(kažkur girdėta ar perskaityta mintis)
Praeitą antradienį, tiksliai prisimenu, praeitą antradienį, padariau tai, ko buvau pažadėjęs sau niekada gyvenime nedaryti. Daviau patarimą žmogui, kuris manęs to neprašė. Prieš patardamas, aišku, padariau reveransą, tokį kaip: „leiskite patarti“, „atleiskite“, „aš galiu klysti, bet“… Iš tikro, tai nieko nekeičia. Aš įkišau savo snapą į kito gyvenimą su savo „neįkainuojama“ nuomone, nors manęs to niekas neprašė.
Velniai rautų! Juk aš iš asmeninės patirties žinau – tai nervina. Aš esu tos kartos, kuriai asmeninių ribų samprata nėra kažkas natūralaus. Mūsų tėvams tai neegzistuoja, mūsų vaikai jau gimė kartu su ja, o mes, dar gyvenę „laimingoje“ sovietų šalyje, o dabar ir interneto eroje, esame kažkur per vidurį. Gyvenome paveikti artimųjų, kaimynų ir nepažįstamų žmonių patarimų – nuomonių, kurie manė, kad yra visiškai normalu vertinti, kritikuoti ir patarinėti, ką man veikti, kaip rengtis, ką daryti ir kaip elgtis. Aš dar menu laikus, kai sakyti artimajam, tiek nepažįstamam žmogui, ypač jei jis vyresnis: „tai ne Jūsų reikalas“ buvo neįsivaizduojama. Toks „pasaulinio“ masto grubumas ir šiurkštumas buvo vertinamas kaip juodo nedėkingumo apraiška. Mes kažkaip sugebėdavome užgožti savy verdantį pyktį tokiais „svariais“ argumentais, kaip: „iš šalies geriau matosi“, „jie nori man tik gero“, „jie vyresni – labiau patyrę“, „pažįsta gyvenimą“. Tam tikra prasme, mus suformavo paradigma „muša – vadinasi, myli“, kritikuoja – vadinasi, mes jiems labai rūpime“. Patarinėja – rodo išskirtinį dėmesį. Taigi, negalima pykti, nes šiuo atveju pyksta tik nedėkingi niekšai, kurie nesupranta, kad juos norima apgaubti meile, dėmesiu ir rūpesčiu. Pykti negalima dar ir todėl, kad ant meilės, rūpesčio ir dėmesio pyksta tik nedėkingi ir neempatiški kiaulės.
Visada truputį „inconfortable“ (pranc.: nepatogu) (bent jau man) sakyti: „aš tavo patarimo neprašiau“ ir „man visiškai neįdomu, ką tu apie tai galvoji“. „Inconfortable“, jei tau atsakys: tu negali priimti kritikos, išklausyti kitų nuomonės, esi skandalinga ir kretiniškai kvaila būtybė. Galų gale! Tu nenori priimti ir vadovautis patarimais, tai ir nesivadovauk – elkis kaip tu nori. Ko čia nervintis? „Padaryk“ protingas akis, parodyk, kad išklausei, mandagiai padėkok ir daryk savaip. Kam čia putotis apie pažeistas asmenines ribas, kam tiek daug emocijų, negatyvios reakcijos, juk tai taip gyvenimiška… Ką? Labai čia nukentėsi! Jei palinguosi galva – „mol“ su viskuo sutinku ir ateityje elgsiuosi taip, kaip jūs man patarėte…
Vis dėlto nervinuosi, ir žinote kodėl?
Manau, bet koks neprašytas patarimas iš esmės yra „double bind“ (angl.: dviguba prasmė), tam tikras psichologinis ir emocinis smurtas. Taip kaip ta pelė – jūs jos nematote, bet puikiai žinote, kad ji tikrai yra. Patarėjas yra vedinas tik vieno vienintelio įsitikinimo ir tikslo: „jis viršus“, kitaip tariant, jis tarsi suaugęs, o tu – vaikas. Jei visai tiesmukiškai: jis protingas – tu kvailys. O kadangi jis yra „viršus“ ir jaučiasi stipresnis, jis „lįs – kišis“ į jūsų neprotingą ir naivų gyvenimą, kaip jis mano – stipriųjų teise. Paaiškins tam infantiliam žmogėnui, kas yra teisinga, kas ne. Darys tai išimtinai išskirtiniu rūpesčiu tuo idiotu… „Jūs man labai patinkate“, „aš jums labai simpatizuoju“, „todėl pasakysiu“: „pakeiskite šukuoseną, nes ji jums visai netinka“, „tu toks „fainas bičas“, bet galėtum ne apsiryti „ant nakties“ , „tau reikia išsivalyti organizmą, bet pirmiausiai pradėk nuo smegenų“, „tu man draugas ir iš tikro tave gerbiu ir nenoriu, kad tu taip išgyventum, kai visos iliuzijos apie menamus tavo gebėjimus subyrės, todėl galbūt geriau eiti dirbti į kokį „Rimi“ sandėlį, idant vėliau nebūtų tau taip skaudu“.
Iš tikro – tai yra viena kitai prieštaraujančios sąvokos, kurios yra skirtingose komunikacijos lygmenyse. Verbaliniame lygyje deklaruoja rūpestį, pagarbą ir netgi, sakyčiau, meilę. Neverbaliniame tai skambėtų taip: aš protingesnis, viršesnis, (dar geriau „ant viršaus“) aš turiu teisę keisti tave pagal savo sampratą ir norą, o tu, kaip silpnas naivus padaras, turi man paklusti ir būti dėkingas. Tu neturi tokių sienų, asmeninių ribų, kurias aš stiprus ir protingas negebėčiau pralaužti – tu man nieko nepadarysi – aš čia viršus, čia aš – valdžia.
Labai jau panašu į mūsų visų mylimos ir gerbiamos valdžios ir vyriausybės „konsultantų“ nuostatas, kaip elgtis ir gyventi pandemijos metu, ar ne?
Mes dažniausiai nuryjame kartėlį, neatsakome, nesipriešiname, kai kas kart susiduriame su nepageidaujamais patarimais, tačiau tas kartėlis, kažkoks netikrumo jausmas, kad ir kaip jį slopintum, vis tiek kyla ir šio reiškinio šaknys yra būtent čia, t. y. bandyme primesti savo valią menkinant, be jokių skrupulų peržengiant, pralaužiant mano asmenines ribas – sienas, draudžiant visas emocijas, išskyrus dėkingumą. Ir man dar reikia būti dėkingam?
Na, bet jei rimtai, nejau jūs tikite tuo, kad tiems patarėjams – pašaliniams žmonėms, nenusispjauti: ar gerai mokosi jūsų vaikai, ar sveika jūsų mama ir apskritai… Kas jiems iš tikro rūpi? Kokį turi interesą? Ne, jiems paprasčiausiai malonu jaustis „viršumi“, o dar geriau „ant viršaus“: tu elgiesi ir atrodai kaip klounas, tu – nedėkingas kvailys.
Taip ir norisi surikti, kaip tame filme: nereikia man patarinėti – geriau padėkite materialiai! Štai Jums visa informacija, kurią išsako verbaline ir neverbaline kalba patarėjai – rūpintojėliai. Pabandykite iš paprasčiausio patarimo išimti – pašalinti sudedamąją manipuliaciją „aš tau tik gero linkiu“ ir iš patarimo liks tik plikas skeletas: aš protingas – tu kvailys.
O ką, visai paprastas, lengvas, visad gerai veikiantis būdas pakelti savo savivertę draugo, artimojo sąskaita.
Jei atvirai, tai būtent aš tai padariau praėjusį antradienį. Ir reveransas „leisk man patarti“ ir „tikiuosi, kad klystu“ – tai tik bjaurus bandymas nutylėti savo neigiamas emocijas kitam asmeniui. Kažkur girdėjau posakį: „Kiekviena žodžiu išreikšta mintis – melas“. Kodėl žmonės prie kitų lenda su savo nelemtais patarimais? Todėl , kad „aš negaliu žiūrėti, kaip tu darai šią klaidą“, „aš paprasčiausiai turiu tai pasakyti“ ir galų gale „aš visą naktį nemiegojau“…
Suaugusieji žmonės turi mokėti valdyti savo emocijas ir norus, o ne kaišioti savo snapo ten, kur jų niekas neprašė. Tie neprašyti patarimai nėra jau tokie nekalti, visai nesvarbu, kokie jie – rimti ar naivūs: „kol jūs nepaprašėte patarimų, bet koks patarimas tampa griovimo įrankiu, latentinis noras dominuoti. Jei jūs esate pakankamai stiprus, kad pasiųstumėte „gero linkinčius“ patarėjus į gerą vietą – tai tik jūsų santykis su juo. Jei ne, tai tik jūsų savivertė, jūsų asmeninės ribos ir, galų gale, Jūsų asmenybės problema. Renkamės, kaip reaguoti į „gero linkinčius“, galutiniam etape galime sugadinti – sugriauti, tegul jau ir „draugiškus santykius“ – velniai jų nematė…
P.S.
Paprastai „gero norėtojai“ ir patarėjai dažniausiai būna su stipriai išreikštais abstinencijos požymiais veide…
Viktoras Karpenko
