Bijūnai išgyvena renesansą – puošnūs, rasoti žiedai užburia savo aromatu ir, be jokios abejonės, džiugina vaizdu. Dabar pats bijūnų žydėjimas, džiuginantis įvairių spalvų, formų palete bei nuostabiais kvapais. Atsispirti bijūnų grožiui išties neįmanoma.
Darželių puošmena
Bijūnai priklauso bijūninių šeimai ir bijūno genčiai. Labiausiai paplitusios puikiojo bijūno veislės. Savo spalvų įvairumu, žiedų sudėtimi bei kvapu bijūnai gali lenktyniauti su rožėmis. Jie puošnūs ne vien puikiais žiedais, bet ir tamsiai žaliais lapais ir krūmo forma. Bijūnai žydi visomis spalvomis, išskyrus mėlynai.
Pirmieji žiedai išsiskleidžia vidutiniškai po 45-60 dienų nuo vegetacijos pradžios. Skirtingų veislių žydėjimo trukmė nevienoda – vidutiniškai 10-18 dienų, atskirų žiedų vidutiniškai 5-6 dienos. Bendras visų bijūnų veislių grupių žydėjimo periodas, esant sausam, karštam orui, trunka iki 30-40 dienų, o esant vėsiam – 50 dienų ir ilgiau.
Hibridiniai bijūnai tarpusavyje skirtingi morfologiniais požymiais. Jie iš kitų bijūnų išsiskiria ankstyvesniu žydėjimu, pražysta 1-2 savaitėmis anksčiau už puikiojo bijūno veisles ir yra ryškių spalvų: geltonos, koralų, ryškiai raudonos, oranžinės, levandų, vyšnių, juodai raudonos. Jie labai gražūs, dažniausiai tuščiaviduriai ir pusiau pilnaviduriai, rečiau pilnaviduriai (pusiau rutuliai).
Bijūnai skinami anksti rytą, kai žiedai tik pradeda skleistis. Tuščiaviduriai bijūnai vandenyje laikosi 2-3, o pilnaviduriai – 5-8 dienas.
Auginimo vieta
Kultūriniai bijūnai geriausiai auga saulėtoje vietoje, vidutinio sunkumo priesmėlio ar priemolio gerai drenuotoje, nerūgščioje, giliai įdirbtoje, derlingoje dirvoje, kurioje neužsilaiko gausesnių kritulių ar sniego tirpsmo vanduo. Priesmėlio ar priemolio dirvas reikia pagerinti pūdiniu, durpėmis. Bijūnai nemėgsta šviežiu mėšlu patręštos dirvos. Pavėsingoje vietoje bijūnai nežydi arba silpnai žydi, todėl nesodinama arti pastatų bei medžių.
Tręšimas
Pavasarį, kai tik dirva pradžiūsta, bijūnus reikia tręšti mineralinių trąšų mišiniu, vienam kerui skiriant 50-70 g trąšų (suberiamos į padarytą kauptuku aplink kerą negilų griovelį). Gegužės viduryje naudinga bijūnus patręšti praskiestomis galvijų mėšlo srutomis.
Per karščius kartą per savaitę bijūnus reikia gausiai palaistyti. Kad bijūnai žydėtų dideliais žiedais, reikia pašalinti šoninius žiedų pumpurus. Bijūnai vienoje vietoje gali augti 30 ir daugiau metų.
Sodinimas
Žemė prieš sodinimą turi būti įdirbta pakankamai giliai, nes bijūnų šaknys išauga iki 100 cm ilgio. Bijūnų sodmenys sodinami į duobes ar auginami lysvėse. Geriausias laikas bijūnams sodinti ar persodinti į naują vietą – rugpjūčio antroje pusėje iki rugsėjo vidurio. Vėlų rudenį sodinant nutrupa jaunos siurbiamosios šaknys išaugusios rudenį, antrojo šaknų augimo metu, o pasodinti augalai iki šalnų nesuspėja vėl išleisti naujų šaknelių, todėl blogai prigis, bus silpni. Anksti pavasarį persodinami tik pavieniai kerai. Turint daugiau sodmenų, sunku suspėti juos pasodinti. Bijūnai anksti pradeda vegetaciją, greit išauga jauni, trapūs ūgliai, kurie sodinimo metu neišvengiamai aplūžta, sutrukdomas šaknų augimas – smulkios maitinamosios šaknelės nesuspėja susidaryti iki karščių pradžios, todėl augalai dažnai žūva.
Dauginimas, dalijimas
Žoliniai bijūnai dauginami ūgliais, sėklomis ir kero dalijimu. Kero dalijimu dauginama rugpjūčio pabaigoje. Tam tikslui bijūno keras atsargiai iškasamas ir aštriu peiliu dalijamas į keletą dalių taip, kad kiekviena dalis turėtų bent 3 pumpurus ir sveikų šaknų. Šaknys, nutrupėjusios dalijant kerą, neišmetamos, bet susodinamos daigyne 5 cm gyliu. Neretai tokie šaknų gabaliukai, jei tik turi miegančių pumpurų, įsišaknija ir puikiai auga.
Galima, dalijant kerą, bijūno neiškasti, bet viename šone atkasti žemę ir dalį kero aštriu kastuvu atkirsti. Taip dauginant, padaromos didelės žaizdos bijūno šaknyse, kurias reikia apibarstyti medžio anglies milteliais ir užberti supuvusiu mėšlu.
Bijūnai ūgliais dauginami panašiai, kaip ir kitos daugiametės gėlės. Ūgliai pjaunami gegužės pabaigoje iš vidurio stiebo ir sodinami inspekte į smėlį 3 cm gyliu. Įsišaknija per 2 mėnesius. Pirmą žiemą įsišakniję paliekami pridengti inspekte. Pavasarį jie iš inspekto išimami ir sodinami į daigyną.
Krūminis bijūnas dauginamas ir sėklomis, ir skiepijant į bijūno (geriausia vaistingojo) šaknį, ir atžalomis bei atlankomis. Poskiepiams žoliniai bijūnai išraunami rugpjūčio pradžioje ir sodinami į 13 cm skersmens vazonėlius taip, kad viršutinė šaknų dalis būtų 3 cm iškilusi virš žemės. Žiema vazonėliai laikomi šaltame šiltnamyje po stelažais arba rūsyje 3-5 laipsnių temperatūroje. Krūminio bijūno ūgliai įskiepiams pjaunami rudenį ir taip pat laikomi šaltoje patalpoje smėlyje. Skiepijama kovo pabaigoje. Žolinio bijūno šaknyje įpjaunama trikampė įpjova, ir į ją įstatomas taip pat trikampiu išpjautas su 2-3 akutėmis krūminio bijūno ūglis. Skiepijimo vieta aprišama plaušais arba vilnoniu siūlu ir užtepama skiepijimo tepalu. Skiepijimo rezultatai paaiškėja po 3-4 savaičių.
Pirmąją žiemą skiepeliai laikomi šiltnamyje 8 laipsnių temperatūroje. Į nuolatinę vietą sodinami kitų metų pavasarį. Žydi po 3-4 metų. Atžalomis krūminis bijūnas dauginamas pavasarį, atskiriant toliau nuo pagrindinių stiebų išaugusias ir įsišaknijusias atžalas. Sėklomis bijūnus dažniausiai daugina tik selekcininkai, norėdami išvesti naujas veisles. Sėjinukai žydi po 5-6 metų.
Pagal spaudą
Asociatyvios nuotr.
