirtis. Motina liko su trimis vaikais, šeimai grėsė skurdas. Apie visų vaikų švietimą, lavinimą negalėjo būti nė kalbos.

Bet vienam iš jų, Alfonsui, labai pasisekė. Jo dėdė, Papilės klebonas Petras Jurskis, buvo geros širdies žmogus, gerai supratęs mokslo svarbą. Jis nusprendė padėti brolėnui. Devynerių metų berniuką kunigas pasiėmė į Papilę ir rūpinosi jo mokslais. Užbaigęs Papilės mokyklą, A. Jurskis buvo pasiųstas į Mintaujos (dabar Jelgava) gimnaziją, o vėliau – į Sankt Peterburgo politechnikos institutą. Ten įsigijo aniems laikams naują, perspektyvią radiotechnikos inžinieriaus specialybę.

1926 m. jaunajam inžinieriui tapo lemtingi. Vasario 6 d. jis vedė Oną Tallat-Kelpšaitę, iš totorių (juos į Lietuvą atsivedė iš Krymo dar Vytautas Didysis) kilmės bajorų Tallat-Kelpšų giminės. Iš tos pačios giminės tarpukariu buvo iškilęs Kazys Tallat-Kelpša, Lietuvos kariuomenės kavalerijos vadas, brigados generolas.

Kadangi žmona paveldėjo Karužiškės dvarą prie Medvėgalio, A. Jurskis tapo dvarininku, bet ir toliau gyveno Kaune. Santuoka buvo laiminga, ilgainiui šeima susilaukė trijų vaikų – dviejų sūnų ir dukros, kuriai davė trigubą vardą, kaip buvo įprasta bajorų kilmės šeimose, – Snieguolė Marija Ona.

Užbaigus Kauno radijo stoties statybą, reikėjo jos vadovo. Inžinierių A. Jurskį, jau daug nuveikusį, kad radijo stotis atsirastų ir sėkmingai funkcionuotų, vyriausybė paskyrė pirmuoju radijo stoties viršininku. Beje, prieš tai, 1924 m., jis buvo baigęs Paryžiaus aukštąją elektrotechnikos mokyklą ir tobulinęsis Eifelio bokšto radijo stotyje.

A. Jurskis radijo stočiai vadovavo iki 1930 m., Pirmosios Lietuvos Respublikos metais padarė puikią karjerą ir kaip kariškis (išsitarnavo iki pulkininko leitenanto), ir kaip pedagogas, mokslininkas Lietuvos universitete.

Deja, 1944 m. buvo priverstas palikti Tėvynę. Vėliau apsigyveno JAV, kur dirbo ne paprastu darbininku, kaip daugelis iš Lietuvos pasitraukusių inteligentų, bet dėstytoju Temple universitete.

Jonas Sireika

Dabar matome ne visai šio stiliaus sakralinį statinį, bet kažką ypatingo, suteikiančio bažnyčiai išskirtinumą ir didelę kultūrinę vertę. Mat dėl klasicizmo įtakos dar XIX a. I pusėje prie bažnyčios frontono pristatytas portikas, būdingas marmurinėms senovės graikų šventykloms ir klasicizmo pastatams XIX a. Tačiau vietoj kolonų panaudoti mediniai stulpai. Portikas netikras, greičiau jo imitacija. XX a. pradžioje, kai buvo madinga naujoji gotika, vėl padaryta pakeitimų. Stogą papuošė gotikinis bokštelis, pagrindines duris – virš jų įtaisytas trikampis vimpergas, o šoninių navų (bažnyčia trinavė) langus – trikampiai frontonai. Dėl to iš išorės šventovė įgijo gotikos bruožų. Viduje dominuoja liaudiškas barokas, nors pagrindinio altoriaus paveikslas, manoma, yra romantizmo stiliaus, nutapytas netoli gyvenusio Paragių dvaro savininko Nikodemo Ivanausko, tapyti gebėjusio kur kas geriau negu valdyti praskolintą dvarelį. Beje, tai seserų rašytojų Sofijos ir Marijos, pasirašinėjusių „Lazdynų Pelėdos“ pseudonimu, tėvas.

1896 m. Šiaudinės bažnyčią vizitavęs Žemaičių vyskupas, tautiečiams geriau žinomas kaip „Anykščių šilelio“ autorius A. Baranauskas, palankiai įvertino šventovę, pagyrė, kad ji sutvarkyta, išpuošta, bažnytiniai indai švarūs. Šventoriuje jis matė varpinę, aplink bažnyčią – liepas, klevus ir vieną ąžuolą, sulaukusį mūsų laikų.

Be sakralinių statinių Šiaudinėje dar yra baudžiavos laikus siekiantis klebonijos pastatas ir 1866 m. pastatyta špitolė, kurioje priglausdavo senus, neįgalius, benamius žmones. Beje, kai kur kunigai stipresniems špitolių gyventojams duodavo darbo savo ūkiuose, daržuose.

Kelis šimtus metų skaičiuojanti Šiaudinė, deja, yra nykstantis kaimas, geriausiais laikais turėjęs daugiau kaip 200 gyventojų. Bažnyčia labai mažai naudojama, bet reikšminga kaip vertingas, valstybės dar nuo 1960 m. pripažintas ir saugomas architektūros paminklas. Ji yra viena seniausių ir įdomiausių medinių bažnyčių Lietuvoje.

Tarpukariu Šiaudinėje dvasinis gyvenimas buvo intensyvus. Vykdavo net ketveri nuolatiniai atlaidai, sutraukdavę šimtus tikinčiųjų, kurių svarbiausi – šv. Roko. Prisiminkime, kad bažnyčios istorija prasidėjo nuo Roko Godlevskio. Bažnytkaimyje buvo įsikūrę pranciškonai, veikė kelios mokyklos.

Jonas Sireika

Dirstelėkime atidžiau į B. Grombčevskį – savotišką fenomeną Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos istorijoje.

Kunigaikštis Ksaveras Dluckis-Liubeckis savo Užvenčio dvarui valdyti iš Mazovijos (Lenkija) pasikvietė bajorą Liudviką Grombčevskį. Šis, atsidūręs Žemaitijoje, įsimylėjo ir 1849 m. Šaukėnų bažnyčioje susituokė su bajoraite Emilija iš Bogušų giminės. Lenkas Kacper Kmieciak savo straipsnyje „Lenkas generolas ir Azijos atradėjas“ Emilijos kilmę apibūdina žodžiais „szczera Litwinka“, t. y. tikra lietuvė.

L. Grombčevskis (lenkai jo pavardę rašo Grąbczewski) vėliau persikėlė į Kaunatavą ir dirbo Kauneckių dvaro valdytoju. 1855 m. sausio 15 d. gimusio sūnaus krikštatėviu tapo dvaro savininkas Elegijus Kauneckis.

Vėliau Liudvikas Grombčevskis įsigijo Krėpštų dvarą, netoli Telšių–Varnių kelio, kuriame sūnus Bronislovas augo iki 11 metų. 1863–1864 m. sukilimas, lenkų vadinamas Sausio sukilimu, laimingą Grombčevskių gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Už dalyvavimą sukilime Liudvikas buvo suimtas ir ištremtas į Rusiją, o žmona buvo priversta pusdykiai parduoti dvarą ir su šešiais vaikais kraustytis į Lenkiją, iš kurios buvo kilęs jos vyras.

Apsigyvenusi Varšuvoje, šeima vertėsi sunkiai. Bronislavas baigė gimnaziją, trumpai studijavo Peterburgo kalnakasybos institute, o paskui stojo… savanoriu į Rusijos Leibgvardijos elitinį pulką, stovėjusį Varšuvoje. Sukilėlio sūnus stojo į tėvo ir dėdės, dalyvavusių sukilime, mirtino priešo kariuomenę – ir buvo priimtas. Beveik neįtikėtina. Viename lenkiškame tekste toks jaunuolio poelgis aiškinamas gana paprastai – karininkai gaudavo gerus atlyginimus.

Išlaikęs karininko egzaminus, B. Grombčevskis pasiprašė tarnauti į tolimą imperijos pakraštį – Turkestaną Vidurinėje Azijoje. Taip toli nusibeldė todėl, kad tėvas jį dar Krėpštuose buvo prisaikdinęs jokiu būdu niekada nepakelti ginklo prieš lenkus.

Atvykęs į Turkestaną, B. Grombčevskis atsidūrė Rusijos ir Britanijos imperijų kovos dėl Vidurinės Azijos, dar neužgrobtų žemių kontrolės, sūkuryje – vadinamajame „Didžiajame žaidime“. Dalyvavo mūšiuose, bet labiausiai iškilo kaip karinis žvalgas, surengęs daugybę ekspedicijų kraštams tarp rusų ir britų kontroliuojamų teritorijų ištirti.

Jis pirmasis sudarė tų kraštų, įskaitant dalį Pamyro ir Tianšanio, žemėlapius, nustatė galimus Rusijos kariuomenės judėjimo į Indiją maršrutus, aprašė ten gyvenusių tautų kultūrą ir papročius, išmoko vietinių kalbų. Buvo talentingas, apsukrus, sumanus, greitai iškilo karo tarnyboje, vėliau – civilinėje administracijoje. Jam atsivėrė net caro rūmų durys, o Geografijos draugija jo nuopelnus įvertino dviem ordinais – sidabro ir aukso – bei skyrė 1000 rb premiją.

1902 m. caras Nikolajus II B. Grombčevskį – lenką kataliką, maištininko sūnų, jau generolą majorą – paskyrė Astrachanės generalgubernatoriumi ir Astrachanės kazokų stačiatikių atamanu (vadu). Regis, tai buvo vienintelis toks atvejis Rusijoje. Kitais metais jam suteiktas dar aukštesnis generolo leitenanto laipsnis.

Per Rusijos pilietinį karą B. Grombčevskis iš bolševikų nelaisvės Sibire pabėgo į Japoniją ir per Britaniją 1920 m. atvyko į Varšuvą, kur praleido paskutinius gyvenimo metus, dirbo meteorologijos stotyje.

Asmeninis šio žymaus, prieštaringo likimo žmogaus – pagal kraują pusiau lietuvio – gyvenimas susiklostė nepalankiai. Tibeto ekspedicijoje jis vos nežuvo, prarado sveikatą. Taškente turėjo nesantuokinių ryšių su kirgizų gražuole Fatima Bibi-Alijeva, susilaukė dukters, kurią, motinai anksti mirus, atidavė į prieglaudą Peterburge ir ja rūpinosi. Po revoliucijos duktė persikėlė į Varšuvą. 1903 m., jau būdamas prastos sveikatos, B. Grombčevskis vedė Verą Kompaniejcevą.

Varšuvoje B. Grombčevskis išleido kelias knygas apie savo keliones, dėstė karinę geografiją karo mokyklose. Gyvenimą baigė vienišas, be draugų – matyt, tautiečiai jam negalėjo atleisti tarnybos Lenkijos priešui. Mirė 1926 m.

Lenkijoje B. Grombčevskis (Grąbczewski) žinomas gana gerai, ypač dėl rašytojo Maxo Cegelskio knygos „Didysis žaidimas. Nuo Žemaitijos į pasaulio stogą – Pamyrą“, parašytos B. Grombčevskio maršrutais, nuo Žemaitijos iki Afganistano nukeliaujant tūkstančius kilometrų. Veikia ir B. Grombčevskio fondas, internete gausu straipsnių apie jį kaip keliautoją.

Panašu, kad tai paskatino lietuvių rašytoją Regimantą Dimą parašyti romaną apie Lietuvoje mažai kam žinomą, bet nepaprastą asmenybę. Siekdamas populiarumo, R. Dima knygos paantraštėje parašė: „Neįtikėtini žemaičio nuotykiai dviejų imperijų ‘Didžiajame žaidime’“. Tačiau gerokai pastudijavus B. Grombčevskio asmenybę ir veiklą, aiškaus žemaitiškumo aptikti nepavyko, nors žemaitiškų genų jis turėjo.

Gal jie reiškėsi šio bajoro, generolo ir neformalaus mokslininko charakteryje – beribiame smalsume pažinti svetimą pasaulį ir, svarbiausia, laikytis savo tautybės bei tikėjimo? R. Dima rašo, kad gali būti tiesa: G. Grombčevskis, jau būdamas pulkininkas, atvyko į Vilnių pas generalgubernatorių, norėdamas paveldėti du iš motinos pusės giminaičių dvarus netoli Kražių. Gubernatorius iškėlė sąlygą – priimti stačiatikių tikėjimą. Pulkininkas, čia jau kaip tikras žemaitis, kategoriškai atsisakė, trenkė durimis ir liko be dvarų Lietuvoje, bet neprarado garbės ir orumo.

Jonas Sireika

                                             Pirmoji pamoka Sausio 13-ąją

Pirmoji pamoka –  ,,Laisvės liepsna iš kartos į kartą“. Pamoką iš KLIG TV laikinosios studijos mokiniams ir mokytojams vedė dešimtokai Rusnė Kudrevičiūtė ir Tomas Paldavičius.  Netradicinėje pamokoje kalbėjo istorijos mokytojai Rolandas Tamošaitis, Alfredas Milaknis. KLIG žurnalistų kalbintas savo prisiminimais dalijosi buvęs mūsų gimnazijos informacinių technologijų mokytojas, šių įvykių dalyvis ir liudytojas Arvydas Verseckas. Prisiminimais iš įvykių Kaune dalijosi istorijos mokytoja Violeta Laurutienė.

 Besiklausydami įvykių liudytojų, gimnazistai ir mokytojai rašė linkėjimus Lietuvai, kurie sudėti į knygą ,,Laisvės liepsna iš kartos į kartą“. Knyga bus saugoma gimnazijos muziejuje.

                                                  Susitikimas su Dariumi Ramančioniu

Šiandien KLIG lankėsi ir garsus Lietuvos geografas, aplinkosaugininkas, gamtos mokslų magistras, gamtos ir kultūros paveldo propaguotojas Darius Ramančionis. Jis IA klasės mokiniams vedė pamoką ,,Lietuvos laisvės kelias. Nuo Skobiškio miško kautynių iki 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių“. Svečias prisiminė savo senelio Mykolo Ramančionio kovas, partizaninę veiklą.

                                                                                    Raimonda Rumbinaitė, KLIG mokytoja

Žanras: Komedija

Trukmė:1 val. 35

Cenzas: N-7

Platina: UAB ”Vabalo filmai”

Režisierius: Tadas Vidmantas

Vaiudina: Giedrius Savickas, Arvydas Dapšys, Renata Kutinaitė

Kultinių komedijų režisierius Tadas Vidmantas pristato dar vieną linksmą istoriją apie milijonierius. Turtingas, sunkiai dirbantis ūkininkas turi vienturtį sūnų. Paniręs į sostinės bohemą, jis gyvena nerūpestingai – kai nori tapo paveikslus, kai nori linksminasi, merginos į jo lovą krenta viena po kitos. Net vardus sunku atsiminti. Kai gyvenimas toks linksmas, negi svajosi perimti tėvo žemę ir vairuoti traktorių? Tačiau vieną dieną gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Nuleidęs galvą sūnus palaidūnas grįžta pas tėvą. Ūkyje randa ne tik jį, bet ir jauną, gražią moterį, aiškiai, tėvo simpatiją. Artėja tėvo jubiliejus. Sūnus ir tėvo mylimoji paprašyti suorganziuoti šventę pagal visas lietuviškas tradicijas. Balius prasideda! Einam švęsti!

Animacinis, nuotykių, visai šeimai

Režisierius: Benjamin Mousquet („Viškis Piškis ir tamsos žiurkėnas”)

Scenarijaus autoriai: Dave Collard („Viškis Piškis ir tamsos žiurkėnas”), Chris Grine („Viškis Piškis ir tamsos žiurkėnas”)

Šalis: Prancūzija, Belgija, JAV

Trukmė: 88 min.

Treileris: https://youtu.be/RBe06uRCLLI
Amžiaus cenzas: V (planuojamas)

Premjera Lietuvoje: 2026 01 02

Kai pasauliui prireikia tikro herojaus, ilgaausis Viškis Piškis pasiruošęs veikti! Smalsus, šiek tiek nerangus, bet kupinas svajonių jis leidžiasi į didžiausią savo gyvenimo nuotykį – surasti paslaptingąjį švilpiką, galintį atsukti laiką ir apsaugoti jo artimuosius.

Šioje kelionėje Viškiui Piškiui padeda du ištikimi draugai: drąsioji kovos menų ekspertė skunkė, galinti išgelbėti reikalą vienu greitu spyriu, ir šmaikštusis vėžlys, kurio humoro jausmas nė kiek ne silpnesnis už jo kietą kiautą. Kartu jie patirs pavojus, susidurs su klastingais priešais ir atskleis paslaptis, apie kurias iki šiol tebuvo girdėję legendose. O dar – nesuskaičiuojamą galybę kuriozų, nes nuotykiai su tokia kompanija niekada nebūna paprasti!

„Viškis Piškis ir švilpiko paslaptis“ – įtraukiantis, netikėtų atradimų ir draugystės išbandymų kupinas animacinis filmas visai šeimai, primenantis, kad tikėjimas savimi padeda įveikti net didžiausias kliūtis.