Lietuvos Respublikos Seimas 2019 metus yra paskelbęs Nepriklausomybės kovų atminimo metais. Vasario 16-osios nutarimo Akte buvo tik deklaruota Lietuvos valstybės idėja, kuriai materializuotis reikėjo ir fizinės galios.
,,Lietuva pavojuje“
Ta galia ir buvo pirmųjų 1918-1919 metų savanorių pagrindu sukurta Lietuvos kariuomenė. 1920 metais Tautų Sąjungos taikos delegacijos pirmininkas Lietuvos delegacijai tuomet pasakė: „Už savo tautos nepriklausomybę jūs turite būti dėkingi ne Ambasadorių konferencijai ir ne Tautų Sąjungai, bet tik savo narsiai kariuomenei”.
,,Niekieno žeme“ galima apibūdinti ne tik 1918-19 m. Lietuvą: tokia padėtis buvo ir Šiaulių apskrities ,,krezais“ vadintuose Šiaulių ir Kuršėnų kraštuose. Beraščiai ir mažaraščiai jauni vyrai, blaškomi tuomet vyravusių prolenkiškų, revoliucinių ar rusofilinių propagandos idėjų, pasirinko Lietuvos valstybės atkūrimo projektą. Atsiliepdami į 1918 m. gruodžio 29 d. ,,Lietuvos aide“ paskelbtą į oficialų vyriausybės kvietimą – „Lietuva pavojuje“ – pirmieji Kuršėnų krašto savanoriai rinkosi į ,,Šiaulių ir Kuršėnų Kreizų viršininkų buveines“. Vienas šio krašto savanorių buvo Vaclovas Ruzgys – nežinomas, jaunas 19 metų vyras.
,,Taip, mano senelis buvo savanoris, ties Šiauliais dalyvavo mūšiuose, už tai gavo 20 ha žemės, tačiau apie tai niekas nei kalbėjo, nei rašė“, – viename Atkuros Lietuvos šimtmečio minėjime prasitarė kuršėniškė Kristina Česnauskienė.
,, Nors sovietiniais laikais ir negalėjome viešinti senelio istorijos, tai žinojo mūsų baba – taip mes žemaitiškai vadinome senelio žmoną. Žinojo ir mūsų šeima, giminės. Tačiau konkretūs įvykiai buvo neužrašyti, neturime kariuomenės dokumentų. Bet vis tiek didžiuojamės, kad mūsų senelis V. Ruzgys dalyvavo ginant Lietuvą. Tačiau įvyko ta lemtis, ir būtent tą simbolinę dieną……. ir dabar graudu“, – ašara veide parodo moters jaudulį.
Nors ši proziška vieno žmogaus, savanorio – kūrėjo istorija nėra traktuojama moksliniu istorijos pažinimu, tačiau atsiminimai sukuria unikalų mikroistorinį siužetą. Skaitytojams siūlome susipažinti su nežinomo savanorio V. Ruzgio gyvenimo keliu.
Piliečio ir valstybės sutartis
Būsimasis savanoris gimė 1900 metais Miliauskų šeimos tėviškėje, Jokšių kaime. Mama Miliauskaitė greitai mirė, todėl užaugino jos sesuo Veronika Ruzgienė su vyru Jonu, kurie našlaičiui suteikė Vaclovo Ruzgio tapatybę. Tėvystė nėra žinoma, todėl net ir be tėvo augantis berniukas turėjo tęsti vyriškąją nuosavybės paveldėjimo teisę. Šeima žemės pragyvenimui beveik neturėjo, todėl, įsūniui paaugus, berniukui gretimuose dvaruose teko dirbti samdinio darbą, apsigyveno jis Vaitkaičių palivarke. Tokioje gyvenimo realybėje, 1918-1920 metais kuriantis Lietuvos valstybei gyveno didžioji tautos dalis. Akivaizdūs socialiniai skirtumai buvo lemtingi ir mūsų krašte, tačiau V. Ruzgys pasirinko ne Sovietų Rusijos veržimosi į Vakarus metu sukurtą prorevoliucinį Žemaičių pulką.
,,Instrukcijoje savanoriams šaukti“ 7 straipsnyje. susipratusiems vyrams nurodoma: ,,privalo turėti gerus batus, šiltus drabužius, ant pečių maišelį, kuriame yra viena baltinių atmaina ir 5 dienoms maisto“
Būsimasis savanoris atitiko dokumente nurodytus reikalavimus ir priesaikoje, remiantis 7 punktu pasirašė: ,,raštu pasižada ,kad jis gins Lietuvos Valstybę, pildys Lietuvos valstybės įstatymus.“ Dabar neįmanoma detalizuoti V. Ruzgio apsisprendimo motyvų, tačiau laisvoje valstybėje ir nuosavoje žemėje kurtis savarankišką gyvenimą, buvo svarbus motyvas tapti savanoriu. Žemė ir laisvė galimai yra prigimtinė mūsų tautos vertybė.
Lojalumo ir atsakomybės sutartis tarp piliečio ir valstybės buvo sudaryta.
Kario kelias
1919 metų sausio pradžioje krašte aktyviai, tačiau neorganizuotai veikė prorevoliucinės karinės pajėgos, kurios privertė trauktis apskrities viršininką Janavičių, sulaikė kitus savivaldos tarybų aktyvistus. Vasario mėnesio pabaigoje-kovo mėnesio pradžioje V. Ruzgys su kitais krašto savanoriais įsijungė į formuojamą Lietuvos Krašto apsaugos kariuomenę, tapo vienais iš pirmųjų trijų tūkstančių savanorių. Lygiai prieš šimtmetį, kovo pabaigoje, prorevoliucinė Sovietų Rusijos kariuomenė iš krašto buvo išstumta, todėl atsikūrė Lietuvos valstybės valdžia. Kita karinė operacija krašte prasidėjo liepos mėnesį, kai iš Latvijos įsiveržė formaliai vadinama P. Bermonto-Avalovo hibridinė rusų ir vokiečių monarchistų karinė formuotė. Ponia Kristina priminė, kad V. Ruzgys dalyvavo karinėse operacijose ties Radviliškiu, Šiauliais. Ten veikė 1 ir 5 pėstininkų pulkai. Tuometinio lapkričio viduryje, bermontininkų sviedinio skeveldra sužeidė mūsų pasakojimo herojų. Sužalota galva ir dešinės ausies praradimas, nebuvo kritinis sveikatos sutrikdymas. Karių savanorių sveikatos ir gyvybės apsaugą garantavo besikurianti valstybė. Randas tapo kario kovos už savo valstybę simboliu, savotišku „garbės ženklu“.
Kasdienybės proza
Toliau V. Ruzgys nebekariavo, grįžo į Žaigėnus, kur susipažino su būsima žmona Antanina Keraite ( 1894-1982). 1921 metų gegužės 1 dieną Kuršėnų Romos katalikų bažnyčios metrikų knygoje kunigas J. Novickis, vienu pirmųjų lietuvišku įrašu, įamžino V. Ruzgio ir A. Keraitės santuoką. Per 17 metų šeima užaugino devynis vaikus, iš kurių pirmosios dukros ir 1935 metais gimę berniukai buvo dvyniai.
Valstybė ištesėjo pažadą kariui savanoriui: vykstant 1922 metų Žemės reformai, V. Ruzgys Dukurnių palivarke dovanotinai gavo 20 ha trečios kategorijos žemės. Varputėnų kraštas pasižymi akmenuota žeme, todėl vaikai prisimindavo tėvą dirbamoje žemėje dažnai renkantį akmenis. Valstybės dovanota žemė, A. ir V. Ruzgiams, negarantavo sotesnio gyvenimo. Tad 11 asmenų šeima keliavo po Gruževskių, Komaro dvarus, kuriuose dirbo samdos ir padienius darbus. Padėjo dirbti ir vyresnieji vaikai. V. Ruzgys nedalyvavo savanorių sueigose, nesiregistravo 1925 metų karių registre, todėl jokiomis privilegijomis ir nesinaudojo. Kasdienybės proza užgožė laisvės kovų prisiminimus.
Lemtingoji Vasario 16-oji
1938 metais Lietuvoje iškilmingai buvo švenčiama Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo 20 metų sukaktis. Tais metais vasario 16-oji buvo trečiadienis, Šiaulių krašte šviesi ir rami diena. Dirbti valstybinių švenčių metu buvo neleidžiama, sankcija buvo bauda, tačiau dirbantiems privačiuose agrariniuose ūkiuose šventadieniai buvo neįmanomi. Tuomet Ruzgių šeima gyveno Likučiuose, pasiturinčio ūkininko F. J. (tapatybė žinoma) viensėdijoje. Kaip ir kiekvieną darbo dieną, V. Ruzgys kartu su vaikais išėjo į tvartą ruošos darbų, šerti gyvulius.
Kaip pasakoja K. Česnauskienė ,,mano senelis iš šulinio sėmė vandenį, kai staiga trūko netvarkinga svirtis ir akmens atsvara krito ant vyro. Buvo stipriai sutrenkta galva. Ūkininkas parvežė nukentėjusį savo darbininką ir paliko šeimos slaugai. Senelis buvo sąmoningas, kažką braižė ranka, gal prašė pagelbėti?“
Paprašytas padėti, darbdavys pagalbos nesuteikė, motyvuodamas, kad arkliai reikalingi gabenti runkelių išspaudoms iš neseniai pastatyto Pavenčių cukraus fabriko. Po kelių parų, nesuteikus medicininės pagalbos, vasario 18-ąją buvęs savanoris V. Ruzgys mirė.
Panašūs nelaimingi atsitikimai tuometinėmis dienomis buvo įvykę Šaukėnuose, Amaliuose, Šiauliuose, tačiau nukentėjusiems buvo suteikta medicinos pagalba.
Sunku nustatyti tuometines šio nelaimingo atsitikimo teisines pasekmes, nes 1938 metais Lietuvos Respublikoje nebuvo socialinės apsaugos sistemos, darbo saugos įstatymų, ūkininkai, padieniai, samdiniai buvo neįtraukti į draudimo sferą. Tačiau jau tų pačių metų birželio mėnesį buvo priimti socialinės, darbo apsaugos įstatymai. Konkurencinis ir daugiau nejautrus buvo ir visas socialinis – ekonominis kraštovaizdis.
Šeima patyrė dar vieną psichologinę traumą, kai teismo ekspertizė vyko tvarte, vaikų akivaizdoje. Našlė A. Ruzgienė, pardavusi karvę, bandė bylinėtis su ūkininku, tačiau išvažiuojamasis teismas vyko šio darbdavio namuose. Teismas jo kaltės neįžvelgė.
Likusi viena A. Ruzgienė su devyniais vaikais nors gyveno nepasiturinčiai, tačiau savo žemėje pasistatė kuklų namą. 1940 metais sovietinė valdžia nusavino visą 20 ha žemę ir šeimos namą. Šeima buvo įtraukta į tremiamų asmenų sąrašą, tačiau įspėti slapstėsi. Vėliau penkis dešimtmečius žemė priklausė Varputėnų tarybiniam ūkiui.
Karys savanoris Vaclovas Ruzgys mirė 38 metų ir yra palaidotas Micaičių kapinėse. Savanoris be medalio, vienas iš mūsų kašto, ir dešimt tūkstantinio laisvės karių pulko. Atmintis bus gyva tol, kol ją prisimins bent vienas Miliauskų, Ruzgių ar Kerų giminių palikuonių.
Arvydas ŠČIPOKAS
