Lapkritis – tais metais atėjo kažkaip netikėtai, lyg ir per greit. Nespėta dar visų vasaros darbų surikiuoti, o žiūrėk – jau medžiai be lapų! Ir saulė tokia drovi, taip retai te pasirodo. Ir jei nelyja, tai dulkia tokia smulki drėgmė iš dangaus.
Nepaisant darganotos dienos, mes susiruošėme aplankyti kryžių kalną. Seniai ten ruošiamės. Maždaug prieš metus ten pastatėme tokį mažą, visai neišvaizdų kryžių. Dabar norėjome jį surasti. Anąsyk vos suradom jam mažą vietelę, o dabar „pridygo“ naujų daugybė ir mes savojo nesuradome.
Visas Kalnas tiesiog nusėtas kryžiais: dideliais, įspūdingais, mažais ir visai mažulyčiais, padarytais čia pat, prie Kalno – tiesiog iš žolės stiebelio. Ant kryžių prikabinta gausybė rožinių – tai žmonių viltys, padėka ir prašymai, o gal ir atsiprašymai. Tokioje vietoje apima nenusakoma nuotaika, žmogaus laikinumo jausmas. Kas ten buvo, tikrai tą pajuto.
Palypėjome į kalno viršų, o iš ten – puikūs vaizdai: dar žalios pievos, toliau – dailiai aparti laukai, už kalno jaukiai prigludusi belapių medžių nedidelė koplyčia.
Įžengus į ją – prieš akis pribloškiantis vaizdas: už didžiulių jos langų – visas Kryžių kalnas, čia pat, ranka pasiekiamas, lyg atėjęs pasisveikinti.
Pasigrožėję ir pasimeldę pasukome Kalnu žemyn. Mūsų dėmesį patraukė baltas lapas. Prieiname arčiau: prie vieno iš kryžių pritvirtintas didelis prirašytas lapas, aplytas, bet įvilktas į celofaninį įdėklą, todėl galima suskaityti: Laiškas Dievui“. Taip ir pavadintas. Suglumome. Ar galime skaityti? Bet juk laiškas atviras, neužklijuotas. Ir mes jį perskaitėme.
Laiške jautriai aprašomos gyvenimo negandos, pasiskundžiama neteisybėmis, nenusisekusiu šeimyniniu gyvenimu. Rašo moteris: jos vyras tiesiog žiaurus, smurtaujantis, jos negerbiantis, žodžiu labai negeras. O dabar jis ją paliko!
Nežiūrint visko, ji maldauja Dievą: „Dieve, Tu juk viską gali! Sugrąžink man jį, viską iškęsiu, nes negaliu be jo gyventi!
Kokia didelė, viską atleidžianti meilė!
Zina Kaveckaitė
