Karjerą pradėjęs jūroje, išplaukė į teatro vandenis ir liko visam laikui

Ilgametis Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Ikaras“ ir suaugusiųjų mėgėjų teatro „Mozaika“ vadovas bei 2020 m. Kuršėnų miesto garbės pilietis Petras Valskys sako būtinai turintis išeiti kiekvieną dieną į darbą. Gruodžio 16 d. nuo garbingo vardo suteikimo bus praėję vieneri metai. „Ikariukus” režisierius patikėjo jaunam žmogui, o su suaugusiais „Mozaikos“ aktoriais turi daugiau ateities planų. Per paskutinius metus patyręs artimiausio žmogaus – žmonos bei kūrybos bendražygės Leontinos Valskienės, taip pat tapusios Kuršėnų miesto garbės piliete, – netektį, režisierius P. Valskys šios temos vengė ir sunkiai tramdė emocijas. Vis tik daug prie Kuršėnų miesto vardo garsinimo prisidėjęs žinomas žmogus sutiko pasidalinti savo kelio per teatro scenas bei užkulisius detalėmis.

Mokykloje sekėsi „prastai“, bet stojamuosius išlaikė puikiai

Pasakodamas apie mokyklos metus, Petras Valskys nedaugžodžiavo:

– Gimiau giliam kaime Ignalinos rajone. Buvome trys vaikai. Be manęs augo dar dvi sesės. Vidurinę mokyklą lankiau Salake. Labai prastai mokiausi. Kai po armijos stojau studijuoti režisūros Klaipėdoje, dėstytojai kalbėjo, kad kaip čia išdrįsau stoti į „aukštąją“ su tokiu žemu vidurkiu. Manau, nesimokiau, nes nebuvo motyvacijos. Užtat stojamuosius egzaminus išlaikiau puikiai. Iš stojančiųjų buvau trečias pagal gautus įvertinimus.

Ar vaikystėje gyveno skurdžiai, menininkas negalėjo atsakyti vienprasmiškai: „Negaliu sakyti, kad gyvenau vargingai. Pagal šiuos laikus gali taip atrodyti, bet buvome laimingi, mums visko užteko, nes poreikiai buvo kitokie. Kai įvedė elektrą, mums buvo stebuklas“.

Kalta sovietinė sistema?

Daugelis turbūt susidomės, kaip tai galėjo nutikti. Režisierius dėl to „kaltina“ sovietmečio švietimo sistemą:

– Mokykloje niekas nerašydavo gero pažymio per egzaminus, jeigu pažymių vidurkis prastas.

Kaip supratome, mokytojai susidarydavo įvaizdį apie moksleivį bei jo nekeisdavo. Padėtį ištaisyti galėjo stojamieji į aukštąsias ar kitas mokyklas, kurie tais laikais buvo būtini.

Iš jūreivių – į režisūrą

Kuršėnų miesto garbės pilietis, šį vardą gavęs dėl savo pasiekimų kūryboje pasakoja, kad mokykloje besimokydamas net negalvojo vaidinti. Tuo metu svajonė buvo tapti jūreivystės šturmanu. Svajonę P. Valskys pasiekė ir baigė jūreivystės mokyklą. Deja, karjerai jūroje ir vėl pamaišė sovietinė sistema. Režisierius pasidalino prisiminimais:

–  Jūreivystėje kurį laiką sekėsi gerai. Išplaukiau su žvejybiniu laivu į tris reisus. Kiekvienas iš jų truko po pusę metų. Atsitiko taip, kad per vasario 16 d. su draugu pasidarėme Lietuvos ženkliukus. Už juos mus pašalino iš darbo. Tiesiog vis nepraeidavome medicininės komisijos, kuri jūreiviams buvo būtina. Norėdami vykti į reisą, kiekvieną kartą turėdavome gauti komisijos išvadą. Maždaug pusę metų pralaukėm komisijos sprendimo ir supratom, kad niekada nepraeisim. Keturis metus mus mokė, rengė ir maitino, o po to „už ženkliukus“ nebeleido dirbti. Tokie buvo laikai.

Suabejojus, kaip taip gali būti, P. Valskys nusistebėjo: „Jūs, matyt, labai jauna, kad to nežinote“. Paklausus, ar įmanomas šiais laikais toks scenarijus, režisierius pastebėjo: „Manau, kad ir šiais laikais taip gali būti. Jeigu žmogus nebus parankus, tai bus nustumtas, o anais laikais – tuo labiau.“

Rūpėjo mokytis, o ne „baliavoti“

Netekęs perspektyvų jūreivystėje, P. Valskys pasirinko studijas Klaipėdos universitete. „Kai stojau į režisūrą, man buvo trisdešimt ketveri metai. Tada rūpėjo mokytis, o ne kartu su kitais studentais po alubarius vaikščioti. Vaidybą reikėjo pradėti nuo abėcėlės. Pirmais studijų metais daugiau pats vaidinau nei režisavau. Pirmas mano spektaklis – diplominis darbas „Pijus nebuvo protingas“. Pirmame mano kolektyve žmogiukai buvo surinkti „iš gatvės“.  Universiteto palėpėje pasidarėme mini studiją. Pirmąjį mano statytą spektaklį irgi rodėme tenai.“ – pasakoja kūrėjas. Pasak P. Valskio, „kai baigi studijas, atrodo, kad gali statyti, ką tik nori, po to supranti, kad ne“.

Aktorius turi turėti poreikį išsisakyti scenoje

Ar aktorinio meistriškumo išmokstama, ar tai – įgimta savybė, P. Valskys negalėjo atsakyti kategoriškai:

–   Turi  būti šiek tiek duota, bet daug nereikia. Kuriems daug duota, tie nesimoko. Aktorius turi turėti dūšioje kažką tokio paslėpto, ko gyvenime negali išsakyti. Scenoje jis gali būti ir karaliumi, ir juokdariu, ir kuo tik nori. Turi būti poreikis išgyventi kitus gyvenimus nei tenka buityje.

Su lagaminėliu – į Lentvarį

Šeimą menininkas sukūrė studijuodamas režisūrą. Žmona tapo kursiokė Leontina. Abu buvo bendraminčiai, entuziastai. Tuo pačiu metu Petras ne tik studijavo Klaipėdos universitete, bet ir dirbo, mat turėjo polinkį meistrauti. Po universiteto naujai iškeptas režisierius gavo paskyrimą į Lentvarį. P. Valskys sako, kad keisti gyvenamąsias vietas nebuvo sunku. „Į lagaminėlį susidėjau visą turtą ir galėjau važiuoti, kur noriu“, – pasakoja. Tuo metu didžiausias turėtas turtas buvo dėvėtas dviratis. Lentvaryje režisierius išbuvo 1,5 metų. „Išėjau, nes supratau, kad reikia pradėti nuo nulio. Įkyrėjo lyginimas su prieš tai dirbusiu režisieriumi. Kitiems atrodė, kad turiu dirbti taip, kaip prieš tai buvo,“ – pasakoja P. Valskys.

Teatro bendruomenė turi būti kaip šeima

Paklausėme, kokių pastebėjimų iš patirties apie kūrybą turi ir su kokiais sunkumais teatre susidūrė, daug apdovanojimų kartu su savo kolektyvais gavęs režisierius pasidalino mintimis:

– Spektaklis yra tarsi žmogaus gimimas. Reikia pamilti, išnešioti ir tik tada pradėti gimdyti. Gali norėti statyti kaži ką, bet turi žinoti realybę, ką tie žmonės gali. Kai pažįsti žmones, einasi labai nesunkiai. Teatro bendruomenė turi būti kaip šeima. Nemoku dirbti su vaikais… Man patinka kalbėtis su žmogum kaip su lygiu, o su vaiku turi apsimesti vaiku ir tik po to kilti. Aš to nemoku. Būdamas režisierius, tu neturi būti aukščiau, viską turi daryti kartu su žmonėmis, su kuriais dirbi. Turi galvoti, kad ne tu juos radai, o tai jie tave patys surado. Visiems reikia eiti kartu ir kartu kilti.

Pirmas įspūdis apie Kuršėnus – „žiaurus“

Iš Lentvario Petras kartu su žmona Leontina nuvyko dirbti į Kuršėnus. „Pirmas įspūdis buvo žiaurus, o dabar Kuršėnai labai išgražėjo“, – juokiasi režisierius. Jis sako, kad kai 11 metų buvo gyvenęs Klaipėdoje, buvo įpratęs išeiti, kur panorėjęs, o Kuršėnuose tiek veiksmo nebuvo, mažesnės galimybės. „Kad turėtum automobilį, tai dar nieko. Iš ko gali jį įsigyti, dirbdamas saviveikloje? Inžinierius gaudavo iki 120 rublių atlyginimą. Režisierius – 90-95 rublių.“ – grįžo į prisiminimus P. Valskys. Visą realybės skurdumą atsvėrė darbas su žmonėmis ir kūryba. „Jei akyse šviesu, tai visi sunkumai užtemsta. Jeigu turi minčių ir norų – ko daugiau reikia?“ – bandė įkvėpti optimizmo teatro vadovas.

Žiūrovus turėtų pasiekti du nauji spektakliai

Kurie spektakliai labiausiai pavyko, P. Valskys vertinti nesiryžo. Jis atsakė, kad tai pasakyti turėtų žiūrovai. Jam pačiam maloniausi spektakliai, kuriuose suaugę vaidino kartu su vaikais. Vienas iš tokių – „Vincukas“, pastatytas pagal Šatrijos Raganą, po to – spektaklis, kuriam scenarijų parašė aktorė Agnė Grigarauskaitė. Tik režisierius jo pavadinimo nebeprisimena. Šiuo metu Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centro suaugusiųjų mėgėjų teatras „Mozaika“ rengia du vaidinimus: spektaklį pagal Juozo Glinskio pjesę „Mėnesienoje“ bei Virgilijaus Veršulio „Už durų“. Teatro vadovas apgailestavo, kad karantinas labai apsunkino repeticijas bei pasirodymus. „Jeigu dar „neuždarys“ mūsų, vieną spektaklį žiūrovams noriu pristatyti iki Naujų Metų, o kitą – Teatro dienai kovo mėnesį,“ – pasidalino savo planais P. Valskys.

Rita Grigalienė

Nuotraukos: Zigmo Ripinskio

Total
23
Dalinasi
Related Posts