Nuo sausio 1-osios įsigaliojo Akoholio įstatymo pakeitimai. Pagal juos sutrumpintas alkoholio pardavimo laikas. Prabėgus pusantro mėnesio po įstatymo pakeitimų, „Kuršėnų krašto žinios“ pasidomėjo, ar tauta nustojo gerti?
Baruose tuščia
Savo kelionę po Kuršėnų kraštą pradėjome pačiuose Kuršėnuose.
Pirmiausia užsukome į alaus barą prie turgaus. Ten radome tik vieną klientą gurkšnojantį iš alaus bokalo. Pakalbina\ome barmenę, kuri sakė, jog šiomis dienomis žmonių apsilanko nedaug.
„Kol kas dar negavo pašalpų, pensijų, tačiau ir tuomet nebūna antplūdžio. Esam atokesnėje vietoje, todėl lankytojai dažniau renkasi miesto centre esantį barą“, – sakė ji.
Patraukiame ir į beveik pačiame iesto centre esantį barą. Čia žmonių jau daugiau, barmenė kurį laiką vos spėja suktis, todėl laiko pakalbėti neturi. Atslūgus antplūdžiui, ji sako, jog paprastą dieną lankytojų būna nedaug.
„Didesnis jų antplūdis būna sekmadienio popietę, kai alkoholiu prekiauti nebeleidžiama parduotuvėse. Jei iki popietės gėrimų parduodi vos už kelias dešimtis eurų, tai po trijų iki pat uždarymo vos spėji suktis. Taip buvo sausio pradžioje, tačiau dabar antplūdis sumažėjo. Žmonės turbūt užsiperka parduotuvėse iš anksto. Kol kas dar niekas negavo pašalpų, pensijų. Tuomet pirmomis dienomis lankytojų netrūksta. Tačiau vėliau apmažėja, nes taupo kiekvieną litą mokesčiams“, – sako barmenė.
Kai važiuojame nuo baro, prie centre esančių bankomatų nutįsę eilės. Laukta pašalpų diena atėjo, tačiau vargu, ar dauguma pasuks į barus, kur geriama iš bokalų, nes beveik šalia pilstomas alus ženkliai pigesnis.
Sutrumpėjo darbo laikas
Pasukame į Micaičių kaimą, kur gyvena rajono meras. Žaliojoje gatvėje vienintelė parduotuvė ir joje galima įsigyti alkoholio. Tačiau ir čia besiburiuojančių ir kantriai dešimtos valandos laukiančių išgeriančių tautiečių nematyti. Iki dešimtos dar geras pusvalandis, tad žmonės matyt neskuba, nes žino, kad vis tiek neparduos, todėl kantriai laukia. Viduje tik dvi pardavėjos, kurios ramiai gurkšnoja kavą. Paklaustos, o kur alkoholio ištroškę tautiečiai, besiblaškantys po parduotuvės langais, atsako juokaudamos, kad Micaičiuose išauklėti žmonės.
„Nesąmonė, kad žmonės jau taip ir geria. Kai reikia, nusiperka. Netoliese miestas“, – sako viena iš jų.
Kol buvome parduotuvėje, užsuko vos vienas žmogus. Nelaukdami dešimtos ir nematydami šalia parduotuvės alkoholio ištroškusių tautiečių, pasukame Dirvonėnų link. Trumpam stabtelėję prie kaimo įžymybės tarybinio tanko, kurio sunaikinti neleido patys kaimo gyventojai, sukame į Nelindos gatvę, kur randame veikiančią maisto prekių parduotuvę.
Vos įėjus pro duris, į akis krinta nuo gėrimų lūžtančios lentynos. Nors iki dešimtos vos penkios minutės, parduotuvėje tuščia. Vienintelis joje žmogus – jaunutė pardavėja. Tad, kol neprasidėjo ištroškusiųjų antplūdis, skubame kalbinti ją. Ar daug geriančiųjų alų bei degtinę?
„Vienomis dienomis būna daugiau, kitomis – mažiau. Iš ryto tokių pirkėjų dabar nebūna. Kad mūsų neterorizuotų, savininkai net darbo laiką pakeitė. Dabar dirbam nuo devynių ryto, o sekmadienį užsidarom 15 valandą“, – sako pardavėja.
Kol kalbame į parduotuvę užsuka jaunas vyrukas, tačiau jam reikia ne alkoholio. Išėję mašinoje palaukiame apie dešimt minučių, tačiau pagiringų tautiečių nematyti. Gal dar miega po vakarykščio?
„Tai tikrai nesąmonė“
Žvyruotu ir duobėtu vieškeliu pasukame į Raudėnus. Paskutinį kelionės tikslą. Čia užsukame į buvusiame kolūkio administraciniame pastate įsikūrusią parduotuvę. Kaip ir kitose aplankytose vietose tik viena pardavėja. Paaiškėja, jog tai parduotuvės savininkė Janina Samienė. Išgirdusi klausimą, moteris atsako vieninteliu žodeliu: „Pavėlavot“.
Į nustebusį žvilgsnį moteris atsako: „Nebėra kam gerti. Miestelyje liko vaikai ir pagyvenę žmonės, kurių dauguma moterų. Kas smarkiai gėrė jau numirė, o kas nespėjo prasigerti, išvažiavo į užsienį. Ir liko kaime vaikai ir moterys. Kas kalba, kad žmonės geria – meluoja. Miestuose gal ir taip, tačiau kaime žmonės taupo kiekvieną eurą: mokesčiams, maistui. Jei ir parsiveža alkoholio, tai dažniausiai iš miesto“, – sako moteris.
Savininkė rodo ranka į lentyną ir sako: „Prieš Kalėdas parsivežiau, tai dar dabar negreit reikės vežtis, nes prekyba eina labai vangiai“.
Pasak jos, nėra įperkančių, nes dauguma ieško pigesnių gėrimų.
Kol kalbame su savininke į parduotuvę užsuka vos trys žmonės. Tik vienas vyriškis nusiperka butelį alaus.
Taip ir nesulaukę antplūdžio geriančiųjų, pasukame Kuršėnų link. O galvoje kirba mintis: „Kam buvo naudinga paskleisti kalbas apie prasigėrusį Lietuvos kaimą ir kibirais geriančią Lietuvą?“
Saulius JUŠKEVIČIUS
