Pastarnokai, kaip ir petražolės, – salierinių šeimos augalas. Jie vertinami kaip dietinė daržovė, todėl tiems, kas negali valgyti bulvių, ši daržovė yra puikus jų pakaitas. Įdomu tai, kad pastarnokų šakniavaisiai, palyginti su morkomis, turi daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų. Juose yra itin daug kalio. Pastarnokai dažniausiai naudojami kaip prieskonis pagardinti salotoms, troškiniams, garnyrams, sriuboms, tačiau galima valgyti ir termiškai neapdorotus.
Auginta kaip pagrindinė daržovė
Kilęs galimai iš Viduržemio jūros pakraščių. Šiuo metu paplitę Europoje ir Azijoje. Europoje jie jau buvo žinomi VII amžiaus pabaigoje. XVIII amžiuje pastarnokai buvo sėjami kaip pašariniai augalai.
Lietuvoje pastarnokai kelis šimtmečius buvo auginami kaip pagrindinė daržovė. Jų šaknyse yra apie 14 procentų krakmolo, todėl tuo laiku daugiausia iš jų gamindavo krakmolą. Dėl esančių eterinių aliejų pastarnokų krakmolas turi aitroką skonį, todėl vėliau jį nurungė bulvinis. Mūsų protėviai iš pastarnokų ne tik krakmolą darė, bet juos virdavo, naudojo kaip prieskonį sriuboms, paskrudinę virdavo kavą. Dėdavo pastarnokų ir raugdami alų.
Atrasta iš naujo
Vėliau kurį laiką pastarnokai buvo primiršti ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių. Populiarūs pastarnokai išliko Anglijoje, Skandinavijoje, Šiaurės Amerikoje ir Prancūzijoje. Anglai valgo ne tik pastarnokų šaknis, bet ir lapus, ypač žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai mažiau yra žalumynų. Jie vartojami ir kulinarijoje kaip prieskonis, nes jų aromatas dažnai nustelbia visus kitus patiekalo komponentus. Pagal skonį pastarnokai primena trijų daržovių – morkų, petražolių ir salierų koncentratą. Šiuo metu išradingos šeimininkės iš pastarnokų gamina įvairių patiekalų: apverda, apvelia džiūvėsiais ir apkepa, sumala, maišo su mėsa ir kepa maltinukus, kurie skanūs ne tik karšti, bet ir šalti, apvirtus pastarnokus maišo su obuoliais, morkomis, raugintais agurkais ar svogūnų laiškais, deda majonezo arba citrinos sulčių – daro mišraines. Skanios ir žalių tarkuotų pastarnokų mišrainės, sumaišytos su krienais, svogūnais, česnakais. Galima juos paruošti kaip žiedinius kopūstus ir daug kitų patiekalų sugalvoti.
Auginimas
Lietuvoje auganti rūšis – paprastasis pastarnokas, arba sėjamasis pastarnokas, kuriam būdingi stori, ilgi, mėsingi baltos arba gelsvai rudos spalvos šakniavaisiai, paprastai vartojamas maistui. Pastarnokų šakniavaisių forma panaši į morkų, o skonis – į salierų ir petražolių. Pastarnokai auginami panašiai kaip morkos. Jie – šviesos mėgėjai, atsparūs šalčiui ir sausroms. Paprastai sėjami balandį ar gegužę, 1,5–2,0 cm gylyje, paliekant 20–30 cm tarpueilius. Dygsta jie labai ilgai – ilgiau negu mėnesį. Kad pastarnokai dygtų sparčiau, rekomenduojama prieš sėją mirkyti sėklas vandenyje arba tirpale (dilgėlių, asiūklių nuovire). Pasėlis retinamas, paliekant 10 –15 cm atstumą. Pastarnokų sėklos išlieka daigios tik vienus metus, antrus metus daugumos jų daigumas siekia vos 50 procentų.
Pastarnokams itin tinkama vidutinio sunkumo puveninga dirva, bet neblogai dera ir mažiau derlingoje žemėje. Jie auga lėtai, o sulapoja tik liepą, todėl patariama dažnai purenti dirvą, paaugus – apkaupti. Augalus reikia nuolat laistyti, tręšti mineralinėmis arba organinėmis trąšomis.
Specialistai įspėja, kad karštomis dienomis pastarnokų lapai išskiria eterinių aliejų, kurie patekę ant odos gali ją nudeginti. Dėl šios priežasties pasėlius rekomenduojama prižiūrėti apniukusiomis dienomis, anksti ryte arba nusileidus saulei.
Kaip ir visoms daržovėms, pastarnokams būtina sėjomaina, kuri apsaugotų augalus nuo ligų ir kenkėjų. Nepatartina jų sodinti šalia giminiškos šeimos (salierų, petražolių) augalų.
Derlius
Šios daržovės derlius nuimamas vėliau negu kitų šakniavaisinių augalų. Paprastai pastarnokai kasami su šakėmis (išrauti neįmanoma) spalio pabaigoje. Pakąstos pirmųjų šalnų daržovės įgyja salstelėjusį skonį.
Šakniavaisius tai pat galima palikti žiemoti, o pavasarį jie bus sultingesni ir skanesni negu laikyti rūsyje. Jeigu augalus paliekame žiemoti, turime nupjauti lapus ir juos jais apkaupti, o pavasarį, iki lapų ataugimo, iškasti. Per žiemą rekomenduojama pastarnokus laikyti vėsioje patalpoje (smėlyje, durpėse), nes taip jie ilgiau išlieka šviežūs.
Pagal spaudą
Asociatyvios nuotr.
