Kodėl mes vienas kito nesuprantam? Kodėl nesusimąstome, kad pasirinkome ateiti į Žemę tą patį laikmetį, kad valgome tą pačią Dievo siųstą duoną, geriame iš to paties šulinio, kvėpuojame tuo pačiu oru?
Tad kodėl mūsų širdys tokios kietos, kodėl mūsų jausmai tokie sustabarėję? Kodėl vaikštome vienas pro kitą piktai ir iš neapykantos perkreipę veidus, stengdamiesi vienas kito nepastebėti, ar dar blogiau – šypsomės, giriame, o už nugaros suveikia juoko sindromas.
Na, kodėl neapykanta, išdavystė ir kitos blogybės yra didesnės už meilę, kurią atsinešėme į žemę, prisiekę vienas kitą mylėti ir ja dalintis? Kodėl velkame didelį praeities neapykantos maišą, kurio jau nebegalime panešti? Jis slegia ir lenkia prie žemės, o mes, sulinkę nuo naštos, dūsaujame praradę sveikatą…
Norime pasirodyti protingesni ar teisesni nei esame. Bet argi protas ir teisumas yra neapykantoje, pyktyje, apgavystėje ir išdavystėje?
Kūrėjo Valerijaus Rudzinsko (daugelis jį pažįsta) knygelėje „Pasilik manyje“ yra pamąstymas. Jis rašo: „Kodėl protingieji galvoja, kad jie tikrai protingi? Kodėl tik jie apie save taip mąsto? Kodėl jie nori nieko nelaukdami atkąsti nuo vaisiaus jo nepasėję, nelaistę, neauginę, nebrandinę? Kur jų meilės prakaito lašai, įaugę į vaisiaus sultis? Štai kodėl jų vaisius kartus! Gyvenimo ir kalbėjimo miražuose reikia ištempti didžiulį tinklą, kad sugebėtume atsijoti meilę nuo neapykantos! O juk mes kenčiame todėl, kad geriame iš to paties šulinio, kuriame meilė ir neapykanta suverda viena kitoje, versdama mus neapkęsti iš meilės ar mylėti iš pykčio… Štai koks šiandien mūsų valgis! Štai koks šiandien mūsų gėrimas! Aš siūlau tau atsikąsti mano vaisiaus, o tada aš atsigersiu iš tavo šulinio, nesirinkdamas, ko jame bus daugiau – meilės ar neapykantos.“
Gyvenime nieko nėra šiaip sau. Nesusimąstome, kodėl gyvenu šalia to, kurio nemyliu, nekenčiu ar kitaip koneveikiu. Juk jis galėjo gyventi kitur… Bet ar tada surasčiau kitą tokį…
Mintimis, veiksmais ar neapykanta pritraukiame ir tai, ko nenorime, visai nepagalvoję, kad kiekvienas turi ir gerų savybių. Matykime jas. Visad prisiminkite prigimtines savybes: mylėti, padėti, užjausti. Nekenk tu, nekenks tau! Jei kenks – atleiskite, nenusileiskite iki kenkėjo lygio, stenkitės būti aukščiau savo mąstymu, meile artimam…
Tavo priešas – tavo varomoji jėga! Kaip bebūtų, priešas visad eina tau už nugaros. Bet juk tu prieky! Ko tau bijoti? Ne šiaip priešai gyvena šalia tavęs. Pasinaudokit meilės jėga – mintimis nusiųskit jam meilės! Jis tą pajaus! Būtinai! Jei šypsositės – šypsokitės su meile, žinodami, kad prieš jus stovi kita siela. Sėkmės jums!
Kuršėniškė D. M
