Žemaitijoje, Džiuginėnų dvare,  J. Perkovskis visam laikui įsikūrė 1928 m, o L. Andrijauskas Siraičių  dvarą kartu su broliu valdė nuo 1925 m. Jiems, kaip kūrėjams,  mažai rūpėjo ūkio, finansiniai dvarų reikalai. Abu daug laiko praleisdavo gamtoje. J. Perkovskis  daug fotografuodavo, o  L. Andrijauskas tapydavo, piešdavo.  Juos traukė vaizdingos, legendomis apipintos  apylinkių gamtos (Germanto ir kiti ežerų, miškų, upelių, kalvų)  grožis. Fotografuodavo, tapydavo ir  paprastus žmones.

  J. Perkovskis tyrinėjo žemaičių tautodailę, parašė du darbus, kurių vienas „Žemaičių liaudies meno ornamentas: forma ir simbolika“ yra labai vertingas,  išverstas į lietuvių kalbą ir išleistas. J. Perkovskis  bendravo su žymiausiu tarpukario meno istoriku ir muziejininku, beje, taip pat bajoru pagal kilmę,  P. Galaune, poetais  P. Geniu ir L. Gira, savo tyrinėjimų rezultatus skelbė lenkiškai ir lietuviškai to meto leidiniuose.

  L. Andrijauskas dažnai svečiuodavosi pas J. Perkovskį Džiuginėnuose.

 Bajorų menininkų likimai susiklostė skirtingai. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą  J. Perkovskis nusižudė, o L. Andrijauskas išgyveno. Jis mirė 1947 m.

  Nemažai buvusių netipiškų dvarininkų darbų  turi Žemaičių muziejus „Alka“.

Jonas Sireika

 Taigi dvi mergaitės jupelėtos ir aš kažką kieme rūpužiuodami žaidėme, jau buvo pavakarys, žiūrime nuo miško lodydami kaimo šunis keliu atmauna trys ginkluoti vyrai, o gal jų buvo ketvertas – gerai nebeprisimenu, tik gerai prisimenu, kad pamatę tuos vyrus namo šeimininkai kažkur mirksniu išgaravo, spėjęs savo mergaitėms sušukti: mergaitės slėpkitės! Mergaitės nulėkė už svirno, ir kaip kokios kurapkos į tokius tankius kakarykus ten sutūpė. Aš buvau už jas gerkai mažesnis, todėl lėkdamas per kiemą susipyniau savo jupejėse, o dar kažkoks žagaras po kojomis pasimaišė, todėl kritau kniūpsčias, į kiemo akmenį stiprokai nosį susidauždamas. Guliu, žliumblių visa gerkle. Tie vyrai tik cap mane už basos kojos: „Ahą, pasipuolei, tai dabar sakyk, kur tėvas šnapšę slepia?“ Tais laikais žmonės ne gimtadienius, o vardadienius švęsdavo, aš žinojau, kad tas pirmininkas vakar kažkokį – gal savo, o gal žmonos – vardadienį šventė, dar žinojau, kad tą pirmininką žmonės Levuku šaukia, o štai jo žmonos vardo tai nežinojau, bet buvo tai tokiu vasaros laiku, kai vyšnios jau sirpo – kaži koks vardadienis tokiu metu galėjo būt švenčiamas? Dar žinojau, kad iš gretimo Kuodžių kaimo du muzikantai buvo atėję: vienas armonika grojo, o kitas būgneli mušė ir vis dainavo visokias blevyzgas. Per naktį jie kieme trankėsi su savo tomis muzikomis, vieni šoko, kiti alų gėrė, paskui visas tvoras apmyžę paryčiais kas sau išsijovijo.

 Muzikantai savo muzikas klėtyje buvo palikę, todėl iš pamiškės atėję tie ginkluoti vyrai tas muzikas nesunkiai užtiko, alaus bačkelėje dar buvo likę, nekviesti ateiviai ir keptų karosų visą lėkštę užtiko. Neblogos užkandos yr, o štai šnapšės tai ir nėr, todėl anie mane pasigavę už kojos net į šulinį žemyn galva kišo, vis reikalaudami pasakyti, kur tėvas šnapšę laiko? Jie gi nežino, kad aš tėvo visai net neturiu, bet iš tos baimės aš to net pasakyti negaliu vis klykdamas nesavo balsu. Šiaip per ašaras mačiau, kad tas pirmininkas basas už tvoros vyšnyne tarp dilgėlių stovi, ir vis ženklais man rodo: tylėk – laikyk liežuvį už dantų. Ir aš tylėjau. Ne, netylėjau; nes aš visa gerkle klykiau ant viso kaimo. Neįstengdamas žodžio ištarti, už ką „po visam“ namų šeimininkas mane net per galvą paglostė sakydamas: „Esi tikras vyrs!“

Rimantas Petrikas

Alfonsas augo tvarkingų ūkininkų šeimoje, mylimas tėvų. Tačiau nerūpestingą vaikystę nutraukė ankstyva (tik 44 m. sulaukus) tėvo mirtis. Motina liko su trimis vaikais, šeimai grėsė skurdas. Apie visų vaikų švietimą, lavinimą negalėjo būti nė kalbos.

Bet vienam iš jų, Alfonsui, labai pasisekė. Jo dėdė, Papilės klebonas Petras Jurskis, buvo geros širdies žmogus, gerai supratęs mokslo svarbą. Jis nusprendė padėti brolėnui. Devynerių metų berniuką kunigas pasiėmė į Papilę ir rūpinosi jo mokslais. Užbaigęs Papilės mokyklą, A. Jurskis buvo pasiųstas į Mintaujos (dabar Jelgava) gimnaziją, o vėliau – į Sankt Peterburgo politechnikos institutą. Ten įsigijo aniems laikams naują, perspektyvią radiotechnikos inžinieriaus specialybę.

1926 m. jaunajam inžinieriui tapo lemtingi. Vasario 6 d. jis vedė Oną Tallat-Kelpšaitę, iš totorių (juos į Lietuvą atsivedė iš Krymo dar Vytautas Didysis) kilmės bajorų Tallat-Kelpšų giminės. Iš tos pačios giminės tarpukariu buvo iškilęs Kazys Tallat-Kelpša, Lietuvos kariuomenės kavalerijos vadas, brigados generolas.

Kadangi žmona paveldėjo Karužiškės dvarą prie Medvėgalio, A. Jurskis tapo dvarininku, bet ir toliau gyveno Kaune. Santuoka buvo laiminga, ilgainiui šeima susilaukė trijų vaikų – dviejų sūnų ir dukros, kuriai davė trigubą vardą, kaip buvo įprasta bajorų kilmės šeimose, – Snieguolė Marija Ona.

Užbaigus Kauno radijo stoties statybą, reikėjo jos vadovo. Inžinierių A. Jurskį, jau daug nuveikusį, kad radijo stotis atsirastų ir sėkmingai funkcionuotų, vyriausybė paskyrė pirmuoju radijo stoties viršininku. Beje, prieš tai, 1924 m., jis buvo baigęs Paryžiaus aukštąją elektrotechnikos mokyklą ir tobulinęsis Eifelio bokšto radijo stotyje.

A. Jurskis radijo stočiai vadovavo iki 1930 m., Pirmosios Lietuvos Respublikos metais padarė puikią karjerą ir kaip kariškis (išsitarnavo iki pulkininko leitenanto), ir kaip pedagogas, mokslininkas Lietuvos universitete.

Deja, 1944 m. buvo priverstas palikti Tėvynę. Vėliau apsigyveno JAV, kur dirbo ne paprastu darbininku, kaip daugelis iš Lietuvos pasitraukusių inteligentų, bet dėstytoju Temple universitete.

Jonas Sireika

Dabar matome ne visai šio stiliaus sakralinį statinį, bet kažką ypatingo, suteikiančio bažnyčiai išskirtinumą ir didelę kultūrinę vertę. Mat dėl klasicizmo įtakos dar XIX a. I pusėje prie bažnyčios frontono pristatytas portikas, būdingas marmurinėms senovės graikų šventykloms ir klasicizmo pastatams XIX a. Tačiau vietoj kolonų panaudoti mediniai stulpai. Portikas netikras, greičiau jo imitacija. XX a. pradžioje, kai buvo madinga naujoji gotika, vėl padaryta pakeitimų. Stogą papuošė gotikinis bokštelis, pagrindines duris – virš jų įtaisytas trikampis vimpergas, o šoninių navų (bažnyčia trinavė) langus – trikampiai frontonai. Dėl to iš išorės šventovė įgijo gotikos bruožų. Viduje dominuoja liaudiškas barokas, nors pagrindinio altoriaus paveikslas, manoma, yra romantizmo stiliaus, nutapytas netoli gyvenusio Paragių dvaro savininko Nikodemo Ivanausko, tapyti gebėjusio kur kas geriau negu valdyti praskolintą dvarelį. Beje, tai seserų rašytojų Sofijos ir Marijos, pasirašinėjusių „Lazdynų Pelėdos“ pseudonimu, tėvas.

1896 m. Šiaudinės bažnyčią vizitavęs Žemaičių vyskupas, tautiečiams geriau žinomas kaip „Anykščių šilelio“ autorius A. Baranauskas, palankiai įvertino šventovę, pagyrė, kad ji sutvarkyta, išpuošta, bažnytiniai indai švarūs. Šventoriuje jis matė varpinę, aplink bažnyčią – liepas, klevus ir vieną ąžuolą, sulaukusį mūsų laikų.

Be sakralinių statinių Šiaudinėje dar yra baudžiavos laikus siekiantis klebonijos pastatas ir 1866 m. pastatyta špitolė, kurioje priglausdavo senus, neįgalius, benamius žmones. Beje, kai kur kunigai stipresniems špitolių gyventojams duodavo darbo savo ūkiuose, daržuose.

Kelis šimtus metų skaičiuojanti Šiaudinė, deja, yra nykstantis kaimas, geriausiais laikais turėjęs daugiau kaip 200 gyventojų. Bažnyčia labai mažai naudojama, bet reikšminga kaip vertingas, valstybės dar nuo 1960 m. pripažintas ir saugomas architektūros paminklas. Ji yra viena seniausių ir įdomiausių medinių bažnyčių Lietuvoje.

Tarpukariu Šiaudinėje dvasinis gyvenimas buvo intensyvus. Vykdavo net ketveri nuolatiniai atlaidai, sutraukdavę šimtus tikinčiųjų, kurių svarbiausi – šv. Roko. Prisiminkime, kad bažnyčios istorija prasidėjo nuo Roko Godlevskio. Bažnytkaimyje buvo įsikūrę pranciškonai, veikė kelios mokyklos.

Jonas Sireika

Pradžia

Tai citata iš minėtos autorės romano „Užmirštų sekretų muziejus“ (Vilnius, „Alma littera“, 2023). Kodėl? Prisipažinkime sąžiningai – ar daugelis iš mūsų ryžtingai veiktų, matydami triumfuojantį blogį? Manau, vienetai. Jūs galite galvoti taip, kaip Jums patinka.

Dabar – žiemos centras, nors ji kartais siautėja ir pavasariais. Nemalonus, rytietiškas vėjas su pietinio vėjo skaidulomis šaldo praeivius, pamiršusius, kas yra kailinės žieminės kepurės. Tai tikrai ne gerasis zuikutis, atnešęs Jums dovanėlę. Kažką panašaus gali „padovanoti“ mūsų meras Tauzyla ar kiti socdemai. Tiesa, vietoj morkos galite gauti dovanėlę – anekdotą apie Čiapajevą.

Tačiau pasitaiko begėdiškai žvarbių ir žvaigždėtų naktų. Įdienojus net katė kopia ant palangės pasišildyti savo raino kailiuko. Šiaip ar taip, dienos ilgėja, tarsi rašydamos nekrologą žiemai. Ir čia – nenumaldomas gamtos dėsnis. Tiesa, po metų ji vėl prisikels.

Žmogus ne visada patenka į „šviesą“, kartais tenka tenkintis „tamsa“. Kuo turės tenkintis meras Tauzyla ir jo klapčiukai – net nespėliosiu, bet prisipažinsiu: ne tik minėtas romanas, bet ir rytinis bažnyčios varpų skambesys nuteikė skilties pradžiai ir kitiems pastebėjimams.

Pastebėjimai

Romaną „Užmirštų sekretų muziejus“ vertė Zita Marienė (ne mano kaimynė Jūratė Marienė). Ji – „Metų vertėjo krėslo“ laureatė. Ir knygos pavadinime žodis sekretai – ne kabutėse. Tai daugiaprasmis slavų (ukrainiečių, rusų) kalbų žodis: priklausomai nuo konteksto jis reiškia paslaptis, bet tik vienu atveju jį dėčiau į kabutes – kai kalbama apie patį žodį.

Tie, kurie kada nors domėjosi vaikų psichologija, galėjo skaityti M. V. Osorinos knygą „Slaptas vaikų pasaulis suaugusiųjų pasaulio erdvėje“ (Sankt Peterburgas, „Piter“, 1999 m., serija „Psichologijos meistrai“). Čia kalbama apie „sekretus“ ir „slėptuves“ – vaikų subkultūros reiškinius. Apie tai rašoma ir minėtame romane.

Suaugusieji tokius daiktus dažnai vadina beverčiais, o vaikai, ypač mergaitės, paverčia juos lobiais, paslaptimis. Tai septintojo–aštuntojo sovietinio dešimtmečio darželinukų „išradimas“, atkeliavęs į rusakalbes kultūras iš Ukrainos. Šiandien juos pakeitė kompiuterinė technika ir kiti dalykai.

Gerbiu vertėją, bet asmeniškai šį žodį taikyčiau vaikų pasaulio paslaptims, o ne romano pavadinimui. Mano variantas skambėtų „Užmirštų slėptuvių muziejus“. Iš kitos pusės, suprantu juodą vertėjo darbą – pats pabandžiau išversti A. Bloko eilėraštį „Nepažįstamoji“, ir tai padėjo suvokti mano atotrūkį nuo profesionalų.

Gyveni, mokaisi, dirbi, o tavo mirtis niekuo nesiskirs nuo eilinio kvailio – spręsti Jums. Sakysite, per daug kraunu skaitytojui. Paaiškinsiu paprasčiau: aš ne Hamletas ir, savo galimybių rėmuose, padarysiu viską, kad į mero sostą nebegrįžtų nei meras Tauzyla, nei eksmeras V. Simelis.

Neagituoju už jokias partijas ar politikus. Juolab – už save. Spręskite patys.

Sprendimai

Manote, kad nedarau klaidų? Jų net nevardysiu. Esu paprastas pensininkas, kaip sakydavo sovietinė „blevyzga“:
 „Kaip erelis kalnų nuo viršūnių Kaukazo
 išdidžiai aš tupiu ant unitazo.“

Vėl atsiduriu vaistinėje (nereklamuoju). Vyras, krepšininko ūgio, piktinasi dėl dviejų centų. Vaistininkė kantriai aiškina. Nusiperku vaistus, o vyras mane pasiveja ir paaiškina, kad vaistus pirko ne sau, o senolei.

Galvoju: ar tikrai neįmanoma padengti dviejų centų? Ir kodėl vaistininkė, aukštos kultūros specialistė, turi aiškintis dėl tokių smulkmenų?

Vyrai, ne visi, bet nūdien subobėjo. Kaip rašo A. Lyberio „Sinonimų žodynas“ (Vilnius, „Mokslas“, p. 64), subobėję vyrai – silpnos valios kerėplos. Toliau – skonio reikalai.

Cituoju J. Baltušį („Vietoj dienoraščio: 1970–1975“, Vilnius, 2019). Jo pastebėjimai apie moteris, vyrus, gyvenimą – aštrūs, kartais žeidžiantys. Tai rašytojo nuomonė. Ne mano.

Aš manau kitaip: dauguma moterų protingesnės, įdomesnės, kultūringesnės. Medicinos mokslas patvirtina – jų uoslė, klausa, pojūčiai dažnai pranašesni. Per jas perduodamas evoliucijos procesas. Mes, vyrai, dažnai tik priedas.

Apie pabaigą

Galima rašyti apie „stribus“, galima apie partizanus. Istorija sudėtinga, tiesa – daugiasluoksnė. Ne visa žinoma, ne viskas pasakyta. Todėl metas skilties pabaigai.

Pabaiga

Galėčiau čia padėti tašką. Deja, dar cituosiu J. Baltušį. Skaitau jį iš naujo – dabar jau kitaip. Skiltis reikalauja paskutinio taško.

Kodėl pasirinkau esė stilių? Kad koks nors Didysis Skundikas ar „amuletinis skarabėjas“ nesiųstų man eilinių skundų. Tad ir norisi juos priploti paskutiniuoju skilties tašku.

2026-01-27
 Vytautas Mikalauskis

Pradžia

Žinoma, aš niekada nesidomėjau poezija. Galiu painiotis, atsiprašyti, bet iš gilių vaikystės atsiminimų – tai geniali lietuvių liaudies poetė S. Nėris, nors kažkas panašaus skamba ir P. Širvio poezijoje. Galėčiau parašyti – poezija. Senoka, bet man suprantama, kurią mes dainuodavome, pritariant gitarai.

Žinau, aš ne subolševikėjęs poezijos gerbėjas, bet man, savo laiku, S. Nėris buvo geniali. Aš bolševikmečio vaikis – kaltinkite kuo tik norite. Aš nesiteisinsiu. Galiu, bet atėjo sotis, bet apie piemenaitę, pritariant gitaroms, dainavome visi. Tai nemirtinga.

Suprantate, jog aš nesubolševikėjau, nesu itin didelis poezijos gerbėjas, asmeniškai save laikau tradicinės miniatiūros gerbėju. Apie savo nuomonę viešai pareiškiu – S. Nėris, nepaisant jos seksualinės, bolševikinės veiklos, aš laikau ją genialia, tautos poete.

Vieną dieną per centrinį miesto parką mačiau einant į Sausio 13-osios dienos minėjimą. Man, kaip tų įvykių dalyviui, veikėjui, tai nesvarbu. Mintis, kad tautinę vėliavą nešantis būrelis nenešė Valstybinės Lietuvos Respublikos vėliavos, pažadino mintį – gal pasiūti tautinę vėliavą pigiau nei valstybinę vėliavą.

Skirtingai nuo kitų radviliškiečių, aš nebijau įvertinti savo situacijos. Po žmonos žūties – depresija, svaigiųjų gėrimų perteklius. Galiu net atvirkščiai tėkšti, kad lipau iš liūdesio duobės gydytojo psichiatro A. Rimkaus dėka – Krizių centre Šiauliuose.

Niekam ne paslaptis, kad jo gydymas ne vienai kartai padėjo. Jam talkino ir geniali vieno psichiatrijos skyriaus vedėja. Dama – ir būtent iš didžiosios raidės.

Viskas lyg ir puiku, bet galvoje gyvena kirminas, bacila ar net bakterija. Įdomiau tai, kad jie padėjo man išlikti žmogumi. Be abejo, apimtas niūrių minčių, sprendžiu kryžiažodžius, skaitau knygas ir net rašau esė (skiltis „Radviliškio kraštui“).

Nuo kitų piliečių neslepiu savo problemų. Kažkada mano žmona prasitarė, jog atsiradus panašioms problemoms man niekas nepadės (turbūt turėjo omenyje, kad 23 metai Psichikos sveikatos centre suteikia pernelyg daug informacijos – kursai, išsilavinimas, įvairūs mokymai ir pan.). Ir ji buvo teisi.

Liko tik paprasta kasdienybė su posūniu (sunkus protinis atsilikimas), katė (taip pat senolė), bet pradėsiu nuo kitų dalykų. Be to, visi skaitytojai laukia mano eilinės šunybės, pereinančios į kitą straipsnelį, skiltį apskritai. Supraskite – skilties tęsinys.

Tęsinys

Ar Jūs kada nors bandėte pereiti per plentą iš Gedimino g. pusės? Nebandėte – ir nerizikuokite, nes plentas, kaip dainelėje: „Ant melsvo ežero bangų paskendo kiaulė lyg ausų, o aš stovėjau šalia jos ir traukiau ją už uodegos“.

Pats plentas – kaip ežero bangos. Perėjimo iki „Maximos“ nevalo niekas. Tačiau galiu įvardyti betvarkės, pliurzyno autorius. Tai kelininkai, miesto seniūnas, Jūsų išrinkti seimoriai (gal tiktų žodis liūlioriai, bet aš taip neišsireikšiu).

Sausio 13 d. per purvynus, nedideliu greičiu, pasak liudininkų, važiavęs automobilis, stabdydamas, įsirėžė į apšvietimo stulpą, esantį prie pėsčiųjų perėjos. Kas turi sutvarkyti šią teritoriją – seniūnija, kelininkai, o viskam diriguoti meras Tauzyla.

Jis nesugeba tinkamai organizuoti darbų. Na, tegul, pasitelkęs klapčiukus „oficioze“, suranda padorų pasiteisinimą dėl apleistų, apledėjusių išvažiavimų iš įvairių aikštelių, perėjimų ar pan. „Oficioze“ pateiksite savo versiją. Spėju – kaltas ne meras, o visi kiti. Nieko padoraus nedarantys miesto gerbūviui.

Gerb. mere, jei nieko nesugebate – pats imkitės šluotos, semtuvo ar kibiro su specialiu smėliu ir druska. Blogiausiu atveju – organizuokite pilietinę akciją. Užtverkite plentą ir Gedimino g. žmonių – patriotų, miestiečių – grandine. Gal tuomet kas nors atkreips dėmesį į problemas.

Iš kitos pusės – gal ir gerai: bus darbo medikams, vaistininkams, autoremontininkams.

Dabar apie perėjimą į kitą straipsnelį, kurį pavadinau „Labas“. Tęsinys bus.

Labas

Ir tai – perėjimas į kitą temą. Kodėl – paaiškės vėliau. Tai pasisveikinimas su mano prabėgusia jaunyste.

Prisimenu, et, kelintą kartą vieną detalę – mano šokių partnerę. Ji ir dvi jos draugės visada dėvėjo itin modernias, tuo laiku, sukneles, batelius, šukuosenas, rankines. Kur gaudavo medžiagos, ar turėjo neeilinę siuvėją, kirpėją – man neįdomu. Be to, niekada nesidomėjau, kas po šiomis puošmenimis.

Žinau, jog dirbo kolūkyje ir jų atlygis buvo beveik du kartus didesnis už mano „gamyklinį“ atlyginimą. Svajonė pabučiuoti savo partnerę į pakaušį (o ji buvo apie 30 centimetrų žemesnė), o dar, duok Dieve, į lūpas – buvo mano svajonių ribos.

Beje, net šokių pertraukėlių metu mes likdavome aikštelėje ir laukdavome tęsinio. Iki šios dienos nežinau, kas jai manyje nepatiko. Būdavo palydos iš šokių į jos namus pro agurkų laukus, vyšnynus. Vėliau – kelias atgal į krūmynus prie dviračio ir kelionė vieškeliu į Radviliškį.

Žinoma, aš prisimenu ją, jos drauges, pasiūlymą tapti mano žmona, bet po to prabėgo daugiau nei pusė amžiaus. Tai nebuvo vaikiška, mokyklinė meilė. Ir bendravimui galimybės neturiu, nors jau ketveri metai – našlys.

Žaismingos suknelės (kelnių nenešiojo), bet šis skyrelis – visai kitam.

Kitas

Savo laiku mėgau žurnalus: „Mokslas ir gyvenimas“, „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, „Tarybinė moteris“, „Nemunas“, „Šluota“ ir pan. Ir štai į rankas pateko ne „Komunistas“ ar dar koks anuometinis leidinys. Tai žurnalas „Šeima“.

Prisipažinsiu – apie tokį net nežinojau. Tai 1982 m. leidinys, solidžiai įrištas – nuo jau minėtų metų pradžios iki spalio mėnesio. Tad nusprendžiau atlikti nedidelę šio žurnalo apžvalgą (o ką, gal rasiu medžiagos, tarkime, apie jau minėtas sukneles). Arba, kaip dainoje „Opus“ – „Gyvenimas yra gyventi“.

Na, tais laikais tai buvo lyg ir priimtina, ir galėjau sulaukti bent jau kapininkės reakcijos. Tad – nedidelė jau minėto žurnalo apžvalga.

Apžvalga

Jas rašyti lyg ir paprasta, o kūrybiškai rašyti turi būti bent kiek „pasikaustęs“ šioje srityje. Tad – 1982 m., Nr. 1. Bent aštuoniolika bendradarbių, pateikiamas turinys – faktiškai 44 puslapiai. Redakcija – A. Vienuolio g. 12.

Turinys – na, kaip čia pasakius – pagal to laikmečio reikalavimus. Man asmeniškai patiko žurnalo pabaigoje esančios karikatūros. Na, tik neišsilavinę piliečiai nežinojo Jono Varno. Leidinio kaina – 20 kapeikų. Iš esmės prieinama visiems. Na, gal brangiau už ledų porciją.

Beje, anuomet laikiau katiną – plėšiką, vardu „Kolega“. Jis atnešdavo pasidalinti savo grobį – bent 12 pelių, kartais vieną kitą žiurkę. Mėgo miegoti šalia manęs: palindęs po apklotu, iškišęs galvą ir letenas ant apkloto viršaus.

Kadangi gyvenau sename, vienaukščiame name, jo gamtiniams poreikiams, ypač šiltesniuoju metų laiku, tereikėdavo atidaryti langą. Be abejo, turėjo chuliganizmo apraiškų. Jei maži kaimynų vaikai valgydavo ledus (o kas dabar prisimena ledų pardavėjų vežimėlius), jis pasiglaustydavo prie jų kojų ir įžūliai nusinešdavo ledų porciją ar jos likučius.

Be to, buvo savotiškas veganas – vegetaras. Itin mėgdavo šviežiai nuluptas bulves ir net morkas ar agurkus. Iš vaikų mielai priimdavo pačias įvairiausias maisto atsargas.

Deja. Jį kažkas, gerokai apipjaustęs, įmetė į mazuto duobę. Žinoma, kaip ir kiekvienas naminis katinas, jis grįžo namo, bet… Gyvenimas, it patiklumas socialdemokratais ar „konservais“, nieko vertas.

Tiesa, pažadėjau, kad rašysiu „Šeimos“ apžvalgą. O nuklydau į asmeniškumus.

Tęsinys

Minėtame komplekte neradau visai nieko apie to laikmečio madas. Tarybinis (bolševikinis – komunistinis) šlamštas beveik niekuo nesiskyrė nuo žurnalo „Komunistas“. Na, tiesiog, mano nuomone, mėšlo krūva, kurią į laukus leisdavo „mėšlo kratytuvai“.

Praleidęs visą minėto žurnalo turinį, atradau kažkur užsimetusius savo rašliavos sąžinės likučius. Tačiau turiu pripažinti – karikatūros, kai kurios nuotraukos itin kokybiškos. Yra net vadinamos poezijos, įvairių niekučių, kurie šiandien prajuokintų ne vieną.

Na, pavyzdžiui, J. Aničio (kas per vienas – net nežinau, negirdėjau) apie šeimą ir religiją. Įpusėjęs apžvalgą – spjoviau, nes tai man pasirodė panašu į dramblio šūdą. Na, kiti gali turėti ir savo nuomonę – savo jau išreiškiau.

Tad „tegyvuoja Didysis spalis Nr. 11“. Žinoma, ir straipsnis – TSKP Centro komiteto, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, TSRS Ministrų Tarybos kreipimasis į Komunistų (bolševikų) partiją, į tarybinę liaudį apie stagnatoriaus, apdovanojimų mėgėjo Leonido Brežnevo mirtį.

Ir kitiems panašaus „skaitalo“ mėgėjams, bet aš pagalvojau apie skilties pabaigą.

Pabaiga

Jau ne kartą esu rašęs, kad baigti savo eseistinius kūrinius man – tam tikra problema. Na, negi nešti tokią medžiagą Radviliškio viešosios bibliotekos kraštotyrininkams – dar pagalvos, jog galutinai „kuoktelėjau“.

Tačiau paskutinis skilties taškas tokių minčių neturės.

P. S. Viena garbi dama mane užkalbino vaistinėje (be reklaminio pavadinimo) ir pareiškė, jog tik dėl mano straipsnių perka „Radviliškio kraštą“. Be abejo, malonu, bet… ir aš kartais rašau „nei į tvorą, nei į mėtą“, nes neturiu įdomesnės medžiagos ir nežinau, kaip jos gauti.

2026-01-16
 Vytautas Mikalauskis
asociatyvi nuotrauka

Buvo pokaris, kūrėsi kolūkiai, kurie iš pradžių ne kolūkiais, o žemės ūkio artelėmis vadinosi, ir tų artelių  buvo daug ir visokių kitokių, kaip antai žvejų artelė – jie vietiniame ežerėlyje  vasaromis iš valtelių, o žiemomis – iš po ledo gaudė žuvis,  kol tame ežere žuvų buvo. Dar veikė avininkystės, arklininkystės, kiaulininkystės, paukštininkystės ir net žąsininkystės mažos žemės ūkio brigados. Bet pati stambiausia buvo durpių gamybos artelė, kurios užduotis buvo per vasarą prigaminti tiek sausų durpių, kad paskui jų užtektų visą žiemą rajono elektrinėje kūrenti. Ta elektrinė kažkokiu būdu gamindavo elektrą rajoninio miesto gatvėms, namams bei valdiškoms įstaigoms apšviesti iki vidurnakčio. Po dvyliktos elektrinė sustabdydavo savo įrenginius ir miestas paskęsdavo visiškoje tamsoje – vietinių įvairaus plauko žulikų dideliam džiaugsmui.

Tai štai tas Mikasinis Antanėlis ir dirbo toje durpių gavybos artelėje, mat apie kaimą buvo arba vos ne gryno žvyro kalneliai, kuriuose net rugeliai augdavo nenoriai, arba durpynai, išsibarstę tų kalvelių lomose. Apie kalvelėse esančias „bėdnas žemeles“ žmonės sakydavo, kad kai čia rugeliai užauga būna matyti, kaip juose zuikiai „ženijasi“. Na, pokario vyrai sakydavo tai tiesiogiai, to negražaus žodžio į vatą nevyniodami, bet juk esmė yra ne tai, kaip jie kalbėdavo, o ką norėdavo tuo pasakyti – rugeliai čia žemi teužauga. Gi durpynai buvo labai tinkami kūrenamoms durpėms kasti, todėl ta artelė neblogai klestėjo, kas mėnesį vykdė socialistinius įsipareigojimus, už ką pastoviai gaudavo ne tik avansus, algas, bet ir premijas.

Avansus bei algas, žinoma, vyrai žmonoms „cyrai“ parnešdavo, o dažnai algų mokėjimo dienomis žmonos pačios ateidavo tų algų parsinešti, gi premijų mokėjimo dienos nebuvo „iš kalno“ žinomos, todėl žmonos neprisistatydavo prie tų premijinių. Be to, niekam nebuvo iš anksto aišku, kiek kuris tų premijinių gaus, todėl dalį jų, o dažnas ir visus „pračieždavo“ – pragerdavo iki paskutinės kapeikos.

Tuose durpynuose darbai būdavo sunkūs, nes jokios mechanizacijos tada dar nebuvo, o vadinamus „plecius“ iš pradžių reikėdavo kastuvais velėnuoti – nuimti viršutinį dirvožemio sluoksnį, paskui raumeningesni vyrai irgi kastuvais tų durpių stambias „kavalkas“ iš duobės svaidydavo ant dirvono, kur dvilinkai susilenkusios moterys tuos durpių sunkius gabalus rankomis gaudydavo ir dėdavo į tokius medinius karučius, vietinių „toškėmis“ vadinamus. Šlapių durpių prikrautus karučius reikėdavo toli stumti, kad net subinės vyrams į šalis raitydavosi kartu su tos „toškės“ braškančiu priekiniu ratu, kol tas durpes išversdavo ant sauso dirvono džiūti. Tas Antanėlis, žinoma, tokiems sunkiems darbams netikdavo – ne jo nosiai tokius karučius stumti, bet su ant dirvonėlio išverstomis durpėmis susidorodavo, mat čia jam tekdavo tokiu specialiu „štiku“ – lengvu kastuvėliu su rankena tuos šlapius gabalus pusiau suskaldyti, kad šlapios durpės greičiau išdžiūtų.

Už tokius „lengvus“ darbus Antanėlis gaudavo ir „lengvesnius“ premijinius, todėl dalį jų, o kai kada ir visus, žmogus be didelio širdies sopulio skirdavo “bendram katilui“ – premijos aplaistymui, arba, šnekant suprantamiau, pragėrimui. Vyrai Antanėlį tokiomis dienomis jau nebe Antanėliu, o Antanu vadindavo, dar visaip pagražindami: „Nu ir mūsų Antanas! Nu ir šaunuolis! Nu ir ne skupačius – geros širdies žmogus esi! Po darbo neišlėk pas savo Mikasę, pasilik – aplaistysim premiją vyriškai.“ Antanui to gėrimo daug neprireikdavo – poros rusiškų šešiabriaunių šimtgramių būdavo per akis. Tokiomis premijinių laistymo dienomis pamiškė plyšdavo nuo grįžtančio namo Mikasinio: „ramštra-drylia-lialia/ ramštra-dryyylia-lia!“ Praeina kiek laiko ir vėl: „ ramštra-drylia-lialia…“

O namuose ant pamato stovi jo Mikasė pikta kaip debesis, rankas ant krūtinės sukryžiavusi: „Nu, Antanėli, balandėli, tik tu pareik man į namus, aš tau tokį ramštradrylį pakelsiu, kad tu ir žilas būdamas prisiminsi“. Pamiškėje augdavo daug putinų krūmų, vasarą baltų žiedų kekėmis pasipuošusių, o rudeniop Antanėlio takas į namus nuo tų žemai nulinkusių prinokusių putino uogų net raudonuodavo. Antanėlis eina tuo taku ir dainuoja: „Mano Mikasytė, mano pati gražiausia mergytė!“ – ir kuo arčiau namų, tuo garsiau visokias savo paties sukurtas „meliodijas“ traukia: kad tai pati meiliausia, kad jo žmonelė pati mylimiausia, o Antanėlio rankoje – pakelėje nusilaužta putino žydinti šakelė. Ir kuo Antanėlis arčiau namų, tuo dainose jo  Mikasėlė labiau pati gražiausia, pati meiliausia, pati protingiausia. Ir Mikasėlei prie vartelių besiklausant šių švelnių Antanėlio žodelių pyktis nyksta, tirpsta, tarsi tas ledas pavasarį upelėje. Ir štai – Antanėlis jau prie vartelių su putino šakele rankose, tik visas iki ausų ne tik šlapias, bet ir purvinas, mat sakosi toje spanguolinėje pasiklydęs, savo mieliausios Mikasėlės beieškodamas. Mikasė griūdama puola prie vartelių: „Antanėli, tu mano rūpestėli, greičiau einam į trobelę, barščiukų įpilsiu, juk bene alkanas esi, aulinius numausiu, autus išplausiu, drabužėlius padžiausiu“.

Bet vieną irgi tokį pat tylų vakarą po vadinamos „palučkos“ Antanėlio tas „ramštradrylia“ miške staiga taip klaikiai nuaidėjo ir – nutilo. Mikasė pribėgusi vartelius atkėlė, net šaukė garsiai: „Antanai… Antanė-ėė-li, a-ūū! Kur dingai?“ – net visas spanguolynas aidėjo, bet tą vakarą Antanėlis namo negrįžo. Negrįžo jis nei kitą, nei dar kitą vakarą. Durpyno vyrai Mikasei sakė, kad jau kuris laikas Antanas darbe nepasirodo, galvojo, gal žmogus apsirgo. Paskui per žmones moteris išgirdo kažkas miške matęs, kad jos žmogų surištomis rankomis kažkokie ginkluoti vyrai Aklaežerio link vedėsi. Kas tie nepažįstami vyrai ir kur jie tądien Antaną vedėsi, negi ko paklausi? Tik juk visiems žinoma, kas tas Aklaežeris per velnio vieta yra… kiek ten visokių miško žvėrelių galą liūliuojančiuose akivaruose gavo eidami vandenėlio atsigerti. Kas ten žino, kur ir už ką tie ginkluoti vyrai Antaną nusivedė, kas ten žino… Ir laukas nežino, ir miškas nežino, ir putinai nežino. Mikasėlė irgi ilgai nieko nežinojo, bet vis laukė savo Antanėlio vakarais prie vartelių atsisėdusi, gal išgirs pamiškėj savojo tą „ramštradrylia“, bet meteliai bėgo bėgo… Mikasėlės gėlių darželis dilgėlėmis apėjo. Trobelės langus vėjai išdaužė. O ir pati Mikasė vyto vyto, kol vieną rytą kaimas ją rado negyvą prie vartelių ant suolelio sustingusią savo Antanėlio laukiančią. O vasaros ir toliau įvairiaspalviais žiedais puošdavosi …

Rimantas Petrikas

Pradžia

Aš žinau, kad nieko nežinau, ir niekas negali pasigirti, jog žino viską apie viskį. Na, toks škotų sukurtas – pasaulio stipresniųjų gėrimų karalius. Žinau, jog mano daugiametė katė neturi jokių stabdžių (senuose „dyzeliukuose“ net buvo užrašas – „stabdas“). Katė mėgsta šviežią, jai tinkantį maistelį (nevardinsiu) ir savo melodingu kniaukimu reikalauja, kad pasirūpinčiau tuo. Gauna. Antroji banga. Ji įtartinu kniaukimu reikalauja savo duoklės. Ir nenurimsta, kol gauna. Net norisi krimstelti jai į uodegą. Nepadės! Ji stovi tvirtose pozicijose, kniaukliuoja ir gauna to, ko panorėjusi. Net iškviesta iš miego karalystės ir iškvietusi ten mane. Pats kaltas, užmokėjau už ją simbolinį litą. Būčiau žinojęs…

Primenu skaitytojams, jog yra kambarinės, naminės ir laukinės katės, susibendravusios su intelektualiais „homo sapiens“. Neversiu, žinote. Jais manipuliuoja, be galo vartoja glostymą ir šukavimą (bent manoji). Tarsi būtų politikė. Mėgstamas užsiėmimas – nuginti mane į lovą ir užsiropšti ant krūtinės saldžiai pasnausti. Kažko iš minėtų dalykų (glostymo ar pan.) negavusi – tiesia savo naguotą leteną link mano barzdos ir net atsuka savo korpuso dalį, kuriai mažokai glamonių.

Su mano šviesios atminties žmona taip nesielgdavo, nes ši buvo „superkatė“ ir netgi turėdavo po ranka auklėjimo priemonę (geriausiai tiko popierinio rankšluosčio skiautė). Ir įdomus dalykas – prie mano posūnio (globotinio) niekada nekibdavo ko nors pageidautino. Jai trūks plyš reikia išeiti į lauką. Namuose yra viskas, ko reikia solidaus amžiaus katei, bet gamta – šventa. Pažiūrėjusi į sniegą, bent porą minučių be jokių pretenzijų, it kokio nors valdžiažmogio patarėja, „drožia“ namo ir tiesiu taikymu prie maistelio dubenėlių ir vandens.

Tiesa, ir čia keistoka. Mėgstamiausia vieta – vonios kraštas ir iš čiaupo nedidele srovele sruvenantis vanduo. Sesės net filmavo į savo mobiliuosius telefonus, kad galėtų įrodyti, jog tai ne pramanas.

Tai štai, vienąkart, kai pagrasinau, jog kaimynas, buvęs geležinkelininkas (radviliškietis – gelžkelietis), mano prašymu įmontuos jai į uodegą „stop kraną“, ji dėbtelėjo į mane savo agrastinėmis akimis ir, išdidžiai pakėlusi uodegą (kačių vėliavą), nutapsėjo į kito kambario lovą.

Galėčiau šią temą plėtoti, bet žinote, kad mano rašiniuose nedaug fantazijos, bet yra koks nors tikslas. Psichologų B. Vijeikienės ir J. Vijeikio teorijoje darbuotojai skirstomi į specialistus ir užbaigėjus. Paskaitęs jų samprotavimus nusprendžiau, jog esu ne specialistas, vykdytojas, o tik užbaigėjas. Įvardinsiu tik vieną pliusą. Na, kas draudžia ir man pakelti savo vėliavą. Jie kruopštūs, tvarkingi, sąžiningi, nekantrūs, geba įvykdyti, ką pažadėjo, ir… gali būti „smeigtukais“.

Tiesos esama – pažadėjau, padariau (net jei tai sniego valymas kieme), skirtingai nuo specialisto, nereikalingas platesnių žinių siekis ir nesidomiu tik savo sritimi. Kaip manote, kodėl pradėjau nuo katės? Ji vykdytoja, savo srities specialistė ir, be abejo, užbaigėja, pasirūpinanti, kad maisto dubenėliai neištuštėtų, o spec. dėžutėje užtektų kraiko.

Dabar, kaip eseistinės skilties rašytojas, net neužduodu Jums klausimo, ar tikėjotės ko nors panašaus. Na, visai nesvarbu, juolab aš nepateikiau nei psichologinių specialistų, nei vadovų charakteristikų. Tai Jūsų laisvalaikio pamąstymas, kaip ir apie kates. Tad, pasinaudojęs jų (kačių) patirtimi, šoku prie kitos temos.

Kita

Ji – pagarbos ženklas medikams. Šiaip aš visada norėjau, kad mano esė skiltys turėtų tvirtą struktūrą: epigrafą, pavadinimo net nekomentuosiu, pradžią ir pabaigą bei paskutinį tašką. Suprantu, jog minėtas taškas neišvengiamas, bet pateikti jį galima įvairiai. Daug sudėtingiau su skilties sudedamosiomis dalimis, nors… pagalvojus, tai vargu „bau“ (senoviškai „ar“) įmanoma.

Ypatingai trūksta medžiagos ar Mūzai išvykus pašėlioti, bet ar atkreipėte dėmesį į pasikartojančius skyrelių pavadinimus: „kitas“, „tęsinys“? Jei net neatkreipėte savo dėkingo dėmesio – tiesiog nuostabu. Tad kitas šuolis. Jis vėl prasidės vaistininkėmis.

Gal kartojuosi, bet mano amžiaus žmogui atleistina. „Išsikvėpus“ mano senam kraujospūdžio aparatui, vienoje vaistinėje nusipirkau gerokai modernesnį. Nors ir perskaičiau jo vartojimo instrukciją, pasijutau kvailys. Geranoriška vaistininkė pademonstravo ant mano kūno, kad jo valdymui užtenka dviejų mygtukų: įjungti ir tuo pačiu išjungti, o į perdėtai perkrautas kitas programas net nekreipti dėmesio. Veikia puikiai, duomenys patikimi.

Ir savotiškas tęsinys med. tema. Sulaukiau skambučio iš Radviliškio konsultacinės poliklinikos, o išvakarėse ir telefoninės žinutės. Priėmė minutė į minutę. Sužinojusi apie priežastį, med. seselė pateikė išsamią informaciją apie su rega susijusią pūslelinę. Atliko pirminius tyrimus ir, sulašinusi lašų į akis, pasiūlė luktelėti. Beje, kiek žinau ar galimai apsirinku, ji su aukštuoju išsilavinimu.

Ir štai pirmas mano apsirikimas: jauną, gražią, protingą gydytoją palaikiau jos kolege, t. p. med. sesele. O aš esu įsitikinęs, kad kažkokiu šeštu jausmu gebu atskirti gydytoją nuo med. seselės. Na, nieko nepadarysi – aš, ko gero, ne vienas atsiduriu kvailio vietoje. Neveltui kartais sakoma, kad verta palaikyti liežuvį už dantų ir luktelėti, nes tylėjimas – auksas, daugžodystė – sidabras.

Gydytoja suteikė informacijos apie regos problemas ir pasiūlė pakartotiną profilaktinį vizitą. Spėju, iš konsultacinės poliklinikos ištapsėjau švytintis it mėnulis. Operacija, bent šiuo metu, nereikalinga.

Ar galvojate, jog pasaulyje viskas taip gražu? Na, bent mieste. Štai mūsų daugiabučio laiptinės skelbimų lentoje yra kiemo sniego valymas. Atėjo laikas ir bendrijos pirmininkui. Manote, jis paėmė sniego valymo įrankius į savo rankas? Pasvajokite – sniego nušlavimas galimai per didelė problema. Juo labiau jo žmonai ar suaugusiems, sveikiems, jauniems žmonėms. Jų atžaloms.

Palieku šią temą ir skyrelį. Tačiau kažkodėl, parašęs šią skilties dalį, prisiminiau pasaulinio masto rašytoją Džordžą Orvelą ir jo legendinę knygą „Gyvulių ūkis“. Esmė frazėje: „Visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie yra lygesni.“ Neskaičiusius informuoju, jog tai apie kiaules, užgrobusias valdžią. Vyr. red. P. Boksalis „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per gyvenimą“. (Naujoji Rosma, Vilnius, 2007, p. 430–431). Suprantu, apie bolševikmetį ne visiems įdomu skaityti. Beje…

Beje

Kaip ir mano opusus. Skaitytojų teisės šventos, bet aš toli gražu ne šventasis. Vieni mano straipsnius perskaito net prieš miegą. Kartais ne vieną kartą, kad „sugautų“ esmę. Kiti „apvažiuoja“, nes nenori atrodyti beviltiški – na, tokia psichologinės gynybos forma.

Man turėtų būti liūdna, bet aš dar tiek „nenukvakau“, kad norėčiau įtikti visiems. Žinoma, galiu pakelti uodegą ir galvoti, jog nuo mano rašinių prasideda laikraščio „kultūros ir meno“ dalis. Man į tai visiškai nusispjauti, bet žinau, jog dalis skaitytojų laukia šių mano kūrinėlių. Ir ką – neberašyti?

Įsivaizduokite, kad skilčiai sunaudoju apie 12 puslapių juodraščiams, neskaitant esmės, nors yra buvę, kad savo kūrybą taisiau bent tris kartus. Pasidomėkite, jei tik turite noro, kiek popieriaus (apytiksliai) sunaudojau parašęs per 640 skilčių. Kiek valandų – ir aš pats nežinau.

Tad aš visada už tuos, kurie supranta, vertina ar net kritikuoja „Pastebėjimus ir pamąstymus“. Jie – intelekto nesugadintiems asmenims. Nepatinka – galima naudoti prakūroms ar kitoms buitinėms reikmėms, galų gale yra ir šiukšlių konteineriai. Tai absoliuti Jūsų teisė rinktis, kaip kokios Kamčiatkos, Šilėnų, Lemberdiškių ir t. t. skaitytojams.

Tačiau kol yra kas spausdina, redaguoja, maketuoja, administruoja – rašau ir rašysiu, nes žinau, jog yra to mano „produkto“ vartotojų. Psichologai net sukūrė taisykles: „Kas nėra klausymasis“, mano atveju – ir rašymas. Pakankinsiu, tai: liepimai, įsakymai, komandavimas, perspėjimai, grasinimai, patarinėjimai, sprendimų siūlymai, įtikinėjimai, ginčai, moralizavimas, pamokslavimas, nesutikimas, kritikavimas, kaltinimas, sutikimas, pritarimas, gyrimas, gėdijimas, išjuokimas, užuojautos reiškimas, dėmesio nukreipimas ir pan.

Atvirai rašydamas, aš pažeidžiu visas psichologų rekomenduojamas taisykles. Mano teisėjai – skaitytojai, kurie vertina žodžio laisvę. Štai taip ir atsliūkinau iki eilinės skilties pabaigos.

Pabaiga

Ir niekur nuo jos nepabėgsi. Kadais lengviausia skilties dalis tapo sudėtingiausia. Kodėl? Nežinau. Ir skaitytojai, kurie mane ragina rašyti „ką nors gražaus“, ko gero, ir patys nežino, kas tas „gražus“. Ar jiems nepatinka gražmenos, kurių esama „oficioze“ (net per daug), to „grožio“ esama ir „Radviliškio krašte“.

Įsivaizduokite, kaip aš jaučiuosi raginamas rašyti apie „grožį“. Ką, ar gyvenime mažai šlykštesnių dalykų, o kodėl neparašius apie juos? Suprantu kai kurių skaitytojų norą gyventi „rožiniame“ pasaulyje, bet taip nėra, nebuvo ir negalės būti.

Ar aš turėčiau rašyti apie saulėtekius, saulėlydžius, debesų patalus, žvaigždėtą dangų, mėnulio atspindinimą šviesą nuo žemės? Man tai būtų keistoka, bet aš linkęs išteisinti tuos, kurie nepajėgia suprasti pasaulio sudėtingumo. Apie gėrį rašo kiti autoriai, o kas atsitiktų, jei prisidėčiau prie jų? Tuomet išgirsčiau – saldu, nuobodu ar pan. Kaip paskutinis taškas skilties pabaigoje.

2026-01-11
 Vytautas Mikalauskis

Į Papilę jau suvargusį senelį iš Varnių pasikvietęs Papilės parapijos administratorius Ignotas Vaišvila pasiūlė jam pastogę ir duonos nepagailėjo. Įdomi istorija apie dvi skirtingas asmenybes, nusipelniusias Lietuvai.

Namas, kuriame savo paskutinius gyvenimo metus praleido S. Daukantas, tebestovi, jame veikia didžiojo lietuvio (žemaičiai sakytų žemaičio, nes pagal kilmę jis buvo žemaitis) muziejus. Namas senesnis už bažnyčią, rodos, seniausias Papilės pastatas. Šį namą dar XIX a. viduryje pasistatė Papilės parapijos administratorius Ignotas Vaišvila. Administratoriumi Žemaičių vyskupas jį paskyrė todėl, kad parapijos klebonas, susirgęs psichikos liga, atlikti savo pareigų negalėjo. Tačiau administratoriui jis visaip kenkė. Todėl, negalėdamas gyventi klebonijoje, I. Vaišvila šalia šventoriaus pasistatė savo namą. Dėl savo charakterio, noro prisitaikyti prie daugumai kunigų tuo metu būdingo gyvenimo stiliaus trūkumo – dvarų lankymo su pasisėdėjimais, vakarų klebonijose su preferansu, vynu ar alumi, taupumo – nebuvo mėgstamas dvarininkų, susilaukė bjaurių skundų.

Galima neabejoti, kad paskutinė pastogė S. Daukantui būtų buvusi maloni, nes abu vyrai gražiai bendravo, kalbėjosi kasdien lietuviškai (žemaitiškai), jeigu ne dvi nelaimės. Vos po mėnesio nuo apsigyvenimo Papilėje, eidamas plikšalos nuslidintu taku, jis parkrito ir labai skaudžiai susitrenkė. Kritimas pakenkė jau silpnam organizmui. Kita bėda – 1863 m. sukilimas, kai už sukilėlių manifesto perskaitymą bažnyčioje I. Vaišvila buvo suimtas ir pasodintas į Šiaulių senąjį, Baltąjį (naujasis – raudonas), kalėjimą.

Paleistas iš kalėjimo, I. Vaišvila netrukus palaidojo S. Daukantą Papilės I piliakalnyje įrengtose kapinėse: iš pradžių pastatė labai paprastą antkapio plokštę, o vėliau Rygoje užsakė pagaminti šlifuoto granito – tą, kuri tebežymi S. Daukanto kapą iki šiol. O pirmoji plokštė dabar guli prie jo buvusių namų.

Patiems šio kilnaus dvasininko paskutinė tarnystės vieta tapo Ubiškės filija, kurioje jis praleido paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį ir šventoriuje atgulė amžinojo poilsio. Neaišku, kur buvo gimęs I. Vaišvila. Labai gali būti, kad Ubiškėje ar netoli jos, todėl ir pasiprašė baigti tarnystę Ubiškės filijoje, kuri tuomet priklausė Luokės parapijai.

Savo testamentu 5000 rb. I. Vaišvila paliko stipendijai mokytis neturtingam lietuviui ir pradžios mokyklai išlaikyti. Namus Papilėje dovanojo mokyklai, kad tautiečiai neliktų tamsūs ir užguiti.

Jonas Sireika

(Laiko atspindžiai iš 2000 06 26)

 Pavartyčių kaimo pamiškėje besikuriantis ūkininkas Kęstutis Daukna žvyrduobėje buvo pasistatęs lengvos konstrukcijos medinį namelį. Paklaustas, ar čia gyvena ūkininkas-naujakurys, čionai atsikraustęs net iš Radviliškio, žmogus nustebo: „O ką, negi nepanašu?” ir skubiai paaiškino, kad net artimiausi draugai, atsibeldę į šią žvyrduobę pamiškėje išverčia akis: „Bene nelabasis, žmogau, tave čionai atnešė?” Pavartyčių kaime, vaizdingoje dviejų upių santakoje besikuriantis ūkininkas visiems aiškina, kad net nelabasis prievarta atkeltas į šią žvyrduobę, ilgai neužsibūtų. Tačiau kai savo noru atsibastai – visai kas kita. Į šias vietas atklysdamas iš miesto pamedžioti ar šiaip „pabindzinėti“, Kęstas vis nužvelgdavo žvyrduobėje teliūškuojantį vandenį: koks gražus tvenkinys, kaip čia įsikūrus pasvajodavo. Pagaliau kai tam ryžosi ir įsikūrė, negali atsidžiaugti: juk čia taip gražu! Šįryt elnias pamiškėje riaumojo, balose pempės klykia. Romantika! Tiesa, sūnus buvo sustreikavęs: „Tėte, toje žvyrduobėje ilgai negyvensiu”. Na, žinoma, kai žiemą kambaryje pastatytas kibiras su vandeniu užšąla, jaunam žmogui darosi baisu. Be to, juk jie tikrai gyvena ant buvusio neoficialaus Pavartyčių gyvenvietės sąvartyno: iškasus žvyrą liko didžiulis karjeras, į kurį šiukšles kas netingėjo, tas ir vežė.

Ilgai Dauknų šeima gyveno netoli Daugėlaičių, kaimo eiguvoje. Prasidėjus privatizacijai, ir Kęstutis užsigeidė gabalėlį „eigulynės“ – valdišką butą eiguvoje nusipirkti. Vadovai neleido. Buvusio eigulio šeima pasiskundė konservatorių sukurtai „švarių rankų” komisijai. Tada ir prasidėjo, atsidūsta naujakurys. Anot Kęstučio, išėjo taip: „Aha, ušdrįsai apskųsti savo viršininką? Aš tau dabar parodysiu kur ropės auga!…“ Matydamas, jog teisybės šiame šviesiame pasaulyje nesuras ir perpratęs „kur ropės auga“, Kęstutis prisiminė, kad yra miške užaugęs – tėvukas irgi buvo miškininkas. Dešimt metų eiguliu dirbęs Kęstutis Daukna prieš porą metų netoli Niauduvos nusipirko 16 ha vadinamojo miško, kiek vėliau – ir 19 ha žemės, iš kurios net 7 ha nenaudingas karjeras. „Tai va, telieka išsiaiškinti, ar čia ir yra ta vieta, kur ropės auga“, – pats savęs tada klausė „savo noru išprotėjęs naujakurys“. Naujoje vietoje žmogus nesiskubino ropių sėti. Vietoje jų ant karjero kranto pasodino obelų, serbentų. Atvažiavęs apžiūrėti serbentyno, pamatė, jog daug vaiskrūmių išvogta. Tada ir įvyko didysis lūžis – Kęstas apsigyveno šioje žvyrduobėje. Jis kiekvieną svarbesnį įvykį užsirašo ant sieninio kalendoriaus lapelių, štai pernykščiame kalendoriuje užrašyta: „Balandžio 15 d. radau išvogtus serbentus“. Po trijų dienų vyresnysis sūnus Aurimas, pasistatęs palapinę ėmė saugoti ūkį. Paskui karjere, šalia tvenkinio, iš lentų susikalė lengvos konstrukcijos namelį. Lentinėje trobelėje pasistatė „buržuiką“, asla buvo negrįsta. Kartą žmona pamedžioti užklydusiems bičiuliams iškepė kiaušinienės. „Kad, moč, kažkodėl tarp dantų žvyras girgžda“, – žmonai bandė priekaištauti vyrai. Močia nepasiduoti: „buržuika“ niekam tikusi, per neįstiklintus langus vėjas gryčioje švilpauja, į kiaušinienę žvyro prinešė.“

„Užpykęs per dvi dienas šią krosnį sumūrijau. Ar ne meno kūrinys?“ – pats save giria naujakurys. Jeigu žmona joje sugeba net pyragą iškepti, matyt, visai nebloga išėjo, kai geresnę prasimanys, senąją nufotografuos vaikaičiams atminčiai. Žmona pyrago iškepa, vaikai žvyrduobėje žuvies pagauna. Privačiame miške Kęstutis jau rado lepšių. Netrukus šviežių bulvikių paaugs. Ko blogas gyvenimas? Kol rankas, kojas turi, va – bado nebus, džiaugiasi naujakurys.

Kęstutis ir Vida Dauknos bandė verstis žirgininkyste. Nenusisekė. Vienas žirgas pievoje dar ganosi. Juo ir apdirba visus laukus. Tokie tie ir darbai: bulvikės, daržiukas. Traktorių Dauknos neprisipirko, mažyliui sukalė „transportą“ mediniais ratais, tai ir visa naujakurių technika. Gal visai nereikėjo ir tos medinės „dviejų aukštų pilaitės“ žvyro karjere? Kas jis, Kęstutis Daukna – keistuolis nenuorama, ar išsikraustęs iš proto naujakurys? Žmogus sako, kad tie, kurie išsikraustę iš proto, gyvena medyje, o jis turi normalų lizdelį, jau ir elektrą įsivedė, už tai sumokėjo 40 tūkst. Lt. „Už tokius pinigus galėjau priemiestyje nusipirkti neblogą sodybą“. Žmona Vida (buvusi medicinos sesuo) savąjį užtaria: „Kęstai, protingai padarei, juk be šaldytuvo, be elektrinės skalbimo mašinos sunku buvo gyventi  – reikėjo elektros“. Žada sodinti žemaūgį sodą. Nedidelį, bet sutvarkytą, aptvertą. Vėl prireiks 50 ar daugiau tūkstantėlių. Bus sodas, neišsiversi be vaisių saugyklos. Neblogai būtų pasisodinus kokį hektarą kitą derlingesnių braškių. Gal nusipirks kokį dešimt ar penkiolika avių – antai kokie laukai „dyki“ stovi, aveles tik ganyk ir džiaukis. Numatyta statyti tvartelį, irgi lengvos konstrukcijos, iš lentų. Gryčiai dar negreit pinigų atsiras. Bet auga du sūnūs. Dičkis, matyt, išvažiuos mokytis, mažajam šį rudenį sukaks šešeri. Parbėgęs iš mokyklos tėvui, motinai padės. Jau dabar kartu su tėčiu miške šakas krauna, triušiukus pašeria. Mamos pasiteirauja, ar ožkos pamelžtos, kai reikia – jas perkelia. Na tai kas, kad šiemet metai bus tušti (kai sodino daržus, gegutė užkukavo, o tuščia piniginė stalčiuke mėtėsi), bet gal ne kasmet ji užkukuos daržus sodinant. P„radėjus nuo šiaudo, nereikia tikėtis, kad per vienerius metus kalnus nuversi“, – kalba Kęstutis, per „savo kemsynę“ lydėdamas į kelią, kur jau ir mašina galima pravažiuoti. O aplink – laukai, vėjas ir pempių klyksmas.

Rimantas Petrikas