„Žiedų nei auskarų brangių, nei šilko rūbų nedėvėjai,
plaukuos tau gėlės iš rugių,
o veide šypsena skaisti.“
Nuo to ir pradedam.
Pradžia
Žinoma, aš niekada nesidomėjau poezija. Galiu painiotis, atsiprašyti, bet iš gilių vaikystės atsiminimų – tai geniali lietuvių liaudies poetė S. Nėris, nors kažkas panašaus skamba ir P. Širvio poezijoje. Galėčiau parašyti – poezija. Senoka, bet man suprantama, kurią mes dainuodavome, pritariant gitarai.
Žinau, aš ne subolševikėjęs poezijos gerbėjas, bet man, savo laiku, S. Nėris buvo geniali. Aš bolševikmečio vaikis – kaltinkite kuo tik norite. Aš nesiteisinsiu. Galiu, bet atėjo sotis, bet apie piemenaitę, pritariant gitaroms, dainavome visi. Tai nemirtinga.
Suprantate, jog aš nesubolševikėjau, nesu itin didelis poezijos gerbėjas, asmeniškai save laikau tradicinės miniatiūros gerbėju. Apie savo nuomonę viešai pareiškiu – S. Nėris, nepaisant jos seksualinės, bolševikinės veiklos, aš laikau ją genialia, tautos poete.
Vieną dieną per centrinį miesto parką mačiau einant į Sausio 13-osios dienos minėjimą. Man, kaip tų įvykių dalyviui, veikėjui, tai nesvarbu. Mintis, kad tautinę vėliavą nešantis būrelis nenešė Valstybinės Lietuvos Respublikos vėliavos, pažadino mintį – gal pasiūti tautinę vėliavą pigiau nei valstybinę vėliavą.
Skirtingai nuo kitų radviliškiečių, aš nebijau įvertinti savo situacijos. Po žmonos žūties – depresija, svaigiųjų gėrimų perteklius. Galiu net atvirkščiai tėkšti, kad lipau iš liūdesio duobės gydytojo psichiatro A. Rimkaus dėka – Krizių centre Šiauliuose.
Niekam ne paslaptis, kad jo gydymas ne vienai kartai padėjo. Jam talkino ir geniali vieno psichiatrijos skyriaus vedėja. Dama – ir būtent iš didžiosios raidės.
Viskas lyg ir puiku, bet galvoje gyvena kirminas, bacila ar net bakterija. Įdomiau tai, kad jie padėjo man išlikti žmogumi. Be abejo, apimtas niūrių minčių, sprendžiu kryžiažodžius, skaitau knygas ir net rašau esė (skiltis „Radviliškio kraštui“).
Nuo kitų piliečių neslepiu savo problemų. Kažkada mano žmona prasitarė, jog atsiradus panašioms problemoms man niekas nepadės (turbūt turėjo omenyje, kad 23 metai Psichikos sveikatos centre suteikia pernelyg daug informacijos – kursai, išsilavinimas, įvairūs mokymai ir pan.). Ir ji buvo teisi.
Liko tik paprasta kasdienybė su posūniu (sunkus protinis atsilikimas), katė (taip pat senolė), bet pradėsiu nuo kitų dalykų. Be to, visi skaitytojai laukia mano eilinės šunybės, pereinančios į kitą straipsnelį, skiltį apskritai. Supraskite – skilties tęsinys.
Tęsinys
Ar Jūs kada nors bandėte pereiti per plentą iš Gedimino g. pusės? Nebandėte – ir nerizikuokite, nes plentas, kaip dainelėje: „Ant melsvo ežero bangų paskendo kiaulė lyg ausų, o aš stovėjau šalia jos ir traukiau ją už uodegos“.
Pats plentas – kaip ežero bangos. Perėjimo iki „Maximos“ nevalo niekas. Tačiau galiu įvardyti betvarkės, pliurzyno autorius. Tai kelininkai, miesto seniūnas, Jūsų išrinkti seimoriai (gal tiktų žodis liūlioriai, bet aš taip neišsireikšiu).
Sausio 13 d. per purvynus, nedideliu greičiu, pasak liudininkų, važiavęs automobilis, stabdydamas, įsirėžė į apšvietimo stulpą, esantį prie pėsčiųjų perėjos. Kas turi sutvarkyti šią teritoriją – seniūnija, kelininkai, o viskam diriguoti meras Tauzyla.
Jis nesugeba tinkamai organizuoti darbų. Na, tegul, pasitelkęs klapčiukus „oficioze“, suranda padorų pasiteisinimą dėl apleistų, apledėjusių išvažiavimų iš įvairių aikštelių, perėjimų ar pan. „Oficioze“ pateiksite savo versiją. Spėju – kaltas ne meras, o visi kiti. Nieko padoraus nedarantys miesto gerbūviui.
Gerb. mere, jei nieko nesugebate – pats imkitės šluotos, semtuvo ar kibiro su specialiu smėliu ir druska. Blogiausiu atveju – organizuokite pilietinę akciją. Užtverkite plentą ir Gedimino g. žmonių – patriotų, miestiečių – grandine. Gal tuomet kas nors atkreips dėmesį į problemas.
Iš kitos pusės – gal ir gerai: bus darbo medikams, vaistininkams, autoremontininkams.
Dabar apie perėjimą į kitą straipsnelį, kurį pavadinau „Labas“. Tęsinys bus.
Labas
Ir tai – perėjimas į kitą temą. Kodėl – paaiškės vėliau. Tai pasisveikinimas su mano prabėgusia jaunyste.
Prisimenu, et, kelintą kartą vieną detalę – mano šokių partnerę. Ji ir dvi jos draugės visada dėvėjo itin modernias, tuo laiku, sukneles, batelius, šukuosenas, rankines. Kur gaudavo medžiagos, ar turėjo neeilinę siuvėją, kirpėją – man neįdomu. Be to, niekada nesidomėjau, kas po šiomis puošmenimis.
Žinau, jog dirbo kolūkyje ir jų atlygis buvo beveik du kartus didesnis už mano „gamyklinį“ atlyginimą. Svajonė pabučiuoti savo partnerę į pakaušį (o ji buvo apie 30 centimetrų žemesnė), o dar, duok Dieve, į lūpas – buvo mano svajonių ribos.
Beje, net šokių pertraukėlių metu mes likdavome aikštelėje ir laukdavome tęsinio. Iki šios dienos nežinau, kas jai manyje nepatiko. Būdavo palydos iš šokių į jos namus pro agurkų laukus, vyšnynus. Vėliau – kelias atgal į krūmynus prie dviračio ir kelionė vieškeliu į Radviliškį.
Žinoma, aš prisimenu ją, jos drauges, pasiūlymą tapti mano žmona, bet po to prabėgo daugiau nei pusė amžiaus. Tai nebuvo vaikiška, mokyklinė meilė. Ir bendravimui galimybės neturiu, nors jau ketveri metai – našlys.
Žaismingos suknelės (kelnių nenešiojo), bet šis skyrelis – visai kitam.
Kitas
Savo laiku mėgau žurnalus: „Mokslas ir gyvenimas“, „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, „Tarybinė moteris“, „Nemunas“, „Šluota“ ir pan. Ir štai į rankas pateko ne „Komunistas“ ar dar koks anuometinis leidinys. Tai žurnalas „Šeima“.
Prisipažinsiu – apie tokį net nežinojau. Tai 1982 m. leidinys, solidžiai įrištas – nuo jau minėtų metų pradžios iki spalio mėnesio. Tad nusprendžiau atlikti nedidelę šio žurnalo apžvalgą (o ką, gal rasiu medžiagos, tarkime, apie jau minėtas sukneles). Arba, kaip dainoje „Opus“ – „Gyvenimas yra gyventi“.
Na, tais laikais tai buvo lyg ir priimtina, ir galėjau sulaukti bent jau kapininkės reakcijos. Tad – nedidelė jau minėto žurnalo apžvalga.
Apžvalga
Jas rašyti lyg ir paprasta, o kūrybiškai rašyti turi būti bent kiek „pasikaustęs“ šioje srityje. Tad – 1982 m., Nr. 1. Bent aštuoniolika bendradarbių, pateikiamas turinys – faktiškai 44 puslapiai. Redakcija – A. Vienuolio g. 12.
Turinys – na, kaip čia pasakius – pagal to laikmečio reikalavimus. Man asmeniškai patiko žurnalo pabaigoje esančios karikatūros. Na, tik neišsilavinę piliečiai nežinojo Jono Varno. Leidinio kaina – 20 kapeikų. Iš esmės prieinama visiems. Na, gal brangiau už ledų porciją.
Beje, anuomet laikiau katiną – plėšiką, vardu „Kolega“. Jis atnešdavo pasidalinti savo grobį – bent 12 pelių, kartais vieną kitą žiurkę. Mėgo miegoti šalia manęs: palindęs po apklotu, iškišęs galvą ir letenas ant apkloto viršaus.
Kadangi gyvenau sename, vienaukščiame name, jo gamtiniams poreikiams, ypač šiltesniuoju metų laiku, tereikėdavo atidaryti langą. Be abejo, turėjo chuliganizmo apraiškų. Jei maži kaimynų vaikai valgydavo ledus (o kas dabar prisimena ledų pardavėjų vežimėlius), jis pasiglaustydavo prie jų kojų ir įžūliai nusinešdavo ledų porciją ar jos likučius.
Be to, buvo savotiškas veganas – vegetaras. Itin mėgdavo šviežiai nuluptas bulves ir net morkas ar agurkus. Iš vaikų mielai priimdavo pačias įvairiausias maisto atsargas.
Deja. Jį kažkas, gerokai apipjaustęs, įmetė į mazuto duobę. Žinoma, kaip ir kiekvienas naminis katinas, jis grįžo namo, bet… Gyvenimas, it patiklumas socialdemokratais ar „konservais“, nieko vertas.
Tiesa, pažadėjau, kad rašysiu „Šeimos“ apžvalgą. O nuklydau į asmeniškumus.
Tęsinys
Minėtame komplekte neradau visai nieko apie to laikmečio madas. Tarybinis (bolševikinis – komunistinis) šlamštas beveik niekuo nesiskyrė nuo žurnalo „Komunistas“. Na, tiesiog, mano nuomone, mėšlo krūva, kurią į laukus leisdavo „mėšlo kratytuvai“.
Praleidęs visą minėto žurnalo turinį, atradau kažkur užsimetusius savo rašliavos sąžinės likučius. Tačiau turiu pripažinti – karikatūros, kai kurios nuotraukos itin kokybiškos. Yra net vadinamos poezijos, įvairių niekučių, kurie šiandien prajuokintų ne vieną.
Na, pavyzdžiui, J. Aničio (kas per vienas – net nežinau, negirdėjau) apie šeimą ir religiją. Įpusėjęs apžvalgą – spjoviau, nes tai man pasirodė panašu į dramblio šūdą. Na, kiti gali turėti ir savo nuomonę – savo jau išreiškiau.
Tad „tegyvuoja Didysis spalis Nr. 11“. Žinoma, ir straipsnis – TSKP Centro komiteto, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, TSRS Ministrų Tarybos kreipimasis į Komunistų (bolševikų) partiją, į tarybinę liaudį apie stagnatoriaus, apdovanojimų mėgėjo Leonido Brežnevo mirtį.
Ir kitiems panašaus „skaitalo“ mėgėjams, bet aš pagalvojau apie skilties pabaigą.
Pabaiga
Jau ne kartą esu rašęs, kad baigti savo eseistinius kūrinius man – tam tikra problema. Na, negi nešti tokią medžiagą Radviliškio viešosios bibliotekos kraštotyrininkams – dar pagalvos, jog galutinai „kuoktelėjau“.
Tačiau paskutinis skilties taškas tokių minčių neturės.
P. S. Viena garbi dama mane užkalbino vaistinėje (be reklaminio pavadinimo) ir pareiškė, jog tik dėl mano straipsnių perka „Radviliškio kraštą“. Be abejo, malonu, bet… ir aš kartais rašau „nei į tvorą, nei į mėtą“, nes neturiu įdomesnės medžiagos ir nežinau, kaip jos gauti.
2026-01-16
Vytautas Mikalauskis
asociatyvi nuotrauka
