Liepos 25 dieną, sukako 100 metų, kai Kuršėnai buvo tapę laikinąją bermontininkų sostine. Mat, 1919 metų liepos 25 dieną, čia atsikraustęs įsikūrė bermontininkų Lietuvoje štabas. Apie šiuos įvykius skaitytojams pateikiama ištrauka iš rudenį pasirodysiančios knygos, skirtos 1919 metams Kuršėnų krašte.
Nauji okupantai pasirodo miestelyje
Mūsų krašte bermontiada prasidėjo 1919 liepos 25 dieną, kai pas Šiaulių miesto komendantą, karininką Adolfą Birontą (1885–1958) pasirodė svečiai iš Mintaujos – atvyko bermontininkų kvartirmeisteriai priešaky su pasivadinusiu save štabskapitonu Branovski‘u ir pareiškė, kad nori prirengti iš Mintaujos ateinantiems 1500 kareivių bustus Kuršėnuose…
Sekančią dieną pradėjo važiuoti ir žygiuoti jų kariniai daliniai. Kaip tai atrodė?
…bermontininkai <…> įsiveržė į Kuršėnus <…>, užėmė mokyklos patalpas ir apskrities valdybos patalpas, iš ten išvarė žemės ūkio ir Valstybės turto ministerijos įgaliotinį ir Miškų urėdijos darbuotojus, iškėlė tautinę rusų vėliavą. Didžiojoje Kuršėnų gatvėje, aiškiausioje vietoje, iškabino plakatą rusų kalba – „Dobrovolčeskij otriad polkovnika Virgoliča“.
Bermontininkai paprasčiausiai pasinaudojo sunkia mūsų šalies padėtimi. Lietuvos kariuomenė buvo užimta bolševikų fronte – tai viena, o antra – bermontininkai užimtas teritorijas Latvijoje ir Lietuvoje laikė senosios rusų imperijos dalimi ir nepripažino šių valstybių vyriausybių, todėl čia šeimininkavo kaip „namuose“.
Išsamų pradžios paveikslą apie šių dalinių veiklą pirmomis dienomis pateikė „Komunisto“ korespondentas:
Liepos 26 d. atvyko čia pirmutinis būrys „livencų“. Atvykę pradėjo ieškoti butų. Buvusieji čia vokiečių žandarai drauge su rusų karininku vaikštinėjo po gatves ir prie kažkurių namų durų lipdė korčiukes „zaniato atradom polkovnika Viriugina“. Taip praėjo dvi dienos. 29 liepos pradėjo eiti tos naujos kariuomenės vis daugiau ir daugiau. Jos tarpe matyti nemažai buvusių žandarų ir apie pusę šiaip vokiečių. Vokiečių karininkai prisidėję rusiškus „pogonus“, šiaip kareiviai – rusiškas kokardas, žandarai užsikabinę blėkas, kai kurie su senobiniais parašais: „Deutsche Verwaltung Litauen“. Rusai pasirėdę vokiečių kareivių rūbais, tik ženklai ant kepurių savi, be to, kai kuriems ant rankovių trikampyje yra kažkokie kryžiai.
Vokiečiai žandarai ir šiaip aukštesnieji „činai“ pareiškia, kad jie, be Kolčako, jokios kitos valdžios nepripažįsta, o lietuvius gali nuginkluoti. Atsigabenę pradėjo rekvizuoti namus geruoju ir prievarta, užėmė mokyklos namą, nors Lietuvių valdžia griežtai protestavo imti vežimus, grobstyti vištas ir t. t.
Liepos 30 d. tos kariuomenės atgabeno dar daugiau. Matyti iškeltų rusų tautinių vėliavų. Visokie apiceriukai dabar drąsiai kalba, kad jie yra „carskaja armija“, eina atstatyti ir vėl sulipdyti išsiskirščiusią Rusiją. Sauvalys šeimininkavimas žymiai pasididino. „Jokios valdžios čia nėra“, – sako jie ir daro, kas jiems patinka, net stengiasi išmesti ant gatvės valdžios įstaigas; taip prisakė išsigabenti Suėmimo komiteto raštinei, nes jiems namo reikia.
Žmonės išsigando. Nors 29 d. čia buvo mugė, bet niekas nevažiavo. Visi tik ir beklausia vienas kito: „Kas čia bus, kas čia bus?“.
Pulkininkas J. Virgoličius Kuršėnų krašte paskelbė karo padėtį. Išplatino ir atsišaukimą į vietos gyventojus, įsakydamas klausyti JO valdžios ir vykdyti JO įsakymus. Nepaklusniems buvo grasinama mirtimi. Taigi, po tokių atsišaukimų, kokie jomarkai begalėjo būti žmonių galvoje!
Miestelyje bermontininkai įsteigė savanorių verbavimo į savo rinktinę biurą, siūlydami geras sąlygas: eiliniam kareiviui už vieną tarnybos parą mokėjo 11 auksinų, dar 9 auksinus skyrė įvairioms smulkmenoms – tabakui, degtukams ir kt.
Į jų kariuomenę daugiausia stojo rusai ir vokiečiai, bet atsirado ir lietuvių išdavikų. Suvilioti geromis sąlygomis bermontininkų rinktinėje, pas juos vien iš Šiaulių bataliono perėjo 30 lietuvių karių.
Lenkų spauda minėjo, kad į Kuršėnus liepos 27 dieną buvo atvykęs von der Golcas (Goltz), apžiūrėjęs kaip įsikūrė kariuomenė, sekančios dienos rytą išvyko į Mintautą. Beje, lenkų žurnalistas minėjo faktą, kad bermontininkų kariuomenė apsigyveno ir aplinkiniuose dvaruose, ne tik Kuršėnų miestelyje.
Šiaulių apskrities karo komendantas pradeda veikti
Vos atvykus bermontininkams į Kuršėnus ir pradėjus įvedinėti savo tvarką, Šiaulių apskrities ir miesto karo komendantas karininkas A. Birontas išleido įsakymą, kuris buvo iškabintas ir Kuršėnuose, ir aplinkinėse seniūnijose. Įsakymas atspindi savo laikmetį, todėl vertas pacituoti:
Lietuvos Piliečiai!!!
Sunkiuose laikuose mums lemta gyventi. Vienos valstybės griūva ir vietoje jų tveriasi naujos. Ir mūsų brangi Lietuva, šimtus metų slegiama ir draskoma, pradeda tverti nepriklausomą valstybę, ir iš tikrųjų: jei tos mažutės tautos, kaip serbai, juodkalniai, suomiai, estai ir kitos šeimininkauja savo namuose pačios, tuo labiau trijų milijonų tauta, kuri ne tamsesnė už aukščiau minėtas tautas, turi teisę gyventi ir rūpintis savo reikalais. Kuomet mums atseina laimės tverti naują valstybę, žinoma, pritariant ir padedant Santarvės Valstybėms, griežia dantis tie, kuriems reikia atsisakyti nuo taip gardžios Lietuvos duonos: griežia dantis vokiečiai ir rusai.
Norėdami ilgiaus naudotis LIETUVOS gėrybėmis, tie atėjūnai pina mums visokias pinklias, kad supainiojus ir pražudžius mus. Atsikraustę iš svetur kažin kokie „kolčakai“ ima sauvališkai šeimininkauti ir suvedžioti LIETUVOS piliečius. Jie kviečia savanorius į savo plėšikų bandas!!! LIETUVOS PILIEČIAI! Argi jūs drįstumėt prisirašyti prie tų plėšikų, argi jūs eitumėt plėšti savo brolius?! Žinokite, jei atsirastų panašūs išgamos, bus skaitomi jie plėšikais ir persekiojami visur ir visada. Išdrįsę-gi prisirašyti bus be teismo sušaudomi.
Be to, įsakau LIETUVOS piliečiams neturėti nieko bendro su minėtais atėjūnais. Nieko jiems neduoti ir nepadėti. Tegu iš jūsų ima spėka, tada jie patys už tai atsakys!…
Šiauliai, rugpjūčio mėn. 6 d. 1919 m.
Netrukus komendantui buvo pranešta, kad visi atsišaukimai nuplėšti ir paskelbtas karo stovis.
Kiek vėliau dar sykį atvykę vokiečiai šantažavo A. Birontą, grasindami dėsią pastangas, kad jis būtų atleistas iš pareigų, mat, jis kiršinąs lietuvius su vokiečiais.
Antra, karo komendantas ėmė gauti pranešimų apie tai, kad Kuršėnų ir kitų vietų dvarininkai, nepaisydami paskelbto įsakymo, tiekė bermontininkams maistą ir savo tarpe rinko pinigus jiems šelpti.
Trečia, dvaruose buvo organizuojami labdaringi baliai aukoms rinkti. Apie tai informavo Kuršėnų apskrities viršininkas A. Jasnauskas, kuriam komendantas A. Birontas patarė dėl to iškelti dvarininkams bylą ir pristatyti ją Vidaus reikalų ministerijai. Anot prisiminimų autoriaus, byla buvusi iškelta, tačiau ar buvusi eiga, jam netekę girdėti.
Šiaulių apskrities viršininkas A. Jasnauskas informavo vyriausybę apie dvarininkų elgesį Kuršėnuose: Dabartiniu laiku vokiečių – rusų kariuomenė, visai nesiskaitydama su mūsų valdžios atstovais, pačiu nešvariausiu būdu šeimininkauja Kuršėnuose ir apylinkėse: ima produktus, vežimus, vagia arklius, atiminėja pinigus, įsilaužia į butus ir t. t.
Toliau minima, kad bermontininkų vadovybė, siekdama palaikyti tvarką ir nenorėdama erzinti vietinių gyventojų, įsteigė miestelyje karo lauko teismą, kuris priėmė kelis nuosprendžius ir sušaudė kelis vokiečių kareivius. Už smulkesnius nusikaltimus keliolika vokiečių buvo pasodinta į kalėjimą. Dėl to tarp rusų ir vokiečių įsižiebė konfliktas. Rugpjūčio 12 d. buvo nuginkluota 120 vokiečių, kai šie atėjo į štabą reikalauti nesumokėtos algos.
Vyriausybė protestuoja, bermontininkai stiprėja, kuršėniškius plaka rykštėmis
Lietuvos vyriausybei pareiškus protestą dėl bermontininkų dislokacijos Kuršėnuose, į Kauną rugpjūčio 7 d. atvyko plk. P. Virgoličiaus įgaliotinis gen. M. Bogdanovas ir pareiškė, kad jie į Kuršėnus yra atsiųsti gen. R. van der Goltzo įsakymu ir paprašė netrukdyti Lietuvos teritorijoje formuoti Antrąjį savanorių korpusą, kokį Latvijoje buvo sudaręs P. Bermondt-Avalov (ten pat).
Vyriausybė nesutiko su tuo pareiškimu. Reikalavo kuo skubiau išvykti iš Lietuvos. Tačiau bermontininkai, nieko nepaisydami, sparčiai tęsė korpuso organizavimo darbą.
1919 metų rugsėjo mėn. pabaigoje Šiaulių krašte apytikriais duomenimis jau buvo sutelkta 19103 kariai, tarp kurių 3830 rusų (130 karininkų ir 3700 kareivių) ir 15273 vokiečių (408 karininkų ir 14865 kareiviai). Rinktinėje buvo du šarvuoti traukiniai, ginkluoti 4 patrankomis ir 8 kulkosvaidžiais, 3 artilerijos dalys (24 lengvosios ir 30 sunkiųjų haubicų bei 150 lengvųjų ir 18 sunkiųjų patrankų), 30 kulkosvaidininkų kuopų (3300 kulkosvaidžių), aviacijos (20 lėktuvų) ir automobilių (20 sunkvežimių ir 14 keleivinių autobusų) skyriai, 3 minosvaidžių kuopos (280 vienetų), kavalerijos dalys su lauko žandarmerija, 2 pionierių būriai, lauko telegrafo pulkas, 4 radijo stotys, apie 300 vežimų ir 800 arklių ir kt.
Politinių represijų prieš lietuvius Kuršėnuose, atrodo, nebuvo. Buvo suėmę žydą Hermaną Tominą, kaip buvusį bolševikų komisarą Rusijoje, tačiau, įsikišus Šiaulių karo komendantui A. Birontui, jis buvo perduotas lietuviams, o po kurio laiko – paleistas. Mat, žydai bermontininkams kėlė daugiausia įtarimų, kaip labiausiai prisidedantys prie bolševikų judėjimo. Už neaiškius nusižengimus keletas miestelio žydų buvo nubausti po 100 rykščių.
Mažiau aktyvūs Kuršėnuose bermontininkai pasidarė po spalio 5 dienos, kai plk. Virgoličiaus štabas išsikėlė į Šiaulius. Lapkričio 23 dieną kapitono B. Zaleskio vadovaujamas Telšių karo komendantūros karinis būrys kartu su B. Šemetos ir kitų apylinkių partizanais apsupo 50 bermontininkų ir įsakė paleisti suimtuosius – Kuršėnų kleboną ir rabiną.
Vėliau atakuota Kuršėnų geležinkelio stotis, kurioje buvo daug iš apylinkių ūkininkų atimtų ir išvežimui paruoštų galvijų. Atakos metu nušauti trys bermontininkai (1 karininkas ir 2 kareiviai). Tuo metu bermontininkai jau buvo demoralizuoti ir bijojo apylinkėse budinčių ir juos apšaudančių partizanų būrių. Kitur teigiama, kad mūšiai prie Kuršėnų stoties vyko lapkričio 24–30 d. ir kad čia buvo laikomi įkaitai iš Kuršėnų.
Jonas KIRILIAUSKAS
