Prieš 78-erius metus prasidėjo pirmieji trėmimai. Į
Rusijos gilumą dundėjo vagonai, prikimšti žmonių. Tremtis neaplenkė ir
kuršėniškių. Birželio 14-oji Gedulo ir vilties diena Kuršėnuose šiemet paminėta
ne tradicinėje vietoje prie Rezistentų paminklo, bet prie Tremtinių kryžiaus.
Pagerbti tremtiniai
Gedulo ir vilties dienos paminėjimas prasidėjo šventomis Mišiomis Kuršėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kuri kuršėniškių moterų iš pat ryto buvo išpuošta kvepiančiomis gėlių puokštėmis ir kompozicijomis. Mišias aukojo Kuršėnų bažnyčios klebonas monsinjoras Vytautas Kadys ir vikaras altarista jubiliatas Julijonas Miškinis.
Už tremtį išgyvenusius, už tremties vietose žuvusius žmones meldėsi Kuršėnų tremtiniai, miesto bendruomenė, moksleiviai.
Po šv. Mišių, nešini Lietuvos valstybine ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kuršėnų skyriaus vėliavomis, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, jų vaikai ir vaikaičiai, rajono vadovai, moksleiviai nuo paradinio įėjimo į bažnyčią pasuko Tremtinių kryžiaus link.
Kvietė saugoti atminimą
Paminėjimą Justino Marcinkevičiaus eilėmis apie Lietuvą pradėjo renginio vedėjas Zenonas Gestautas. Susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną bei pagerbė mirusius tremtinius tylos minute.
Prie kryžiaus padėję gėlių susirinkusieji dalijosi prisiminimais. Rajono meras Antanas Bezaras, gimęs tremtinių šeimoje Krasnojarsko krašte, priminė susirinkusiems, kad prieš 78-eris metus, ankstų birželio 14-osios rytą prasidėjo žmonių areštai. Vien per savaitę į tremtį buvo išsiųsta apie 30 000 Lietuvos žmonių – inteligentijos, pažangiausių ūkininkų šeimų ir tai buvusi tik pradžia. Meras padėkojo tremtį iškentusiems žmonėms už prisiminimus, atminties išsaugojimą ir palinkėjo visiems tvirtybės.
Seimo Pirmininko pirmosios pavaduotojos Rimos Baškienės padėjėja, rajono Tarybos narė Ada Grakauskienė, kuriai likimas taip pat lėmė gimti tremtinių šeimoje, sakė, jog birželio 14-osios trėmimai buvo patys baisiausi, nes iš Lietuvos buvo vežami inžinieriai, gydytojai, mokytojai, inteligentai, šauliai, dvarininkai, jų šeimų nariai.
„Lietuvoje buvo ir daugiau trėmimų. Per 300 tūkstančių lietuvių buvo ištremta į Rusijos Sibiro platybes. Tie, kurie išgyveno, grįžo, turi savo atsiminimais pasidalinti su jaunimu“, – sakė ji.
Vienintelis birželio 14-osios tremtinys
Tarp dalyvavusių Mišiose ir minėjime buvo vienintelis 1941 metų birželio 14-osios tremtinys Algirdas Anglickas, kuris prisiminė, kaip išvežė jų penkių asmenų šeimą – tėvus, jį ir seserį su broliu. Algirdui tada buvę vos 10 metų. 1947 metais šeima iš tremties pabėgusi ir sugrįžusi į Lietuvą, tačiau po ketverių metų vėl teko grįžti atgal į Sibirą. Abu kartus šeima išvežta iš Mažeikių. Po antrosios tremties šeima jau nebeturėjo kur į Mažeikius grįžti, todėl apsistojo pas gimines Pavenčiuose ir taip tapo kuršėniškiais. Algirdas Anglickas prisiminė, kad atvežė juos į Sibirą vasarą. Visi dirbo žvejais, valgyti pasigaudavo žuvies. Atėjus rudeniui viskas užšalo ir nebeliko nei darbo, nei žuvies, nei duonos. Pirmoji žiema buvusi ypatingai žiauri. Mirė bevei trečdalis atvežtųjų.
Dalijosi prisiminimais
Sujaudintas prisiminimų kuršėniškis priėjo prie mikrofono, prisistatė, kad yra tremtinio sūnus ir iš kišenės ištraukė mažo formato knygelę „Paminklas monstrui“, kurios autorius Juozas Grušys Žilinis. Knygelę prieš keliasdešimt metų išleido leidykla, kurioje jam teko dirbti. Bibliografine retenybe tapusioje knygelėje rašoma apie Stalino gulagus, pragariškas tremtinių ir politinių kalinių kančias. Kuršėniškis knygelę įteikė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kuršėnų filialo vadovei Marytei Šadlauskienei.
Ji, sujaudinta likimo brolių prisiminimų, papasakojo, kaip minėjimo išvakarėse pasodino prie Tremtinių kryžiaus gėlių, sutvarkė aplinką ir papuolė į audrą, kuri buvo it tolimas ženklas, pasiekęs mus iš anų dienų audrų, žvėriškai išplėšusių šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių iš Lietuvos žemės.
Kuršėniškė, garsiojo Kuršėnų vyniotinio autorė Eugenija Dragūnienė, prisiminė, kaip, būdama maža mergaitė, matė, kaip karštą 1941 metų birželio dieną, vagonuose žmonės giedojo „Marija, Marija“, klaupėsi ant kelių prie geležinkelio pylimų ir verkė, šaukė, kiek balso turėjo. Šiek tiek vėliau į tremtį buvo išvežta ir jos šeima. E. Dragūnienė prisiminė tremtyje išmoktą tremtinių parašytą eilėraštį, kuriamee yra ir tokie žodžiai: „… jūs atiduosit mums batus, mes jums Sibirijos plotus, tenai sutilpsite visi, kazoką šoksite basi“.
„Neteko Sibire šokti kazoko, ten teko kęsto badą, šaltį, nepriteklius. Ir visus mus ten gelbėjo malda. Jeigu ne ji, kažin, ar būtume išgyvenę“, – sakė Eugenija Dragūnienė.
Minėjime dainavo Kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremties varpai“ (vadovė Jovita Bražukienė).
Vaikų ir jaunimo teatro „Ikaras“ (vadovai Leontina ir Petras Valskiai) dalyviai susirinkusius vaišino duona, kurios taip trūko Sibiro tremtyje. Minėjimo dalyviai vyko padėti gėlių prie Vyčio paminklo bei prie paminklų Kuršėnų ir Pavenčių geležinkelio stočių, iš kurių žmones vežė į Sibiro tremtį, peronuose.
Saulius JUŠKEVIČIUS
