Špinatų tėvynė – Senoji Persija, iš ten jie buvo įvežti į Kiniją. Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje auga kelios laukinių špinatų rūšys, panašios į kultūrinį špinatą, todėl yra nuomonių, kad jie gali būti kilę iš Kaukazo.
Ir maistas, ir vitaminai
Senovėje apie špinatus europiečiai nežinojo. Viduramžiais špinatų į Ispaniją atvežė arabai, kurie špinatus vadino „daržovių karaliais”. Europoje špinatai paplito Renesanso laikotarpiu. Juos labai mėgo vienuoliai ir pirmieji pradėjo auginti vienuolynų ūkiuose. To laikotarpio kulinarai špinatų sultimis dažydavo ledus, įvairius kremus bei padažus.
Špinatuose yra lengvai virškinamų baltymų, gausu vitaminų (C, B1, B2, P, K, E, D2), folinės rūgšties ir karotino. Be to, juose yra daug jodo, mineralinių druskų (geležies, fosforo, magnio, kalio, natrio, kalcio).
Špinatų maistinės ir gydomosios savybės
Maistui vartojami jauni špinatų lapai, kol dar nėra išaugusių žiedstiebių. Susidarius žiedstiebiams ne tik kietėja špinatų lapai ir blogėja jų skonis bet ir lapuose padaugėja rūgštynių rūgšties, kuri žmogaus organizmui yra kenksminga. Todėl, jeigu maistui vartojami peraugę špinatų lapai, rūgštynių rūgštį reikia neutralizuoti. Iš špinatų lapų gaminamos vitaminingos salotos, verdamos sriubos, daromos tyrės, apkepai, garnyrai ir kiti patiekalai. Špinatai turi daug baltymų ir vitaminų, todėl labai tinka vaikų ir dietinei mitybai, ypač avitaminozių profilaktikai ir ligoniams, sergantiems piktybine mažakraujyste bei tuberkulioze. Nepatartina vartoti sergant inkstų ligomis ir podagra bei vyresnio amžiaus žmonėms.
Būtina žinoti, kad špinatus geriausia valgyti šviežius, o paruoštus jų patiekalus laikyti šaltai. Šiltai laikant špinatus per 24-48 val. iš juose esančių nitratų susidaro nitritai, kurie yra žalingi žmogaus organizmui.
Špinatų auginimas
Špinatai auginami taip pat kaip salotos. Jie mėgsta trąšią ir drėgną dirvą. Sausrų metu reikia laistyti kas savaitę po 20 litrų vandens į vieną kvadratinį metrą. Šalčiams atsparūs, todėl, norint gauti ankstyvą derlių, juos galima sėti iš rudens arba anksti pavasarį. Iš rudens reikia sėti prieš pastovius šalčius, kad nespėtų sudygti. Sėklos pradeda dygti esant 4 laipsniams šilumos, o sudygę pakelia 10-15 laipsnių šaltį. Geriausia temperatūra 14-18 laipsnių šilumos.
Pavasarį špinatai sėjami tuomet, kai tik dirvožemis kiek atšyla ir pradžiūsta. Rudens derliui gauti špinatai sėjami liepos arba rugpjūčio mėnesiais. Jei pasėsite anksčiau (gegužės arba birželio mėnesiais), špinatai labai greitai sužydės, bet derliaus neduos. Vasarą geriausia auginti pavėsingoje vietoje. Norint turėti špinatų labai anksti pavasarį, sėkite rugsėjo mėnesį. Pasėjus vėliau, užauga per maži ir žiemą gali nušalti. Kai žiemą mažiau sniego, špinatai nušąla, todėl spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje juos reikėtų pridengti, galima ir eglišakiais. Špinatai sėjami eilėmis, 2-4 centimetrų gyliu. Sudygusius špinatus reikia greitai retinti, paliekant tarp augalų 7-8 centimetrų atstumą, o retindami antrą kartą kas antrą augalą išraukime ir suvartokime maistui. Tankiai auginami špinatai anksti pradeda žydėti, todėl pablogėja kokybė. Kadangi špinatai greit užauga, taupant žemę, pavasarį juos galima sėti į kitų, lėtai augančių daržovių (žirnių, pupų, porų) tarpueilius.
Geras derlius gaunamas tuomet, kai, pasirodžius pirmiesiems tikriesiems lapeliams, tręšiama kalio arba amonio salietra. Trąšas reikia ištirpinti vandenyje (santykis – dvidešimt gramų salietros į kibirą vandens). Laistoma taip, kad vienam kvadratiniam metrui tektų šeši-aštuoni litrai tirpalo. Patręšus nuliejama švariu vandeniu, kad trąšos neapdegintų špinatų lapelių.
Norėdami ilgesnį laiką turėti geros kokybės špinatų, juos sėkime keletą kartų. Nuėmę ankstyvųjų špinatų derlių, į tą plotą galime sėti agurkus, sodinti pomidorus.
Pagal spaudą
Asociatyvios nuotr.
