Tyliai, ant pirštų galiukų, pridengę galvas antikovidiniais šalmais, kad iš aukštybių neužkirstų lyg aptrupėjusi raudonos spalvos plyta nežinoma Covid – 19 atmaina, įsliūkinome į 2021- uosius. Atsargiai, lyg priešo teritorijoje, dairydamiesi aplinkui pritilome…
Teritorijoje, kurioje rankos paspaudimas gali būti traktuojamas kaip smulkus chuliganizmas, bučinys – nusikaltimas žmonijai, seksas – pasikėsinimas nužudyti.
Atsisakymas nuo natūralių žmogiškų santykių – aukščiausia humanizmo forma…
Tarsi sukinėdami seną radijo imtuvą, bandome surasti pozityvią Covid disidentinę bangą. Šioje bangoje girdisi švelni muzika… žmonės linksmi, atsipalaidavę, susitikę vienas kitą apkabina, bučiuojasi. Nevaržomais laisvais judesiais juda link visiškos laisvės. Švyti pasitikėjimo savimi veidais. „Gyvenimas tęsiasi! Tai tiktai dar viena liga – dar vienas virusas „viskas bus gerai“! Labai norisi tikėti, kad atėję Naujieji Metai bus šių žmonių metais! O frazė „ viskas bus gerai“, tariama lenkiantis prie konvulsijų traukomo mirštančiojo kūno, kaip sename amerikietiškame vesterne suteiks viltį „happy – endui“.
Aš nieko nenoriu įžeisti, tačiau mūsų laikais prognozuoti yra visiškai neatsakingas reikalas – nebaudžiamas. Pabandysiu ir aš. Prognozės šiuo laikotarpiu mums suteikia šiokią tokią galimybę bent jau laikinai atsikratyti įvairių fobijų. O kai eilinė prognozė neišsipildo, visada galima apkaltinti ne laiku atskridusias „juodąsias antis“. Štai atskrido tokia! O gal ir visas tuzinas – mostelėjo sparnais ir „oops I did it again“ (Oi, aš vėl tai padariau) kaip dainuoja jau šiek tiek primirštoje dainoje jaunutė Britney Spears. Galima skėsčioti rankomis, „daryti protingas akis“ ir nurašyti ant force majeure… Prisiminkite 2020 metų prognozes: arba labai labai gerai, arba visai visai nebaisu…
Pasaulis šių metų vidury kažin ar taps atviru, dauguma šalių, ypatingai tos, kur imunituotų – paskiepytų skaičius taps toks reikšmingas, pereis į „gerųjų jėgų“ pusę, kokiais save laiko Covid disidentai“. Ir vėl pakils į dangų margi sakalai (kalbame apie keliones)… nors, pagal kai kurias prognozes, pasaulinis turizmas nuo patirto covid‘o streso neatsigaus iki 2022 metų, o pasaulinės aviacijos kompanijos – iki 2023 – 2024 metų. Bet užtai vidinis – vietinis turizmas (vėl prognozė) įgaus naują impulsą nei covidiniuose 2020 metuose. Taip, kad jau ruoškite naujus maršrutus: pas mus tikrai yra nemažai vietų, kur galima ir pažiūrėti, ir apsistoti, ir gerai praleisti laiką.
„Sveikatos pasai“ – „bilietai į laisvę“ šiais metais vienu ar kitokiu būdu virs visuotinai paplitusiu reiškiniu. O keliaujant į tolimas egzotiškas šalis tikrai jų prireiks. Lengva prognozuoti, kad imunituoti – vakcinuoti įgaus tam tikras privilegijas įsidarbinant ir kalbame ne vien tik apie darbą… Sklinda gandai, kad Kanadoje, Austrijoje, kitose šalyse, atsisakius skiepų, ribos apsilankymus restorane, kine, teatruose. Kai vakcina taps prieinama visiems ir nebus deficitu, tikrai sulauksime įvairių įstatymų, dekretų apie priverstinį, pusiau priverstinį vakcinavimą įvairių šalių ir regionų lygyje, profesijose, didelėse kompanijose.
Politinėje padangėje atsiras naujų šūkių. Užvirs kovos už nepasiskiepijusių teises, taip kaip už gėjų ar vienos lyties santuokų įteisinimą. Atsiras begalė panašių šūkių, kaip tas visai neseniai nuskambėjęs Amerikoje: „Juodųjų gyvenimai irgi turi vertę“! Apie šį šūkį: įdomu tai, kad atsiprašinėja tie, kurie niekad nebuvo vergvaldžiais tų, kurie niekada nebuvo vergais. Perfrazuojant, nevakcinuotų gyvenimai irgi turi vertę.
Vis labiau pereinant prie virtualaus – nuotolinio bendravimo, kuris šiais metais toliau žingsniuos plačiais pergalingais žingsniais, mus vis labiau atskirs nuo visų rūšių valdininkų. Šioje virtualioje – skaitmeninėje biurokratinėje erdvėje vis rečiau su jais susidursime tiesiogiai, tuo pačiu metu, kartas nuo karto, su jais prasilenkdami šioje virtualioje erdvėje: jie turi savo gyvenimą, mes – savo! Jie gyvena savo paslaptingoje virtualioje erdvėje ir ne kiekvienam mirtingajam smalsuoliui dera kaišioti savo ilgą – sloguotą nosį į šią erdvę. Ši erdvė sukurta „nepakeliamai sunkiu biurokratiniu darbu“.
Daug kas liks su mumis, ką atnešė 2020 metai. Paragavę virtualaus bendravimo narkotiko visose socialinio gyvenimo srityse, kažin, ar nulipsime nuo šios adatos netgi tada, kai visiškai susidorosime su pandemija. Visokio plauko menedžeriai, kurie it alkani vilkai amžinai ieškantys papildomo pelno, lakstys su savo reprezentaciniais segtuvais, kuriuose bus aprašyta nauda dėl ofisinių plotų mažinimo bei tų plotų nuomos nerentabilumo.
Pasaulinės ekonomikos forumas prognozuoja, kad daugiau kaip 80 procentų pasaulinio lygio korporacijų ruošiasi stipriai skaitmenizuoti savo verslą, įskaitant perėjimą prie nuotolinio darbo. Ryšium su tuo planuojama atleisti 43 procentus personalo.
Atsisakysime įvairių tuštybės mugių, tokių kaip investicinių forumų, įvairiausių konferencijų. Gal būt jos po truputį atsinaujins, bet ne visiškai „offlaine“. Kuo toliau, tuo labiau suprasime, kad neįkainuojama „vertybė tet a tet“ reikalus aptarti užkulisiuose nėra nepakeičiama. O perkalbėti ir aptarti reikaliukus su ne juokais įpykusiais įvairaus plauko kuratoriais nėra jokio reikalo – viską galima padaryti „Zoom“ programėlės pagalba.
Publika, įsikūrusi įvairaus plauko savose „ekosistemose“, kažin, ar norės išlįsti iš savo „onlaine“ urvelių, juolab, kai pučia žvarbus vėjas, labai jau ten jauku. Kas tokio turėtų atsitikti, kad reiktų atsikelti nuo patogios lovos, pakeisti maršrutą: šaldytuvas, lova, kompiuteris – sugalvos įvairiausių priežasčių nelįsti iš savo namų. Juk išėjus susidursime su priešiška aplinka, užterštu oru, mokomomis stovėjimo aikštelėmis ir t.t.
Kas laukia kavinių, restoranų? Apėmus begaliniam džiaugsmui, kai baigsis karantinas, be jokios abejonės, lėksime pasitūsinti. Bet kaži, ar iš karto atsisakysime maisto į namus, juk taip faina valgyti nepertraukiant imtimo, tai juk toks „das ist fantastisch“!
Kino teatrų laukia nelengvi metai. Ir reikės kažką sumąstyti tokio, kad prisikviestum, priviliotum žiūrovą. Visų pirma, bučiuotis galima ne tik kino teatro salės „galiorkoje“, juk dar egzistuoja tokia sąvoka kaip trumpalaikė nuoma, kuri gali tapti „onlaine“ kino teatru. Visų antra, tu pats renkiesi kaimyną, kuris nečiaupsės ir netraškins kukurūzų spragėsių, niekas tau nežvengs į ausį ne vietoj ir ne laiku. Visų trečia, tai paprasčiausiai pigiau. Taip kad, šiais metais ne visi kino teatrų tinklai gali iš naujo atsiverti.
Apkvaitę nuo nuotolinio mokymo, mokiniai sugrįš į mokyklas pas savo „offlaine“ mokytojus. Tėvai nedalyvaus „debilizacijos“ pamokose ir bus jiems mažiau peno diskusijoms „kam šito reikia mokyti!“, „ir kaip išvis taip galima!“ Pagaliau jų miegas taps gilesnis, nervai ramesni… Nuo nuotolinio moksleivių mokymo prie tradicinio pereisime, gerų geriausiai, praėjus pusmečiui.
Stadionuose nedrąsiai ims rinktis nedideli būreliai sirgalių, bet iki galo nuo karantininių sanitarinių normų didysis sportas atsisakys dar ne greit. Tokijo olimpiada bus perpildyta sanitarinių saugos priemonių ir apribojimų, nuo kurių Covid disidentai iš nevilties ir apmaudo apgriaužtais nagais ropšis į Didžiąją Kinų sieną. Šiais metais, jie ir mes, sirgsime už savus,- ir ne už ką kitą. Sirgsime visi! Gerąja- plačiąja šio žodžio prasme…
Ko mus išmokė Covidiniai 2020 metai ir ką pasiimsime į 2021? Supratimą, jog nėra jokios kolektyvinės gyvenimo prasmės, kaip ir nėra bendro imuniteto, bendros sveikatos. Nėra ir negali būti! Gyvenimo prasmė – kiekvienam sava! Kaip ir sveikata – kiekvienam sava! Kaip ir sava mirtis – su garantija ir su pristatymu… Netgi jei jos neužsakysime „onlaine“.
Viktoras Karpenko
