(Laiko atspindžiai iš 2000 06 26)
Pavartyčių kaimo pamiškėje besikuriantis ūkininkas Kęstutis Daukna žvyrduobėje buvo pasistatęs lengvos konstrukcijos medinį namelį. Paklaustas, ar čia gyvena ūkininkas-naujakurys, čionai atsikraustęs net iš Radviliškio, žmogus nustebo: „O ką, negi nepanašu?” ir skubiai paaiškino, kad net artimiausi draugai, atsibeldę į šią žvyrduobę pamiškėje išverčia akis: „Bene nelabasis, žmogau, tave čionai atnešė?” Pavartyčių kaime, vaizdingoje dviejų upių santakoje besikuriantis ūkininkas visiems aiškina, kad net nelabasis prievarta atkeltas į šią žvyrduobę, ilgai neužsibūtų. Tačiau kai savo noru atsibastai – visai kas kita. Į šias vietas atklysdamas iš miesto pamedžioti ar šiaip „pabindzinėti“, Kęstas vis nužvelgdavo žvyrduobėje teliūškuojantį vandenį: koks gražus tvenkinys, kaip čia įsikūrus pasvajodavo. Pagaliau kai tam ryžosi ir įsikūrė, negali atsidžiaugti: juk čia taip gražu! Šįryt elnias pamiškėje riaumojo, balose pempės klykia. Romantika! Tiesa, sūnus buvo sustreikavęs: „Tėte, toje žvyrduobėje ilgai negyvensiu”. Na, žinoma, kai žiemą kambaryje pastatytas kibiras su vandeniu užšąla, jaunam žmogui darosi baisu. Be to, juk jie tikrai gyvena ant buvusio neoficialaus Pavartyčių gyvenvietės sąvartyno: iškasus žvyrą liko didžiulis karjeras, į kurį šiukšles kas netingėjo, tas ir vežė.
Ilgai Dauknų šeima gyveno netoli Daugėlaičių, kaimo eiguvoje. Prasidėjus privatizacijai, ir Kęstutis užsigeidė gabalėlį „eigulynės“ – valdišką butą eiguvoje nusipirkti. Vadovai neleido. Buvusio eigulio šeima pasiskundė konservatorių sukurtai „švarių rankų” komisijai. Tada ir prasidėjo, atsidūsta naujakurys. Anot Kęstučio, išėjo taip: „Aha, ušdrįsai apskųsti savo viršininką? Aš tau dabar parodysiu kur ropės auga!…“ Matydamas, jog teisybės šiame šviesiame pasaulyje nesuras ir perpratęs „kur ropės auga“, Kęstutis prisiminė, kad yra miške užaugęs – tėvukas irgi buvo miškininkas. Dešimt metų eiguliu dirbęs Kęstutis Daukna prieš porą metų netoli Niauduvos nusipirko 16 ha vadinamojo miško, kiek vėliau – ir 19 ha žemės, iš kurios net 7 ha nenaudingas karjeras. „Tai va, telieka išsiaiškinti, ar čia ir yra ta vieta, kur ropės auga“, – pats savęs tada klausė „savo noru išprotėjęs naujakurys“. Naujoje vietoje žmogus nesiskubino ropių sėti. Vietoje jų ant karjero kranto pasodino obelų, serbentų. Atvažiavęs apžiūrėti serbentyno, pamatė, jog daug vaiskrūmių išvogta. Tada ir įvyko didysis lūžis – Kęstas apsigyveno šioje žvyrduobėje. Jis kiekvieną svarbesnį įvykį užsirašo ant sieninio kalendoriaus lapelių, štai pernykščiame kalendoriuje užrašyta: „Balandžio 15 d. radau išvogtus serbentus“. Po trijų dienų vyresnysis sūnus Aurimas, pasistatęs palapinę ėmė saugoti ūkį. Paskui karjere, šalia tvenkinio, iš lentų susikalė lengvos konstrukcijos namelį. Lentinėje trobelėje pasistatė „buržuiką“, asla buvo negrįsta. Kartą žmona pamedžioti užklydusiems bičiuliams iškepė kiaušinienės. „Kad, moč, kažkodėl tarp dantų žvyras girgžda“, – žmonai bandė priekaištauti vyrai. Močia nepasiduoti: „buržuika“ niekam tikusi, per neįstiklintus langus vėjas gryčioje švilpauja, į kiaušinienę žvyro prinešė.“
„Užpykęs per dvi dienas šią krosnį sumūrijau. Ar ne meno kūrinys?“ – pats save giria naujakurys. Jeigu žmona joje sugeba net pyragą iškepti, matyt, visai nebloga išėjo, kai geresnę prasimanys, senąją nufotografuos vaikaičiams atminčiai. Žmona pyrago iškepa, vaikai žvyrduobėje žuvies pagauna. Privačiame miške Kęstutis jau rado lepšių. Netrukus šviežių bulvikių paaugs. Ko blogas gyvenimas? Kol rankas, kojas turi, va – bado nebus, džiaugiasi naujakurys.
Kęstutis ir Vida Dauknos bandė verstis žirgininkyste. Nenusisekė. Vienas žirgas pievoje dar ganosi. Juo ir apdirba visus laukus. Tokie tie ir darbai: bulvikės, daržiukas. Traktorių Dauknos neprisipirko, mažyliui sukalė „transportą“ mediniais ratais, tai ir visa naujakurių technika. Gal visai nereikėjo ir tos medinės „dviejų aukštų pilaitės“ žvyro karjere? Kas jis, Kęstutis Daukna – keistuolis nenuorama, ar išsikraustęs iš proto naujakurys? Žmogus sako, kad tie, kurie išsikraustę iš proto, gyvena medyje, o jis turi normalų lizdelį, jau ir elektrą įsivedė, už tai sumokėjo 40 tūkst. Lt. „Už tokius pinigus galėjau priemiestyje nusipirkti neblogą sodybą“. Žmona Vida (buvusi medicinos sesuo) savąjį užtaria: „Kęstai, protingai padarei, juk be šaldytuvo, be elektrinės skalbimo mašinos sunku buvo gyventi – reikėjo elektros“. Žada sodinti žemaūgį sodą. Nedidelį, bet sutvarkytą, aptvertą. Vėl prireiks 50 ar daugiau tūkstantėlių. Bus sodas, neišsiversi be vaisių saugyklos. Neblogai būtų pasisodinus kokį hektarą kitą derlingesnių braškių. Gal nusipirks kokį dešimt ar penkiolika avių – antai kokie laukai „dyki“ stovi, aveles tik ganyk ir džiaukis. Numatyta statyti tvartelį, irgi lengvos konstrukcijos, iš lentų. Gryčiai dar negreit pinigų atsiras. Bet auga du sūnūs. Dičkis, matyt, išvažiuos mokytis, mažajam šį rudenį sukaks šešeri. Parbėgęs iš mokyklos tėvui, motinai padės. Jau dabar kartu su tėčiu miške šakas krauna, triušiukus pašeria. Mamos pasiteirauja, ar ožkos pamelžtos, kai reikia – jas perkelia. Na tai kas, kad šiemet metai bus tušti (kai sodino daržus, gegutė užkukavo, o tuščia piniginė stalčiuke mėtėsi), bet gal ne kasmet ji užkukuos daržus sodinant. P„radėjus nuo šiaudo, nereikia tikėtis, kad per vienerius metus kalnus nuversi“, – kalba Kęstutis, per „savo kemsynę“ lydėdamas į kelią, kur jau ir mašina galima pravažiuoti. O aplink – laukai, vėjas ir pempių klyksmas.
Rimantas Petrikas
