Epigrafui pasirinkau ukrainiečių rašytojos Oksanos Zabuchko (skaityti: Zabužko) frazę: „Hamletiškas nemokėjimas ryžtingai veikti, matant triumfuojantį blogį“ – nuo jos ir pradedu eilinę savo skiltį.
Pradžia
Tai citata iš minėtos autorės romano „Užmirštų sekretų muziejus“ (Vilnius, „Alma littera“, 2023). Kodėl? Prisipažinkime sąžiningai – ar daugelis iš mūsų ryžtingai veiktų, matydami triumfuojantį blogį? Manau, vienetai. Jūs galite galvoti taip, kaip Jums patinka.
Dabar – žiemos centras, nors ji kartais siautėja ir pavasariais. Nemalonus, rytietiškas vėjas su pietinio vėjo skaidulomis šaldo praeivius, pamiršusius, kas yra kailinės žieminės kepurės. Tai tikrai ne gerasis zuikutis, atnešęs Jums dovanėlę. Kažką panašaus gali „padovanoti“ mūsų meras Tauzyla ar kiti socdemai. Tiesa, vietoj morkos galite gauti dovanėlę – anekdotą apie Čiapajevą.
Tačiau pasitaiko begėdiškai žvarbių ir žvaigždėtų naktų. Įdienojus net katė kopia ant palangės pasišildyti savo raino kailiuko. Šiaip ar taip, dienos ilgėja, tarsi rašydamos nekrologą žiemai. Ir čia – nenumaldomas gamtos dėsnis. Tiesa, po metų ji vėl prisikels.
Žmogus ne visada patenka į „šviesą“, kartais tenka tenkintis „tamsa“. Kuo turės tenkintis meras Tauzyla ir jo klapčiukai – net nespėliosiu, bet prisipažinsiu: ne tik minėtas romanas, bet ir rytinis bažnyčios varpų skambesys nuteikė skilties pradžiai ir kitiems pastebėjimams.
Pastebėjimai
Romaną „Užmirštų sekretų muziejus“ vertė Zita Marienė (ne mano kaimynė Jūratė Marienė). Ji – „Metų vertėjo krėslo“ laureatė. Ir knygos pavadinime žodis sekretai – ne kabutėse. Tai daugiaprasmis slavų (ukrainiečių, rusų) kalbų žodis: priklausomai nuo konteksto jis reiškia paslaptis, bet tik vienu atveju jį dėčiau į kabutes – kai kalbama apie patį žodį.
Tie, kurie kada nors domėjosi vaikų psichologija, galėjo skaityti M. V. Osorinos knygą „Slaptas vaikų pasaulis suaugusiųjų pasaulio erdvėje“ (Sankt Peterburgas, „Piter“, 1999 m., serija „Psichologijos meistrai“). Čia kalbama apie „sekretus“ ir „slėptuves“ – vaikų subkultūros reiškinius. Apie tai rašoma ir minėtame romane.
Suaugusieji tokius daiktus dažnai vadina beverčiais, o vaikai, ypač mergaitės, paverčia juos lobiais, paslaptimis. Tai septintojo–aštuntojo sovietinio dešimtmečio darželinukų „išradimas“, atkeliavęs į rusakalbes kultūras iš Ukrainos. Šiandien juos pakeitė kompiuterinė technika ir kiti dalykai.
Gerbiu vertėją, bet asmeniškai šį žodį taikyčiau vaikų pasaulio paslaptims, o ne romano pavadinimui. Mano variantas skambėtų „Užmirštų slėptuvių muziejus“. Iš kitos pusės, suprantu juodą vertėjo darbą – pats pabandžiau išversti A. Bloko eilėraštį „Nepažįstamoji“, ir tai padėjo suvokti mano atotrūkį nuo profesionalų.
Gyveni, mokaisi, dirbi, o tavo mirtis niekuo nesiskirs nuo eilinio kvailio – spręsti Jums. Sakysite, per daug kraunu skaitytojui. Paaiškinsiu paprasčiau: aš ne Hamletas ir, savo galimybių rėmuose, padarysiu viską, kad į mero sostą nebegrįžtų nei meras Tauzyla, nei eksmeras V. Simelis.
Neagituoju už jokias partijas ar politikus. Juolab – už save. Spręskite patys.
Sprendimai
Manote, kad nedarau klaidų? Jų net nevardysiu. Esu paprastas pensininkas, kaip sakydavo sovietinė „blevyzga“:
„Kaip erelis kalnų nuo viršūnių Kaukazo
išdidžiai aš tupiu ant unitazo.“
Vėl atsiduriu vaistinėje (nereklamuoju). Vyras, krepšininko ūgio, piktinasi dėl dviejų centų. Vaistininkė kantriai aiškina. Nusiperku vaistus, o vyras mane pasiveja ir paaiškina, kad vaistus pirko ne sau, o senolei.
Galvoju: ar tikrai neįmanoma padengti dviejų centų? Ir kodėl vaistininkė, aukštos kultūros specialistė, turi aiškintis dėl tokių smulkmenų?
Vyrai, ne visi, bet nūdien subobėjo. Kaip rašo A. Lyberio „Sinonimų žodynas“ (Vilnius, „Mokslas“, p. 64), subobėję vyrai – silpnos valios kerėplos. Toliau – skonio reikalai.
Cituoju J. Baltušį („Vietoj dienoraščio: 1970–1975“, Vilnius, 2019). Jo pastebėjimai apie moteris, vyrus, gyvenimą – aštrūs, kartais žeidžiantys. Tai rašytojo nuomonė. Ne mano.
Aš manau kitaip: dauguma moterų protingesnės, įdomesnės, kultūringesnės. Medicinos mokslas patvirtina – jų uoslė, klausa, pojūčiai dažnai pranašesni. Per jas perduodamas evoliucijos procesas. Mes, vyrai, dažnai tik priedas.
Apie pabaigą
Galima rašyti apie „stribus“, galima apie partizanus. Istorija sudėtinga, tiesa – daugiasluoksnė. Ne visa žinoma, ne viskas pasakyta. Todėl metas skilties pabaigai.
Pabaiga
Galėčiau čia padėti tašką. Deja, dar cituosiu J. Baltušį. Skaitau jį iš naujo – dabar jau kitaip. Skiltis reikalauja paskutinio taško.
Kodėl pasirinkau esė stilių? Kad koks nors Didysis Skundikas ar „amuletinis skarabėjas“ nesiųstų man eilinių skundų. Tad ir norisi juos priploti paskutiniuoju skilties tašku.
2026-01-27
Vytautas Mikalauskis
